Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

O paskui? Koks buvo tolesnis mano vargšo bičiulio Žako likimas? Žinau, kad sulysęs jo kūnas atsidūrė Anatomijos institute ir kad jo griaučiai su dideliu kiaušu ir dabar tebestovi Diupiuitreno muziejuje. Bet ar tai viskas?

77 Jis sunkiai serga ( pranc .).

78 Jūs toli nueisite, mano sūnau! Jūs toli nueisite! ( Pranc .)

79 Tas vaikinas velniškai atkaklus! ( Pranc .)

80 To prakeikto švedo kiaušas kaip lokio, reikia pažiūrėti, ar nesutrūko plaktukas! ( Pranc .)

81 Pone daktare, jūs blogai pasirinkote profesiją, jums reikėjo būti žvėrių tramdytoju! ( Pranc .)

82 Karalius Saulė ( pranc .) – Prancūzijos karalius Liudvikas XIV.

Penktas skyrius

PACIENTAI

Aš labai pasigesdavau sekmadieninių pietų Fobur Sen Žermene. Praėjus maždaug dviem savaitėms po mano pokalbio su abatu, grafienė, impulsyvios prigimties moteris, staiga nusprendė, kad jai reikia pakeisti aplinką, ir pasakė važiuosianti su grafu į pilį Turene. Visiems tai buvo staigmena, tik abatas lyg ir ką nujautė – aną sekmadienį, pietaudamas pas juos, pastebėjau, kaip linksmai žybčioja senos protingos jo akys.

Grafienė buvo tokia maloni, jog kas savaitę man pranešinėjo, kaip jaučiasi, be to, kartais parašydavo ir abatas. Viskas esą klojasi gerai. Grafas kas rytą jodinėjąs, dieną niekad nebemiegąs ir rūkąs daug mažiau. Grafienė vėl ėmėsi muzikos, nuoširdžiai rūpinasi kaimo neturtingaisiais ir nebesiskundžia kolitu. Abatas pranešė gerų naujienų ir apie markizę, kurios dvaras buvo nuo pilies valandėlė kelio karieta. Jinai jaučiasi labai gerai, užuot per dienų dienas sėdėjusi krėsle nusiminusi, vieniša ir sielvartavusi dėl savo kurtumo, ji dukart per dieną išvedanti pasivaikščioti brangiausią savo Lulu ir daug laiko praleidžianti su juo sode, kad šuo gautų daugiau pajudėti, nes esąs labai nusipenėjęs.

„Tas šlykštus padaras, – rašė abatas, – tupi jai ant kelių, vos tik ką pamatęs, šiepia dantis ir urzgia, jau dukart įkando kambarinei. Visi jo nekenčia, bet markizė dievina Lulu ir kiauras dienas nesiliauja apie jį šnekėjusi. Vakar, man beklausant markizės išpažinties, jis staiga apvėmė puikią savo ponios popietinę suknelę, ir ji taip dėl to susijaudino, jog teko nutraukti išpažintį. Beje, markizė prašė jus paklausti, ar tai, ko gero, ne kolito simptomas; tad gal malonėtumėte išrašyti jam kokių vaistų, ji tvirtai įsitikinusi, kad niekas kitas taip gerai neišmano apie šunų ligas kaip jūs.“

Šiuo atveju markizė beveik neklydo, nes aš jau buvau pradėjęs garsėti kaip geras šunų gydytojas, nors dar nebuvau įkopęs į tas aukštumas, kurių pasiekiau vėliau, tapęs įžymiu šunų ligų konsultantu, visų mano pacientų šunų mylėtojų autoritetu. Žinojau, kad nuomonė apie mane, kaip žmonių gydytoją, anaiptol nebuvo vienoda, bet drįstu tvirtinti, jog reputacija, kurią susidariau kaip patikimas šunų daktaras, niekam nekėlė abejonių. Nesu toks išpuikęs, kad imčiau neigti, jog iš dalies tai priklausė nuo to, kad šioje mano praktikos srityje nebuvo jalousie de métier 83, kurio, patikėkite, apsčiai patirdavau kitose srityse.

