Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Netrukus supratau, kad gavau šią neįkainojamą dovaną visai nepelnytai. Kaip tik laiku šitai pastebėjau, nes mažai betrūko, kad būčiau tapęs pasipūtusiu savimyla. Bet pamačiau, kokios menkos mano žinios, ir vis dažniau ėmiau kreiptis pagalbos ir patarimo į Motiną Gamtą, seną išmintingą slaugytoją. Ilgainiui gal net būčiau tapęs geru gydytoju, jei ir toliau būčiau dirbęs ligoninėje ir pasiaukojęs vargingiesiems pacientams. Bet aš praradau tą galimybę, nes tapau madingu gydytoju. Jei kada nors susidursite su madingu gydytoju, atidžiai stebėkite jį iš tolo, prieš juo pasikliaudami. Galbūt paaiškės, kad jis geras gydytojas, bet tai reta. Visų pirma, dažniausiai jis būna per daug užsiėmęs, kad kantriai išklausytų ilgą jūsų istoriją. Be to, jeigu jis dar ne snobas, tai neišvengiamai juo taps, o tuomet jus vers laukti, pirmiau priims grafienę, grafo kepenis ištirs rūpestingiau negu jo kamerdinerio ir išvyks į pobūvį Anglijos pasiuntinybėje, užuot aplankęs jūsų mažylį, kuriam pasunkėjo kokliušas. Pagaliau jeigu jo širdis nėra itin sveika, veikiai pasireikš neginčijami pirmalaikio šio organo surambėjimo simptomai: jis pasidarys toks pat abejingas ir nejautrus kitų kančioms kaip ir jį supantys malonumų ieškotojai. Be gailesčio negalima būti geru gydytoju.

Dažnai, pasibaigus ilgai darbo dienai, klausdavau save (mat visuomet domėjausi psichologija): kodėl visi tie kvailiai ištisas valandas sėdi mano laukiamajame? Kodėl jie visi klauso manęs, kodėl jiems dažnai palengvėja vien nuo mano rankos prisilietimo? Kodėl mirties valandą, kada jau užkąstas žadas, o akys pilnos siaubo, kodėl ir tuomet juos apgaubia rimtis, vos tik uždedu ant kaktos ranką? Kodėl pamišėliai Šventos Anos prieglaudoje, kurie apsiputoję staugdavo kaip laukiniai žvėrys, tapdavo ramūs ir klusnūs, kai jiems atsegdavau tramdomuosius marškinius ir paimdavau už rankos? Tai buvo įprastas mano metodas – šitai žinojo visi prižiūrėtojai ir daugelis mano draugų, ir pats profesorius sakydavo apie mane: Ce garçon – là a le diable au corps! 79

Visuomet jaučiau slaptą simpatiją pamišėliams ir ramiausiai vaikštinėdavau po siautulingųjų skyrių, lyg būčiau apsuptas draugų. Ne kartą buvau įspėtas, kad tai liūdnai baigsis, bet aš, aišku, nieko nepaisiau. Ir štai vieną gražią dieną geriausias mano bičiulis, nežinia iš kur gavęs plaktuką, taip vožė man į pakaušį, jog buvau be sąmonės nuneštas į ligoninę. Smūgis buvo baisus, nes mano bičiulio būta kalvio, gerai išmaniusio savo amatą. Iš pradžių visi manė, kad trūko kiaušas. Tik jau ne man! Tebuvo sutrenktos smegenys. O klinikos direktorius ta proga pasakė man šį pavydėtiną komplimentą: Ce sacré Suédois a le crâne d’un ours, faut voir s’il n’a pas cassé le marteau! 80

„Gal vis dėlto tai priklauso nuo galvos, o ne nuo rankos?“ – tariau sau, kai po dviejų parų pertraukos mano mąstymo mechanizmas vėl pradėjo veikti. Kol visą savaitę gulėjau ligoninėje su ledo pūsle ant savo „lokio galvos“, paliktas vienas – be lankytojų ir be knygų, – atkakliai svarsčiau šį klausimą, ir net kalvio plaktukas neįstengė pakeisti mano įsitikinimo, jog tatai priklauso nuo rankos.

Kodėl Pezono žvėryne galėdavau įkišti ranką pro juodosios panteros narvo virbus, ir didžiulė katė, jeigu tik jos neerzindavo lankytojai, atsiguldavo aukštielninka ir meiliai murkdavo, laikydama mano ranką tarp savo letenų, prašiepusi plačius nasrus? Kodėl galėjau perpjauti votį ant Leoni letenos ir ištraukti rakštį, dėl kurios didžiulė liūtė visą savaitę klibčiojo ant trijų kojų, kamuojama klaikaus skausmo? Vietinė anestezija nepadėjo, ir vargšė Leoni aimanavo kaip kūdikis, kol spaudžiau iš letenos pūlius. Tik dezinfekuojant žaizdą ji neteko kantrybės, bet prislopintame jos urzgime nebuvo girdėti pykčio, o tik nepasitenkinimas, kad jai neleido pačiai šiurkščiu liežuviu išsilaižyti skaudulio. Kai, baigęs operaciją, ėjau iš žvėryno nešdamasis po pažastimi jauną pavianuką, kurį Pezonas padovanojo man už triūsą, garsus liūtų tramdytojas man tarė:

– Monsieur le Docteur, vous avez manqué votre profession, vous auriez dû être dompteur d’animaux! 81

