Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Pasaulio šviesuly! Deja, tu esi dievybė, ir mirtingųjų maldos nepasiekia tavo dangaus. Tad kaip gali toks kirminas kaip aš tikėtis tavo mielaširdystės, negailestingasai Saulės dieve, jei tu nusigręžei net nuo didžiojo faraono Echnatono, kurio nemirtingas himnas saulei nuskambėjo virš Nilo slėnio penki šimtai metų prieš pragystant Homerui:

Tau patekėjus, žemė atbunda ir džiaugias,

Ir žmonės sako: „Kas tave mato –

tas yra gyvas,

o kas nemato – jau miręs.“

Tave šlovina ir vakarai, ir rytai.

Visa, kas gyva, tau pasirodžius, atgyja –

Ir miršta, tau nusileidus.

Ir vis dėlto tu be jokio gailesčio stebėjai žėrinčia savo akim, kaip senovės dievai nubloškė į Nilą didžiausio tavo garbintojo šventovę ir nuplėšė jam nuo kaktos saulės diską, o nuo krūtinės karališkąjį sakalą, kaip nutrynė nekenčiamą jo vardą nuo auksinių skraisčių, kuriomis buvo apdengtas trūnus jo kūnas, – nutrynė, idant bevardė jo siela per amžių amžius klajotų požemio karalystėje.

Praėjus daugeliui amžių po to, kai Nilo dievai, Olimpo dievai ir Valhalos dievai jau seniai buvo sudūlėję, naujas tavo garbintojas, šventas Pranciškus Asyžietis, švelnusis „Saulės giesmės“ dainius, pakėlė rankas į tavo dangų, nemirtingasai Saulės dieve, su ta pačia malda lūpose, kuria aš šiandien kreipiuosi į tave. Jis prašė, kad neatimtum palaimingos savo šviesos iš skaudamų jo akių, pasmėlusių nuo ašarų ir budėjimo. Paklausęs brolių maldavimo, jis nuvyko į Rietį pasitarti su garsiuoju akių gydytoju ir be baimės iškentė pasiūlytą operaciją. Kai chirurgas įkišo į ugnį geležinį virbą, kad šis įkaistų, šventas Pranciškus kreipėsi į ugnį kaip į bičiulę: „Ugnie, mano sese! Anksčiau už viską Visagalis sukūrė tave, kupiną grožio ir galios, neskriauski manęs. Maldauju Viešpatį, kurs sukūrė tave, idant jis sušvelnintų tavo karštį ir aš kantriai galėčiau jį iškęsti!“

Baigęs savo maldą, kuria kreipėsi į įkaitusią geležį, jis persižegnojo ir nė nekrūptelėjęs tvirtai laikėsi, kol geležis šnypšdama smigo į gležną kūną, brėždama prideginimo liniją nuo ausies iki antakio.

„Broli daktare, – tarė šventas Pranciškus gydytojui, – jei nepakankamai prideginta, įsmeik virbą dar kartą.“

Ir gydytojas, regėdamas silpname kūne tokią nuostabią dvasios stiprybę, susižavėjęs tarė: „Sakau jums, broliai, šiandien išvydau įstabių dalykų!“

Deja, pats švenčiausias iš visų žmonių veltui meldėsi ir veltui kentėjo. Tu apleidai Il Poverello 284, kaip buvai apleidęs didįjį faraoną. Kai, grįždami namo, ištikimi broliai padėjo neštuvus su lengva našta po alyvmedžiais kalvos papėdėje, šventas Pranciškus jau nebematė mylimo savo Asyžiaus, laimindamas jį paskutinį kartą.

Tai kaipgi aš, nusidėjėlis, menkiausias iš visų tavo garbintojų, galiu tikėtis tavo mielaširdystės, abejingasai gyvybės valdove! Kaip galiu drįsti prašyti tave dar vienos malonės, tave, kurs dosnia ranka man suteikei tiek brangių dovanų! Tu davei man akis, idant jose šviestų džiaugsmas ir spindėtų ašaros, tu davei man širdį, idant ją virpintų geismas ir kamuotų gailestis, tu davei man miegą, davei man viltį!

Aš maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu man viską buvai tik paskolinęs, o dabar reikalauji grąžinti, kad atiduotum kitam, kuris savo ruožtu ateis iš tos pačios amžinybės, kurion aš dabar grimztu. Šviesos valdove, tebūnie tavo valia! Viešpats duoda, Viešpats atima, teesie palaimintas Viešpaties vardas!

III

Varpai skambino Ave Maria . Lengvas vėjelis šiureno už lango kiparisus, kur prieš sumigdami čiulbėjo paukščiai. Jūros balsas vis tilo ir tilo, senąjį bokštą gaubė palaiminga nakties tyla.

Sėdėjau pavargęs savonaroliškame krėsle, trokšdamas poilsio. Vilkas miegojo prie mano kojų – jis dieną naktį beveik nesitraukdavo nuo manęs. Kartais atmerkdavo akis – jose švietė tokia meilė ir tokia širdgėla, jog vos įstengdavau sulaikyti ašaras. Kartais atsikeldavo ir padėdavo man ant kelių didelę galvą. Ar jis žinojo tai, ką žinojau aš? Ar jis suprato, ką supratau aš – kad artinasi išsiskyrimo valanda? Tylėdamas glosčiau jam galvą – pirmą kartą gyvenime nežinojau, ką jam sakyti, kaip paaiškinti tą didžią paslaptį, kurios neįstengiau išaiškinti pats sau.

