Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Bet dabar neturėjau kada tyrinėti grotos – visos mintys buvo nukreiptos į artėjančią regatą. Įspėjau Pakjalę, kad po pusryčių ateisiu apžiūrėti naujųjų burių. Sandėlis buvo atdaras, tačiau veltui nustebęs dairiausi senojo Pakjalės. Vos neapalpau, išskleidęs vieną po kitos naująsias bures. Topselyje žiojėjo didžiulė skylė, šilkinis spinakeris, turėjęs man garantuoti pergalę, buvo veik per pusę perplėštas, kliveris žemėtas ir sudraskytas į skutus. Atgavęs žadą, piktai pašaukiau Pakjalę. Jis nesirodė. Išbėgau iš sandėlio ir pagaliau jį suradau – jis stovėjo, prisiglaudęs prie sodo sienos. Nesitverdamas pykčiu, užsimojau jam smogti. Pakjalė nekrustelėjo, netarė nė vieno žodžio, tik, panarinęs galvą, išskėtė palei sieną rankas. Mano ranka nusviro – žinojau, ką reiškia šis mostas, ne sykį buvau jį matęs: Pakjalė buvo pasiryžęs nekaltai kentėti – panarinta galva ir išskėstos rankos reiškė Kristaus nukryžiavimą. Užkalbinau jį kuo švelniausiu balsu, bet jis neištarė nė žodžio ir tebestovėjo šia kankinio poza. Tada įsidėjau į kišenę sandėlio raktą ir sušaukiau visus namiškius. Niekas nebuvo užėjęs į sandėlį, niekas nieko negalėjo pasakyti, tik Džovanina pradėjo verkti, užsidengusi prijuoste veidą. Nusivedžiau ją į savo kambarį ir vargais negalais priverčiau kalbėti. Gaila, negaliu žodis žodin aprašyti graudžios istorijos, kurią kūkčiodama man papasakojo Džovanina. Aš pats ko neapsiverkiau, pagalvojęs, kad vos nesumušiau vargšo Pakjalės. Viskas įvyko prieš du mėnesius, gegužės pirmąją, kai mes dar buvom Romoj. Gal atmenat tą garsią gegužės pirmąją prieš daugelį metų, kai visose Europos šalyse buvo laukiama socialistinių perversmų, turtuolių ir prakeiktos jų nuosavybės sunaikinimo. Taip bent tvirtino laikraščiai, ir kuo menkesnis buvo laikraštis, tuo didesnę pranašavo katastrofą. Pats menkiausias laikraštukas buvo Voce di San Genaro , kurį Marija Laiškininkė dukart per savaitę atnešdavo savo žuvų pintinėj klebonui, o šis skolindavo visai kaimo inteligentijai, – štai kokiu būdu arkadišką Anakaprio ramybę pasiekdavo silpnas pasaulio įvykių atbalsis. Bet šįkart tai buvo anaiptol ne silpnas atbalsis, o perkūnas iš giedro dangaus, sukrėtęs per Voce di San Genaro skiltis visą kaimo inteligentiją. Gegužės pirmąją turėjo įvykti seniai išpranašauta pasaulio pabaiga. Šėtono suburtos laukinės Atilos gaujos turėjo niokoti turtuolių rūmus, deginti ir naikinti jų nuosavybę. Išties atrodė, kad sugrius pasaulis. Castigo di Dio! Castigo di Dio! Žaibo greitumu toji žinia apskriejo Anakaprį. Klebonas paslėpė po lova švento Antonijaus brangenybes ir šventus bažnytinius indus, diduomenė susinešė kilnojamąjį turtą į vyno rūsius, prastuomenė suplūdo į aikštę šaukdama, kad šventąjį reikia išimti iš nišos ir nešioti gatvėmis, idant jis juos apgintų. Lemtingos dienos išvakarėse Pakjalė nuėjo pas kleboną ir paprašė patarimo. Baldasarė taip pat buvo užėjęs pas kleboną ir grįžo nurimęs – klebonas jį patikino, kad plėšikai nelies sudužusių daktaro akmenų, molinių puodų ir roba antica 279. Baldasarė galįs nė kiek nesirūpinti dėl viso to šlamšto – tegul jis guli kur gulėjęs, o Pakjalės, kuris atsakingas už bures, padėtis esanti kur kas liūdnesnė, paaiškino klebonas. Jei plėšikai užpuls salą, vadinasi, atplauks laivais, o burės jūrininkams – pats vertingiausias grobis. Paslėpti jas rūsyje pavojinga, nes jūrininkai taip pat mėgsta ir gerą vyną. Verčiau tegul jis nuneša jas į nuošalų savo sklypą po stačiais Damekutos skardžiais – tai tinkamiausia vieta, nes plėšikai tikrai nelįs į tą prarają. Negi jie rizikuos dėl burių nusisukti sprandą!

