Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Jai ką tik sukakę dvidešimt penkeri. O atėjusi ji vien tam, kad sužinotų, ar kolitas užkrečiamas.

Taip, labai.

Vos tik ištariau tą žodį, bematant supratau, kad ši jauna būtybė kur kas protingesnė už mane.

Gal aš galįs pasakyti grafui, kad jiems nederėtų miegoti viename kambaryje?

Patikinau ją, kad tai anaiptol nebūtina, kad aš, nors ir neturiu garbės pažinti grafo, esu tikras, jog jis neužsikrės. Užsikrėsti gali tik tokie pernelyg jautrūs ir nervingi žmonės kaip ji.

Bet aš juk, aišku, nelaikąs jos nervinga, užprotestavo grafienė, neramiai nužvelgusi kambarį didelėmis akimis.

Neabejotinai.

O aš galįs ją išgydyti?

Ne.

Brangioji Ana!

Įsivaizduok, brangioji, aš sergu kolitu! Aš taip džiaugiuosi... taip džiaugiuosi, kad Tu man rekomendavai tą švedą... O gal jį rekomendavo Šarko? Šiaip ar taip, jam pasakiau, jog mane atsiuntė Šarko, bent būsiu tikra, kad jis man skirs daugiau laiko ir dėmesio. Tavo tiesa, jis labai protingas, nors toks ir neatrodo. Aš jau rekomendavau jį visoms savo bičiulėms, neabejoju, kad jis padės mano brolienei, kuri vis dar guli patale, kai pargriuvo ir taip smarkiai susitrenkė pas Tave, šokdama kotiljoną. Esu tikra, kad jai kolitas! Gaila, brangioji, kad nepasimatysime rytoj pas Žozefiną, bet aš jau parašiau jai, kad sergu kolitu ir jokiu būdu negalėsiu atvažiuoti pietų. Ak, jeigu ji galėtų juos atidėti iki poryt!

Tave mylinti Žuljeta

P. S. Man ką tik dingtelėjo mintis, kad švedui reikėtų dirstelėti į Tavo uošvę, kuri taip kenčia dėl savo kurtumo. Aš puikiai žinau, kad markizė nebenori matyti gydytojų – kas gi to nori? – bet ar nebūtų galima taip sutvarkyti, kad jis lyg ir atsitiktinai ją pamatytų? Nė kiek nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tikroji jos negandos priežastis – kolitas.

P. P. S. Mielai pasikviesčiau daktarą kurią dieną pietų, jei Tau pavyktų įkalbėti markizę papietauti pas mus, suprantama, en petit comité67 . Žinai, jis nustatė, kad man kolitas, tik pažvelgęs į mane pro akinius. Be to, aš noriu, kad su juo susipažintų mano vyras, nors jis, kaip ir tavo uošvė, nemėgsta daktarų. Bet šitas jam tikrai patiks.

Kitą savaitę turėjau garbę būti netikėtai pakviestas pietų pas grafienę į jos rūmus Fobur Sen Žermene, sėdėti šalia našlaujančios markizės ir pagarbiai stebėti erelio akimis, kaip ji, kupina abejingo didingumo, šveičia milžinišką porciją pâté de foie gras 68. Ji nepasakė man nė žodžio, o mano nedrąsios pastangos ją prašnekinti buvo bergždžios, nes pastebėjau, kad ji absoliučiai kurčia. Po pietų grafas nusivedė mane į rūkomąjį. Tai buvo nedidukas, be galo mandagus storulis, romaus, kone baikštaus veido, mažiausiai dvigubai vyresnis už savo žmoną, džentelmenas tikrąja to žodžio prasme. Pasiūlęs man papirosą, jis pasakė su nuoširdžiu užsidegimu:

– Nežinau, kaip jums atsidėkoti už tai, kad išgydėte mano žmoną nuo apendicito, – nekenčiu to žodžio. Atvirai prisipažinsiu, kad labai nemėgstu gydytojų. Aš tiek jų prisižiūrėjau, ir kol kas nė vienam nepavyko padėti mano žmonai, nors, reikia pasakyti, kad ir ji, vos pradėjusi gydytis pas vieną, jau ieškodavo kito. Manau, reikėtų jus perspėti, kad, be abejo, tas pat laukia ir jūsų.

– O aš abejoju.

– Juo geriau. Ji, matyt, labai jumis pasitiki, tai didelis koziris jūsų rankose.

– Tas viską nulemia.

– Aš pats, atvirai prisipažinsiu, iš pradžių buvau nelabai draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu, bet dabar, kai susipažinome, džiaugiuosi, galėdamas pakeisti savo nuomonę, ir, man rodos, – mandagiai pridūrė jis, – mes en bonne voie 69. A propos 70, kas yra kolitas?