„Vilke, aš išvykstu ilgon kelionėn į tolimą šalį. Šį kartą tu negalėsi manęs lydėti, bičiuli. Tau reikės likti čia, kur mudu taip ilgai gyvenom drauge kits kito džiaugsmais ir sielvartais. Tu neturi manęs liūdėti, tu turi mane užmiršti, kaip ir visi užmirš, nes toks jau gyvenimo dėsnis. Nesirūpink, man bus gerai, ir tau taip pat. Aš viską padariau, kad tu būtum laimingas. Tebegyvensi ten, kur visuomet gyvenai, ir geri žmonės žiūrės tave taip pat švelniai ir rūpestingai, kaip žiūrėjau aš. Kiekvieną dieną, kai varpai skambins vidurdienį, tu gausi sočius pietus, o dukart per savaitę – skanių kaulų kaip ir iki šiol. Didžiulis sodas, kuriame mėgdavai siausti, tebėra tavo, ir net jeigu, užmiršęs draudimą, imsi vaikyti po alyvmedžiais įsibrovėlę katę, aš ir iš ten, kur būsiu, atgręšiu į tave nematančią akį, o sveikąją užmerksiu, kaip ir anksčiau darydavau vardan mūsų bičiulystės. O kai kojos nebenorės tavęs klausyti, o akys padruš, tu rasi amžino poilsio vietą po antikine kolona kiparisų giraitėje, prie senojo bokšto, šalia savo draugų, kurie apleido šį pasaulį pirma tavęs. O pagaliau, kas žino, gal mudu ir pasimatysim? Dideli mes ar maži – visų mūsų šansai vienodi.“

„Neišeik, pasilik arba pasiimk ir mane kartu!“ – maldavo ištikimos akys.

„Aš išvykstu į šalį, apie kurią nieko nežinau. Nežinau, kas tau nutiktų, jei pasiimčiau ir tave. Esu skaitęs apie tą šalį keistų legendų, bet tai tėra legendos – niekas iš tų, kurie ten išvyko, negrįžo papasakot, ką matė. Tik vienas žmogus būtų galėjęs mums apie tai pasakyti, bet jis buvo Dievo sūnus ir grįžo atgal pas savo tėvą, taip ir nepravėręs tylos sukaustytų lūpų.“

Glosčiau didelę šuns galvą, bet sustingusios rankos nebejautė minkšto kailio.

Kai atsisveikindamas pasilenkiau pabučiuoti šuns, jo akyse ūmiai blykstelėjo baimė, jis išsigandęs atšoko atatupstas ir palindo po refektoriaus stalu, kur buvo jo guolis. Pašaukiau, bet jis nepriėjo. Žinojau, ką tai reiškia. Jau buvau šitai matęs anksčiau, bet maniau, kad man dar likus viena kita dienelė. Atsistojau ir bandžiau prieiti prie lango – norėjau įkvėpti oro, bet kojos atsisakė klausyti, ir vėl susmukau krėsle. Permečiau akimis senąjį bokštą. Aplinkui buvo tamsu ir tylu, tačiau aš tariausi girdįs, kaip rūsčioji deivė Artemidė išima žaibišką strėlę, ruošdamasi pakelti ranką. Nematoma ranka palietė man petį. Šiurpas perėjo per visą kūną. Maniau, apalpsiu, bet nejaučiau jokio skausmo, galva buvo šviesi.

„Sveika, valdove! Naktį girdėjau tavo juodo žirgo kanopų bildesį. Tu laimėjai lenktynes, nes aš matau tavo niūrų veidą, pasilenkusį prie manęs. Tu man nesi svetima – mudu dažnai susitikdavom nuo to laiko, kai stovėjom šalimais prie tos pačios lovos Šventos Klaros palatoje. Tada aš tave vadinau pikčiurna ir žiauruole, budeliu, kuriam smagu kuo ilgiau kankinti savo auką. Tuomet aš dar nepažinau Gyvenimo taip, kaip pažįstu dabar. Dabar žinau, kad tu mielaširdingesnė negu jis, nes ką viena ranka atimi, kita grąžini. Dabar aš žinau, kad Gyvenimas, o ne tu įžiebdavo siaubą tose plačiai atmerktose akyse ir įtempdavo sunkiai besikilnojančios krūtinės raumenis dar vienam atodūsiui, dar vienai kančių minutei. Aš šiandien su tavim nesigrumsiu. Jei būtum atėjusi manęs, kai mano kraujas buvo jaunas, būtų buvę kas kita. Andai buvau kupinas gyvybės ir būčiau atkakliai gynęsis, atsakydamas smūgiu į kiekvieną smūgį. Dabar aš pavargęs, mano akys pasmėlusios, kūnas nusilpęs, o širdis nusikamavus; man liko tik protas, o jis sako, jog kovoti nėra prasmės. Todėl ramiai sėdėsiu Savonarolos krėsle ir netrukdysiu tau daryti tai, ką turi padaryti. Įdomu pasižiūrėti, kaip tu imsiesi darbo, – aš visuomet domėjausi fiziologija. Įspėju – aš nukaltas iš tvirtos medžiagos; smok stipriau, nes vėl nieko nepeši, kaip jau yra buvę ne vieną kartą, jei neklystu. Tikiuosi, valdove, tu negrieši ant manęs danties už praėjusias dienas. Nors tuomet Viljė aveniu turėjai per mane nemažai rūpesčių. Bet aš nesu toks drąsuolis, kokį vaizduoju, ir būčiau tau labai dėkingas, jei prieš imdamasi darbo duotum man kelis lašus savo amžinojo miego gėrimo.“