Sutemus Pakjalė, jo brolis ir du patikimi compagni 280, apsiginklavę tvirtais vėzdais, nutempė naująsias mano bures į jo sklypą. Naktis buvo audringa, netrukus ėmė pliaupti lietus, žibintas užgeso. O jie, rizikuodami gyvybe, apgraibomis leidosi nuo slidžių uolų. Vidurnaktį nusigavo iki sklypo ir paslėpė nešulį lupomanaro grotoje. Visą gegužės pirmąją išsėdėjo ant permirkusių burių ryšulio, iš eilės budėdami prie urvo angos. Saulei leidžiantis, Pakjalė nusprendė pasiųsti savo brolį, nors tas ir spyrėsi, į kaimą apsižvalgyti, tik patarė saugotis ir be reikalo nerizikuoti. Po trijų valandų šis grįžo ir pranešė, kad jokių plėšikų nė iš tolo nematyti, kaime ramu kaip visuomet. Visi žmonės susirinkę aikštėje, prieš altorių degančios žvakės, o šventą Antonijų netrukus išnešią į aikštę, ir visi jam padėkosią, kad jis dar kartą išgelbėjo Anakaprį nuo pražūties. Vidurnaktį vyrai išlindo iš grotos ir, vilkdami permirkusias bures, vėl užsiropštė stačiomis uolomis į kaimą.

Pamatęs, kas beliko iš mano burių, Pakjalė norėjo nusiskandinti; dukterys pasakojo, jog kelias dienas ir naktis bijojusios palikti jį vieną. Nuo to laiko jis labai pasikeitęs ir visą laiką tylįs. Aš pats buvau šitai pastebėjęs ir keletą kartų klausiau Pakjalę, kas jam yra. Mano pyktis išblėso kur kas anksčiau, negu Džovanina baigė išpažintį; veltui vaikščiojau po visą kaimą, ieškodamas Pakjalės, kad galėčiau jam tai pasakyti. Galiausiai radau jį apačioj, sklype – jis sėdėjo nuolatinėj vietoj, ant akmens, ir žiūrėjo į jūrą. Pasakiau, jog man gėda, kad buvau pakėlęs prieš jį ranką. Dėl visko esąs kaltas klebonas. Ir kam, po galais, man tos naujos burės, bus geros ir senos! Kitą dieną žadu ilgam išplaukti jūron, jis vyks kartu su manim, ir mes užmiršim visa, kas buvo. Jis žino, kaip man nepatinka, kad jis duobkasys, – tegul jis verčiau perleidžia šias pareigas broliui, o pats grįžta jūron. Nuo šios dienos aš jį skiriu savo jachtos jūrininku – Gaetanas dukart taip nusigėręs Kalabrijoj, jog mes vos nenugarmėjom į dugną, ir aš jau seniai norėjau jį atleisti.