Jis pats mane išgelbėjo iš keblios padėties, geraširdiškai pridūręs:

– Šiaip ar taip, jis vis tiek nebus baisesnis už apendicitą, ir, patikėkite, netrukus žinosiu apie kolitą ne mažiau kaip ir jūs.

Ne toks jau didelis noras.

Man taip patiko mandagi ir laisva jo laikysena, jog ir aš išdrįsau kai ko paklausti.

– Ne, – atsakė jis kiek sumišęs. – Ak, kad Dievas duotų mums įpėdinį! Štai jau penkeri metai, kai mes vedę, ir iki šiol jokių požymių. Ak, kad Dievas duotų! Matot, esu gimęs šiame sename name, ir mano tėvas taip pat čia gimė, o dvaras Turene jau trys šimtai metų mūsų šeimos nuosavybė, bet aš – paskutinis mūsų giminės atstovas, ir tai be galo skaudu... Nejaugi nieko neįmanoma padaryti su tais prakeiktais nervais? Ar negalit ko nors patarti?

– Aš įsitikinęs, kad glebinantis Paryžiaus oras kenkia grafienei. Kodėl jums nepakeitus aplinkos ir nenuvažiavus į savo pilį Turene?

Jo veidas nušvito.

– Jūs man patinkat! – tarė grafas, tiesdamas man rankas. – Man nieko geresnio nereikia. Aš ten medžioju, be to, ir dvarui reikia priežiūros. Man ten taip gera, bet grafienė baisiai nuobodžiauja; aišku, ji dvare jaučiasi truputį vieniša – juk ji mėgsta kasdien vaikščioti į svečius pas drauges, kas vakarą važinėti į pobūvius ar į teatrą. Niekaip nesuprantu, kaip jai užtenka jėgų ištisus mėnesius šitaip gyventi, juk ji nuolat tvirtina esanti pavargusi. Aš tuoj pat galą gaučiau. Dabar ji sako negalinti išvažiuoti iš Paryžiaus dėl to, kad reikia gydytis nuo kolito. O anksčiau buvo apendicitas. Tik nelaikykite jos egoiste – priešingai, ji nuolat rūpinasi manimi ir net nori, kad važiuočiau į Šato Ramo vienas – ji žino, koks aš ten būnu laimingas. Bet kaip aš galiu palikti ją vieną Paryžiuje? Ji tokia jauna ir neprityrusi.

– O kiek grafienei metų?

– Tik dvidešimt devyneri. O atrodo dar jaunesnė.

– Taip, ji atrodo kaip jauna mergina.

Valandėlę patylėjęs, grafas paklausė:

– A propos , kada jūs ketinate atostogauti?

– Jau trejus metus neturėjau atostogų.

– Vadinasi, turite visišką teisę pailsėti šiemet. Ar jūs gerai šaudote?

– Aš nežudau gyvūnų be reikalo. O kodėl jūs klausiate?

– Šato Ramo – puiki vieta medžioklei, o savaitė poilsio, be abejonės, jums labai praverstų. Taip bent sako mano žmona; ji tvirtina, kad jūs baisiai persidirbate, be to, atrodote išvargęs.

– Jūs be galo malonus, pone grafe, bet aš labai gerai jaučiuosi ir esu visai sveikas, tik dažnai kamuoja nemiga.

– Nemiga? Kaip gaila, kad negaliu jums perleisti dalies savo miego! Aš neturiu kur jo dėti. Žinot, vos tik atsigulu, tučtuojau taip kietai užmiegu, jog niekas negali prižadinti. Mano žmona anksti keliasi, bet aš niekada negirdžiu, o tarnas, devyniomis atnešęs kavą, turi mane papurtyti, kad nubusčiau. Išties man jūsų gaila. A propos , ar nežinot kokių vaistų nuo knarkimo?

Viskas buvo aišku.

Grįžome pas damas į saloną. Mane pasodino šalia garbingosios markizės neoficialiai konsultacijai, kurią taip sumaniai surengė grafienė. Pabandęs dar sykį prašnekinti senąją damą, surikau jai į klausomąjį ragelį, kad nors ji ir neserga kolitu, be abejonės, susirgs, jei nesiliaus valgiusi pâté de foie gras .

– Ar aš nesakiau? – sušnabždėjo grafienė. – Matot, koks jis protingas!

Markizė tučtuojau panoro sužinoti visus kolito simptomus ir linksmai šypsojosi, kol aš lašinau jai į ragelį klastingus nuodus. Kai pakilau atsisveikinti, buvau netekęs balso, bet įsigijęs naują pacientę.

Po savaitės Viljė aveniu sustojo elegantiška karieta, ir liokajus, bėgte užbėgęs laiptais, įteikė man grafienės paskubomis brūkštelėtą raštelį, kuriame ji prašė nedelsiant atvykti pas markizę, susirgusią naktį, sprendžiant iš visko, kolitu.