Norint tapti geru šunų gydytoju, reikia šunis mylėti, be to, juos suprasti – tas pat tinka ir žmonėms, tik šunį suprasti ir pamilti lengviau negu žmogų. Niekuomet nepamirškite, kad kiekvieno šuns galvosena skirtinga. Pavyzdžiui, guvus protas, žibantis mitriose foksterjero akyse, atspindi visai kitokį mąstymo procesą negu nedrumsčiama išmintis, šviečianti ramiose senbernaro ar seno aviganio akyse. Šuns gudrumas minimas net priežodžiuose, bet būna visokių gudrumo laipsnių, ir vos tik šunytis praplėšia akis, jau galima apie tai spręsti. Pasitaiko net ir kvailų šunų, bet kur kas rečiau negu žmonių. Apskritai suprasti šunį ir išmokti skaityti jo mintis visai nesunku. Šuo negali apsimesti, negali apgauti ir pameluoti, nes nemoka kalbėti. Šuo yra šventas. Jis atviros ir taurios prigimties. Jei išimtiniais atvejais ir pasireiškia kokia nuodėmė, paveldėta dar iš laukinių protėvių, jos požymiai tuoj išnyksta, kai tik šuo pajunta, kad gali pasikliauti mūsų teisingumu ir nuoširdumu. Bet jeigu šuo, matydamas, kad su juo gerai elgiamasi, vis dėlto nepasitaiso, – o tai būna be galo retai, – vadinasi, jis nenormalus, moralinis išsigimėlis, kurį reikia neskausmingai likviduoti. Šuo su džiaugsmu pripažįsta šeimininko pranašumą, aklai tiki jo autoritetu, bet, priešingai daugumos šunų mylėtojų nuomonei, jo ištikimybėje nėra vergiškumo. Jis paklūsta savo noru ir viliasi, kad mes irgi pripažinsime kuklias jo teises. Jis mato savo šeimininką kaip valdovą, kone dievą, ir supranta, kad, jei reikia, dievas gali būti rūstus, bet žino, kad jis teisingas. Šuo žino, jog dievas gali skaityti mintis ir dėl to neverta jų nė slėpti. O jis ar gali skaityti savo dievo mintis? Be abejonės. Tegul sau Psichikos tyrinėjimų draugija tvirtina ką nori, tačiau telepatinis minčių perdavimas žmogaus žmogui dar nėra aiškus, tuo tarpu žmogaus minčių perdavimas šuniui jau ne kartą buvo įrodytas. Šuo moka skaityti šeimininko mintis, jaučia jo nuotaikos pokyčius, numato jo sprendimus. Jis instinktyviai jaučia, kada yra nepageidaujamas, ir ištisas valandas guli nekrutėdamas, kol jo valdovas uoliai dirba, kaip valdovai dažnai daro ar bent turėtų daryti. Bet kai valdovas liūdnas ir susirūpinęs, šuo žino, kad atėjo valanda, ir prisliūkinęs padeda jam ant kelių galvą: „Nesisielok! Tai kas, kad visi tave apleido, juk aš su tavim, aš tau atstosiu visus draugus ir apginsiu nuo visų priešų! Eime pasivaikščioti ir užmirškime tai!“

