Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Ah che la morte ogn’ora

E tarda nel venir! 63

Ji tiko ir vargšui ponui Alfredui, kuris vaikštinėjo apsnigtomis gatvėmis su apsitrynusiu surdutu, pasikišęs po pažastimi paskutinės savo tragedijos rankraštį. Taip pat ir mano bičiuliams vargingame Italų kvartale, kurie spietėsi aplink blėstančią braciero 64, neturėdami pinigų nusipirkti nors trupučiui anglių, kad galėtų apšilti. Atėjo diena, kada toji liūdna melodija tapo tinkamu akompanimentu ir mano paties mintims, kai sėdėdavau įnikęs į knygas Avenir viešbutyje, neturėdamas drąsos pažvelgti į akis naujai dienai, kai viskas atrodydavo niūru ir beviltiška, o Kapris išblukusioje nuotraukoje – be galo tolimas. Tada krisdavau ant lovos, užmerkdavau skaudančias akis, ir netrukus šventas Antonijus padarydavo naują stebuklą. Užmiršęs rūpesčius, skriedavau į žavingąją savo svajonių salą. Besišypsanti Džokonda paduodavo stiklą dono Dionizijaus vyno, ir kraujas galinga versme vėl suplūsdavo į išvargusias mano smegenis. Pasaulis buvo puikus, aš buvau jaunas, pasirengęs kovoti, įsitikinęs, kad nugalėsiu. Meistras Vinčencas, vis dar plušantis savo vynuogyne, modavo man ranka, kai kopdavau taku anapus jo sodo į koplytėlę.

Pasėdėdavau valandžiukę terasoje, apkerėtas nuostabaus grožio, žvelgdamas į salą, besidriekiančią man po kojomis, klausdamas savęs, kaip, po galais, man pavyks užkelti į uolos viršūnę raudono granito sfinksą. Darbas išties sunkus. Bet aš, žinoma, viską lengvai įveiksiu – ir pats vienas!

Addio, bella Gioconda! Addio e presto ritorno! Taip, aišku, aš greitai grįšiu, labai greitai – artimiausiame savo sapne!

Išaušdavo nauja diena, rūsčiai žvelgdama pro langą į svajotoją. Atmerkdavau akis, šokdavau iš lovos, su šypsena pasveikindavau atėjūnę ir, griebęs knygą, vėl sėsdavau prie stalo. Paskui atėjo pavasaris ir numetė į mano balkoną pirmą bulvaro kaštonų žiedelį. Tai buvo ženklas. Išlaikiau egzaminą ir išvažiavau iš Avenir viešbučio su taip sunkiai įsigytu diplomu kišenėje – jauniausias Prancūzijoje medicinos daktaras.

61 Jūros rūmai ( it. ).

62 Mano motina ( pranc .).

63 Ak, kaip mirtis vis delsia / Priglobti sielą alsią! ( It. )

64 Žarijų krosnelė ( it. ).

Trečias skyrius

VILJĖ AVENIU

Viljė aveniu. Dr. Miuntė. Priima nuo 2 iki 3.

Dieną naktį nesiliovė skambėjęs durų varpelis – skubūs iškvietimai, laiškai, vizitai. Telefonas, tas baisus ginklas dykinėjančių moterų rankose, dar nebuvo pradėjęs pragaištingo puolimo, kėsindamasis į kiekvieną pelnyto poilsio valandą. Į priimamąjį veikiai prisirinkdavo visokio plauko pacientų, daugiausia sergančių nervais; dominavo gražioji lytis. Nemažai buvo ligonių, tikrų ligonių. Aš įdėmiai klausydavau jų pasakojimų ir be galo kruopščiai juos apžiūrėdavau, nes tikėjau galįs jiems padėti. Apie tuos ligonius man nesinori čia kalbėti. Galbūt ateis diena, kai teks ir apie juos kai ką papasakoti. Daugelis buvo visai sveiki ir nebūtų susirgę, jei nebūtų į mane kreipęsi. Daugelis tik buvo įsikalbėję sau ligą. Jų istorijos visuomet būdavo ilgiausios – jie pasakodavo apie seneles, tetas ir uošves arba išsitraukdavo iš kišenės popierėlį ir imdavo skaityti nepabaigiamą simptomų ir negalavimų sąrašą, Le malade au petit papier 65, – kaip sakydavo Šarko. Visa tai man buvo nauja, nes, be ligoninės, neturėjau jokio patyrimo, o ten tokiems niekams nėra laiko, ir aš pridarydavau galybę klaidų. Vėliau, geriau pažinęs žmogaus prigimtį, išmokau teisingiau elgtis su tokiais pacientais, bet mes nelabai sutardavome. Jie baisiai nusimindavo, kai pasakydavau, kad atrodo sveikai, veido spalva gera, bet tučtuojau vėl atsigaudavo, kai pridurdavau, jog man nelabai patinka jų liežuvis, – paprastai taip ir būdavo. Tokiais atvejais mano diagnozė dažniausiai būdavo tokia: besaikis pyragaičių ir saldumynų valgymas dieną ir per daug sotūs pietūs vakare. Turbūt tai buvo teisingiausia diagnozė iš ano meto mano praktikos, bet ji neturėjo pasisekimo. Niekas nenorėjo apie tai girdėti, niekam ji nepatiko. Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tuomet turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančių sau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendicitu – jei ne tikru, tai bent įsikalbėtu, ir jis labai joms pravertė, taip pat ir jas gydantiems daktarams. Todėl ir aš pamažu tapau apendicito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau, nors ne visuomet sėkmingai. Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pradėjo kampaniją už visų apendiksų pašalinimą Jungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu, ėmė grėsmingai mažėti. Siaubas! „Pašalinti apendiksą! Mano apendiksą! – šaukdavo elegantiškos damos, beviltiškai, lyg motinos į kūdikį, įsikibusios į savo processus vermicularis . – Ką aš be jo darysiu?!“ „Pašalinti jų apendiksus, mūsų apendiksus! – sakydavo gydytojai, niūriai tikrindami pacientų sąrašus. – Kokia nesąmonė! Tačiau jų apendiksai visai sveiki. Aš tai puikiai žinau, nes dukart per savaitę juos apžiūrinėju. Ne, aš kategoriškai atsisakau!“

