Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

„Pareiškiu jums, patres conscripti 275, kad esu paprastas mirtingasis ir tiktai atlieku savo, kaip žmogaus, pareigas; man užtenka to, kad garbingai užimu pirmą vietą tarp jūsų: norėčiau, kad to neužmirštų tie, kurie gyvens po manęs. Palikuonys suteiks man pelnytą ir daugiau negu pelnytą garbę, jei pripažins, jog buvau vertas protėvių, rūpinausi jūsų reikalais, buvau tvirtas pavojuje, nepabūgau priešiškumo tarnaudamas bendram labui. Štai kokią šventovę norėčiau pasistatydinti jūsų širdyse, štai kokios statulos yra pačios gražiausios ir patvariausios. Akmeninis monumentas pavirs išniekintu kapu, jei palikuonys prakeiks tą, kuriam jis pastatytas. Meldžiu, kad dievai iki paskutinio mano atodūsio man išsaugotų tvirtą dvasią, jaučiančią savo pareigas jiems ir žmonijai. Tegul po mano mirties Romos piliečiai ir sąjungininkai su pagarba mini mano darbus ir su džiaugsmu taria mano vardą.“

Mudu įkopėme į Damekutą. Senasis imperatorius žinojo, ką daro, pasirinkęs šią vietą didžiausiai savo vilai: po San Mikelės, gražiausias Kaprio salos reginys atsiveria iš Damekutos.

Papasakojau pasiuntiniui, kad daugelis čia rastų iškasenų atiteko jo kolegai serui Viljamui Hamiltonui, kuris buvo Anglijos pasiuntinys Neapolyje Nelsono laikais, ir dabar eksponuojami Britų muziejuje. Bet tikriausiai dar daugybė jų tebeguli žemėje vynuogyne – paaiškinau jam, jog kitą vasarą žadu rimtai pradėti kasinėjimus, nes vynuogynas dabar priklauso man. Lordas Daferinas pakėlė surūdijusią kareiviškos milinės sagą, gulinčią tarp mozaikos ir spalvoto marmuro nuolaužų. Korsikos šauliai! Taip, tūkstantis aštuoni šimtai aštuntaisiais metais čia stovyklavo du šimtai Korsikos šaulių, bet, deja, didžiąją Anakaprio įgulos dalį sudarė Maltos daliniai, kurie, prancūzams užpuolus jų stovyklą, pakriko ir pasitraukė. Pažvelgėm žemyn į Oriko uolas, ir aš parodžiau pasiuntiniui vietą, iš kurios išsilaipinę prancūzai užkopė į uolėtą skardį – mudu abu sutikom, jog tai būta išties nuostabaus žygdarbio. Taip, anglai kaip visada kovėsi narsiai, bet nakties priedangoj turėjo pasitraukti ton vieton, kur dabar stovi San Mikelė, ir ten jų vadas, majoras Hamilis, airis, kaip ir jis pats, mirė nuo žaizdų. Jis palaidotas Anakaprio kapinėse. Dvisvarinė patrankėlė, kurią jo kareiviai ten paliko, kai kitą dieną buvo priversti trauktis finikietiškais laiptais į Kaprį, tebėra mano sode. Švintant nuo Solaro kalno aukštybių prancūzai pradėjo apšaudyti Kaprį – tiesiog neįtikėtina, kaip jiems pavyko užvilkti tenai patranką. Anglų komendantui, kuris buvo įsikūręs Casa Inglese 276 Kapryje, nieko kito neliko, kaip tik pasirašyti kapituliacijos aktą. Nespėjus nudžiūti rašalui, pasirodė anglų laivynas, kurį štilis buvo sulaikęs prie Poncos salų. Dokumentą buvo pasirašęs žmogus, kuriam ypač nesisekė gyvenime – seras Hadzonas Lou, būsimasis kitos salos, kur kalėjo sugautas erelis, kalėjimo prižiūrėtojas.