Kaip keistai ir jaudinamai elgiasi šuo, kai jo šeimininkas serga. Neklystantis instinktas išmokė šunį bijoti ligos ir mirties. Šuo, daugelį metų pratęs miegoti šeimininko lovoje, nebenori tenai gulėti, kai šis apserga. Jei retkarčiais pasitaiko išimčių, tai ir tokie šunys palieka savo šeimininką artėjant mirčiai ir, gailiai inkšdami, pasislepia kambario kampe. Ne kartą ir mane patį ligonio šuns elgesys yra įspėjęs apie besiartinančią mirtį. Ką jis žino apie mirtį? Bent jau ne mažiau kaip mes, o gal ir kur kas daugiau. Rašydamas šias eilutes, prisiminiau vieną iš kažkur atvykusią į Anakaprį vargšę moteriškę, lėtai mirštančią džiova, – taip lėtai, jog kelios ją lankiusios comari 84 galiausiai pavargo ir paliko ją likimo valiai. Vienintelis jos draugas sarginis šuo – kaip tik toji išimtis, kurią ką tik minėjau, – niekuomet nesitraukdavo iš savo vietos ligonės kojūgalyje. Beje, skurdžioje landynėje su plūkta asla, kur gyveno ir mirė ši vargšė moteris, tik ta vieta ir buvo sausa. Kartą, eidamas pro šalį, sutikau doną Salvatorę, vienintelį iš dvylikos kaimo kunigų, kuris bent kiek rūpinosi vargšais ir ligoniais. Donas Salvatorė paklausė manęs, ar ne laikas senutei suteikti paskutinį patepimą. Moteriškė atrodė kaip ir visuomet, pulsas nebuvo pablogėjęs; ji net pasakė mums, kad pastarąsias dienas jaučiasi truputį geriau – la miglioria della morte 85, paaiškino donas Salvatorė. Dažnai stebėdavausi, su kokiu nepaprastu atkaklumu ji laikosi įsikibusi į gyvenimą, ir pasakiau kunigui, kad ji, ko gero, dar gali pratraukti savaitę kitą. Todėl paskutinį patepimą nusprendėme atidėti. Mums išeinant iš kambario, šuo staiga ėmė sielvartingai kaukti, nušoko nuo lovos ir gailiai inkšdamas įlindo į kambario kertę. Moteriškės veidas nė kiek nepasikeitė, bet nustebęs pamačiau, kad pulso beveik neužčiuopiu. Sukaupusi visas jėgas, ji beviltiškai stengėsi kažką pasakyti, bet iš pradžių nieko negalėjau suprasti. Tuomet, žiūrėdama į mane plačiai atmerktomis akimis, ji pakėlė išdžiūvusią ranką ir keliskart parodė į šunį. Dabar supratau, ir, man rodos, ji taip pat suprato, kai pasilenkęs pasakiau, kad rūpinsiuos jos šunimi. Ji patenkinta linktelėjo, akys užsimerkė, ir mirties ramybė užliejo veidą. Dar vienas gilus atodūsis, keli lašai kraujo prasisunkė pro lūpas, ir viskas buvo baigta. Tiesioginė mirties priežastis, matyt, buvo vidinis kraujo išsiliejimas. Bet kaip šuo galėjo tai sužinoti anksčiau už mane? Vakare, kai mirusiąją išnešė į camposanto 86, ją lydėjo tiktai jos šuo. Rytojaus dieną senasis Pak­jalė, duobkasys, su kuriuo mudu jau buvome labai susibičiuliavę, man pasakė, kad šuo tebeguli ant kapo. Visą dieną ir kitą naktį be perstojo žliaugė lietus, bet rytą šuo tebebuvo tenai. Vakare daviau Pakjalei pasaitą ir paprašiau, kad jis pasistengtų gražumu atvesti jį į San Mikelę, bet šuo jį sutiko klaikiai urgzdamas ir nė nepajudėjo iš vietos. Trečią dieną pats nuėjau į kapines ir tik vargais negalais jį parsivedžiau, o juk jis jau gerai mane pažino. Tuo metu San Mikelėje gyveno aštuoni šunys, ir man buvo labai neramu, kaip jie sutiks atėjūną. Bet viskas susiklostė gerai: mat pavianas Bilis kažkodėl iš pirmo žvilgsnio pajuto nepažįstamajam didelę simpatiją, o kai šis atsipeikėjo, juodu tapo neperskiriami draugai. Visi mano šunys nekentė ir bijojo didžiulės beždžionės, despotiško San Mikelės sodo valdovo. Todėl veikiai net Barbarosa, piktas Maremos šuo, liovėsi šnairavęs į atėjūną. Laimingai išgyvenęs dar dvejus metus, jis buvo palaidotas po gebene, šalia kitų mano šunų.