Veikiai paaiškėjo, kad apendicitas baigia savo dienas ir kad reikia sukurti naują ligą, kuri patenkintų visuotinį reikalavimą. Specialistai neapvylė – į rinką buvo paleista nauja liga, nukaltas naujas žodis, tikra aukso moneta – kolitas! Tai buvo maloni liga – apsaugota nuo chirurgo peilio, patenkinanti visų skonį ir pasireiškianti bet kurią akimirką – tereikėdavo jos užsigeisti. Niekas nežinojo, nei kada ji prasideda, nei kada baigiasi. Aš žinojau, kad kai kurie įžvalgūs mano kolegos jau buvo išbandę kolitą, gydydami savo pacientus, ir, beje, labai sėkmingai, bet man laimė dar nebuvo nusišypsojusi.

Viena iš paskutiniųjų mano pacienčių, kurias gydžiau nuo apendicito, buvo, jei neklystu, grafienė X, pasiųsta pas mane Šarko – bent taip ji pasisakė. Jis tikrai kartais atsiųsdavo man pacientų, ir aš, aišku, būčiau visomis išgalėmis stengęsis tai damai padėti, net jeigu ji ir nebūtų buvusi tokia graži. Ji pažvelgė didelėmis ilgesingomis akimis į naują orakulą ir, negalėdama nuslėpti nusivylimo, pasakė norinti pasikalbėti su Monsieur le Docteur lui-même 66, o ne su jo asistentu; aš jau buvau pripratęs prie šitokio pasisveikinimo, nes girdėdavau jį iš visų naujų pacientų. Iš pradžių ji nežinojo, ar serga apendicitu, nežinojo to ir Monsieur le Docteur lui-même , bet netrukus jinai jau buvo įsitikinusi, kad tai tikrai apendicitas, o aš – kad tikrai ne. Kai neapdairiai taip tiesiai jai ir pasakiau, ji labai susijaudino. Profesorius Šarko sakęs, kad aš būtinai nustatysiąs, kas jai yra, ir padėsiąs, o dabar... Ji ėmė raudoti, ir man labai jos pagailo.

– Tai kas man yra? – kūkčiojo ji, beviltiškai tiesdama į mane rankas.

– Aš jums pasakysiu, jei prižadate nusiraminti.

Ji tučtuojau liovėsi verkusi. Šluostydamasi dideles akis, drąsiai tarė:

– Aš galiu viską pakelti, tiek daug esu iškentėjusi. Nebijokite, aš neverksiu. Kas man yra?

– Kolitas.

Jos akys, nors tai atrodė neįmanoma, tapo dar didesnės.

– Kolitas! Aš visuomet maniau, kad tai ne kas kita, kaip kolitas! Nė kiek neabejoju, kad jūsų tiesa! Kolitas! Sakykit, o kas yra kolitas?

Aš iš apdairumo į šį klausimą neatsakiau, nes ir pats, kaip, beje, ir visi tais laikais, šito nežinojau. Bet pasakiau, kad kolitas lėtinė ir sunkiai pagydoma liga. Tai buvo tiesa. Grafienė meiliai man nusišypsojo. O jos vyras tvirtinąs, jog tai tik nervai! Ji pasakė, kad negalima gaišti, ir norėjo tuoj pat pradėti gydytis, tad mudu susitarėme, kad ji lankysis Viljė aveniu dukart per savaitę. Ji atvyko rytojaus dieną, ir net aš, jau pripratęs prie staigių savo pacientų permainų, taip apstulbau pamatęs džiaugsmingą jos išvaizdą ir švytintį veidą, jog paklausiau, kiek jai metų.