O Ivanas, didžiulis Botanikos sodo baltasis lokys, ar neišlipdavo iš savo maudyklės, vos tik mane pastebėdavo, ir, atsistojęs ant užpakalinių kojų prie savo kalėjimo virbų ir prikišęs juodus nasrus prie pat mano nosies, ar nepaimdavo draugiškai man iš rankos žuvies? Sargas sakydavo, kad Ivanas taip elgiasi tik su manim, – tikriausiai laiko savo tėvynainiu. Nesakykit, kad jam rūpėjo žuvis, o ne mano ranka, – juk net tuomet, kai nieko neturėdavau, jis stovėdavo tokia pat poza, įsmeigęs į mane blizgančias juodas akis baltomis blakstienomis, ir uostinėdavo man ranką. Aišku, mudu šnekėdavom švediškai su poliariniu akcentu, kurį iš jo perėmiau. Neabejoju, kad jis suprasdavo kiekvieną mano žodį, kai tyliu monotonišku balsu jam pasakodavau, kaip man jo gaila ir kaip sykį, dar vaikystėje, mačiau mudviejų tėvynėje du jo giminaičius, plaukiančius tarp ledo lyčių visai prie pat mūsų laivo.

O vargšas Žakas, garsioji Zoologijos sodo gorila, tuo metu vienintelis savo padermės atstovas, paimtas į nelaisvę ir atgabentas į nematančią saulės savo priešų šalį! Ar jis nepadėdavo patikliai kietos savo plaštakos man į delną, vos tik mane pamatydavo? Ar jam nepatikdavo, kai švelniai glostydavau nugarą? Jis ilgai sėdėdavo nekrutėdamas, spausdavo man ranką ir neleisdavo jokių garsų. Kartais įdėmiai apžiūrinėdavo mano delną, lyg būtų ką išmanęs apie chiromantiją, lankstydavo vieną po kito pirštus, tarsi stebėdamas sąnarių darbą, paskui paleisdavo ranką, taip pat įdėmiai apžiūrėdavo savąją ir imdavo kikenti, tartum sakydamas, kad nemato beveik jokio skirtumo; ir jis nė kiek neklydo! Kone visą laiką Žakas tyliai tupėdavo narvo kampe, kur lankytojai negalėdavo jo matyti, ir pešiodavo šiaudelį; jis retai teužlipdavo ant sūpuoklių, kurias jam buvo įtaisę, kvailai tikėdamiesi, kad jis neatskirs jų nuo lanksčių fig­medžių šakų, jo mėgstamo poilsio vietos laisvės dienomis. Jis miegodavo žemame guolyje, padarytame iš bambuko, bet anksti keldavosi ir aš pirmąkart užtikau jį gulint tik tada, kai susirgo. Sargas buvo jį išmokęs valgyti prie žemo staliuko, su servetėle po smakru. Jis net turėjo šakutę ir peilį, išdrožtus iš kieto medžio, bet nemėgo šių įrankių ir daug mieliau valgė pirštais, kaip kad prieš kelis šimtus metų valgė mūsų senoliai ir kaip dabar tebevalgo dauguma žmonių. Bet su dideliu malonumu gerdavo pieną iš savo puoduko, taip pat ir labai saldžią rytinę kavą. Tiesa, jis šnypšdavosi pirštais, bet juk taip pat šnypšdavosi ir Petrarkos Laura, ir Škotijos karalienė Marija Stiuart, ir Le Roi Soleil 82.

Vargšas Žakas! Mudu likome draugai iki galo. Nuo Kalėdų jis pradėjo sirguliuoti, jo veidas pasidarė pilkas kaip pelenai, skruostai įdubo, akys pamažu visai įkrito. Žakas tapo neramus ir suirzęs, vis labiau ir labiau lyso, o veikiai prisimetė nelemtas sausas kosulys. Keliskart matavau jam temperatūrą, bet turėjau būti labai akylas, nes Žakas kaip mažas vaikas taikėsi sudaužyti termometrą ir pasižiūrėti, kas ten viduje juda. Kartą, kai jis suspaudęs ranką sėdėjo man ant kelių, jam užėjo smarkus kosulio priepuolis, sukėlęs nedidelį kraujavimą iš plaučių. Pamačius kraują, jį apėmė siaubas; šitaip būna ir daugeliui žmonių. Per karą dažnai pastebėdavau, kaip narsiausi kareiviai, galėdavę ramiai žiūrėti į atviras savo žaizdas, išbaldavo, pamatę kelis šviežio kraujo lašus. Pamažu Žakas visai neteko apetito ir tik po ilgiausių įkalbinėjimų šiaip taip suėsdavo bananą ar figą. Atėjęs vieną rytą, pamačiau, kad jis guli, užsitraukęs ant galvos apklotą, nelyginant koks mano ligonis Šventos Klaros palatoje, mirtinai išvargęs ir viskuo pasibodėjęs. Tikriausiai Žakas išgirdo mano žingsnius, nes iškišo iš po apkloto ranką ir paėmė manąją. Nenorėjau jam trukdyti ir ilgai sėdėjau šalimais, laikydamas jo ranką, klausydamas sunkaus trūkčiojančio alsavimo ir karkimo gerklėje. Ūmiai smarkus kosulys supurtė visą jo kūną. Jis atsisėdo lovoje ir beviltišku mostu susiėmė rankomis smilkinius. Jo veido išraiška pasikeitė. Jis nusimetė gyvūno kaukę – tai buvo mirštantis žmogus. Ir, tapęs veik tokia pat būtybe kaip aš, jis neteko to vienintelio pranašumo, kurį visagalis Dievas kaip atpildą davė gyvūnams už žmonių jiems teikiamas kančias – lengvos mirties. Žako agonija buvo baisi: jis ilgai merdėjo, smaugiamas to paties budelio, kurį taip dažnai matydavau darbuojantis Šventos Klaros palatoje. Lengvai jį pažinau iš lėto rankos gniaužto.