Kai grįžom namo, priverčiau Pakjalę apsivilkti nauju, ką tik iš Anglijos atsiųstu megztiniu. Per visą krūtinę raudonomis raidėmis buvo užrašyta „Ledi Viktorija“ K. J. K. (Karališkasis Jachtklubas, Klaidas). Pakjalė niekuomet daugiau nenusivilko to megztinio – su juo gyveno, su juo ir mirė. Pakjalė buvo jau senas, kai su juo susipažinau, bet nei jis pats, nei jo dukterys, nei niekas kitas nežinojo, kiek jam metų. Veltui stengiausi surasti jo gimimo metus municipalinėje knygoje. Jis nuo pat pradžios buvo užmirštas, bet aš niekuomet jo nepamiršiu. Jis visada bus gyvas mano atmintyje – tokio doro, tyro ir atviraširdžio žmogaus nebuvau sutikęs jokioj šaly, jokiam visuomenės sluoksny. Jis buvo romus kaip kūdikis. Pakjalės dukterys man pasakojo, kad jis niekuomet nei jų motinai, nei joms nebuvo pasakęs nė vieno šiurkštaus ar pikto žodžio. Jis buvo švelnus net gyvuliams. Jo kišenės visuomet būdavo pilnos trupinių, kuriais lesindavo savo vynuogyne paukščius. Tai buvo vienintelis žmogus visoje saloje, kuris niekuomet nebuvo sugavęs nė vieno paukščio ar mušęs asilo. Senas ištikimas tarnas nustoja buvęs tarnu. Pakjalė buvo mano bičiulis, ir aš laikiau tatai didele garbe, nes jis buvo daug geresnis už mane. Nors jis priklausė visai kitam, man beveik nepažįstamam pasauliui, mudu puikiai kits kitą suprasdavom. Per tas ilgas dienas ir naktis, kai vienu du būdavom jūroje, jis mane išmokė daug tokių dalykų, apie kuriuos nebuvau skaitęs knygose ir nebuvau girdėjęs iš jokio kito žmogaus. Jis buvo nekalbus – jūra jį seniai buvo išmokiusi tylėti. Galvodavo jis mažai – tuo geriau jam pačiam. Bet jo kalba buvo kupina poezijos, o archajiškas palyginimų paprastumas – perdėm graikiškas. Net daugelis jo žodžių buvo graikiški, išlikę atmintyje iš tų dienų, kai Odisėjo laivu plaukiojo palei tuos pačius krantus. Kai grįždavom namo, jis po senovei dirbdavo mano sode arba mėgstamame savo sklypelyje prie jūros. Man nepatiko tas nuolatinis jo laipiojimas aukštyn ir žemyn stačiais skardžiais – jo arterijos buvo jau nebe tokios stiprios, jis dažnai grįždavo uždusęs. Šiaip jis nė kiek nepasikeitė, niekuomet niekuo nesiskųsdavo, kaip visada su apetitu valgydavo makaronus ir nuo pat aušros ligi sutemų būdavo ant kojų. Staiga vieną dieną Pakjalė atsisakė valgyti. Siūlėm jam visokių skanumynų, bet jis kartojo „ne“. Jis prisipažino, kad jaučiasi un poco stanco – truputį pavargęs, ir kelias dienas labai patenkintas sėdėjo pergolėje, žiūrėdamas į jūrą. Paskui įsigeidė nueiti į savo sklypą, ir man tik vargais negalais pavyko jį atkalbėti. Turbūt ir pats nežinojo, kodėl jį taip traukia tenai, bet aš gerai žinojau. Tai pirmykščio žmogaus instinktas vertė jį pasislėpti nuo žmonių, atsigulti už uolos ar po krūmu, ar grotoje ir numirti ten, kur prieš daugelį tūkstančių metų mirė kiti pirmykščiai žmonės. Apie vidurdienį jis pasakė norįs valandėlę pagulėti – jis, visą gyvenimą nė vienos dienos neišgulėjęs lovoje. Daug kartų teiravausi, kaip jis jaučiasi. Padėkojęs atsakydavo, kad gerai. Vakarop liepiau jo lovą pristumti prie lango, kad jis matytų, kaip leidžiasi jūron saulė. Kai po Ave Maria grįžau namo, visi namiškiai, Pakjalės brolis ir bičiuliai sėdėjo jo kambaryje. Niekas jų nebuvo kvietęs – aš nė pats nemaniau, kad viskas taip greitai baigsis. Jie nekalbėjo, nesimeldė, tik sėdėjo visą naktį nekrutėdami. Niekas nesiartino prie lovos – toks jau čia paprotys. Senasis Pakjalė gulėjo ramiai ir tyliai, žiūrėdamas į jūrą. Viskas buvo paprasta ir iškilminga, kaip ir turi būti, kai žmogui artinasi paskutinioji. Atėjo kunigas su paskutiniais sakramentais. Jis liepė Pakjalei išpažinti nuodėmes ir paprašyti jų atleidimo. Senis linktelėjo ir pabučiavo kryžių. Tada kunigas davė jam išrišimą. Visagalis patvirtino tai šypsodamas ir pasakė mielai priimsiąs senąjį Pakjalę į dangų. Aš maniau, kad jis jau tenai, bet staiga jis pakėlė ranką ir švelniai, kone baikščiai paglostė man skruostą.