Kai mudu ėjom per kaimą į San Mikelę, parodžiau pasiuntiniui nediduką namelį sode ir pasakiau, kad jis priklauso Gražiosios Margeritos, Anakaprio gražuolės, tetai. Toji teta buvo ištekėjusi už anglų lordo, jei neklystu, jo giminaičio. Taip, jis gerai atsimena, kad vienas jo brolėnų, šeimos pasibaisėjimui, vedė kažkokią italę valstietę ir net buvo ją atsivežęs į Angliją, bet jis pats niekuomet jos nematė ir nežino, koks likimas ištiko ją po vyro mirties. Lordas Daferinas nepaprastai susidomėjo Gražiosios Margeritos teta ir paprašė papasakoti jam viską, ką apie ją žinau, pridūręs, jog to, ką jis žino apie jos vyrą, jam visiškai pakanka. Atsakiau, kad visa tai įvyko daug anksčiau, negu aš atsikėliau į salą. Su ja susipažinau praėjus daugeliui metų po to, kai, netekusi vyro, jau sena moteris, ji grįžo iš Anglijos. Aš jam galėjau papasakoti tik tai, ką pats buvau girdėjęs iš senojo dono Krizostomo, jos nuodėmklausio ir globėjo. Žinoma, ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet, pagauli kaip visi kapriečiai, veikiai neblogai pramoko angliškai. Donui Krizostomui, mokytam žmogui, buvo pavesta paruošti būsimąją milordo žmoną gyvenimui Anglijoje, tai yra duoti jai keletą pamokų įvairiais klausimais ir taip praplėsti jos akiratį. Grakštumas ir puikios manieros jai, kaip ir visoms Kaprio merginoms, buvo įgimtos. O dėl grožio, tai, anot dono Krizostomo, ji buvo dailiausia Anakaprio mergina, o aš seniai įsitikinau, kad jis didelis šios srities žinovas. Visos pastangos sudominti ją kuo nors daugiau, be savo gimtosios salos, nuėjo veltui, ir buvo nuspręsta apsiriboti Kaprio istorija, kad ji galėtų bent apie ką nors pasikalbėti su naujais savo giminaičiais. Ji rimtai klausėsi baisių pasakojimų, kaip Tiberijus svaidydavo savo aukas nuo Salto di Timberio 277, kaip krabo žnyplėmis apdraskė vienam žvejui veidą, kaip smaugdavo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kaip jo vaikaitis Neronas liepė irklininkams nužudyti netoli salos savo motiną, kaip jo sūnėnas Kaligula prigirdė prie Pocuolio tūkstančius žmonių. Galiausiai ji tarė savo nepakartojamu dialektu:

– Turbūt visi tie žmonės buvo labai blogi, tikri galvažudžiai?

– O kaip tu manai? – tarė mokytojas. – Argi negirdėjai, kaip pasakojau, kad Tiberijus smaugdavo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kad...

– Ar jie visi mirę?

– Na, žinoma! Nuo to laiko praėjo kone du tūkstančiai metų.

– Tai kam dar dėl jų kvaršinti galvą? Duokim jiems ramybę, – pareiškė ji žaviai šypsodama.

Tuo ir baigėsi jos mokslas.

Mirus vyrui ji parvažiavo į gimtąją salą, pamažu vėl grįžo į senąją vagą ir ėmė gyventi paprastai, kaip gyveno jos protėviai, kurių genealogijos medis buvo dviem tūkstančiais metų senesnis negu jos anglų milordo.

Radom ją sėdinčią saulėkaitoje mažoje pergolėje su rožiniu rankoje ir kate ant kelių – ori romėnų matrona, didinga kaip Grakchų motina. Lordas Daferinas itin mandagiai, lyg koks senas dvariškis, pabučiavo jai ranką. Anglų kalbą ji buvo beveik visai užmiršusi ir vėl šnekėjo savo vaikystės dienų dialektu; klasikinė italų kalba, kuria į ją kreipėsi pasiuntinys, jai buvo taip pat nesuprantama kaip ir man.

– Pasakykite jai, – tarė lordas Daferinas, kai mudu susiruošėm eiti, – pasakykite jai nuo manęs, kad ji nė kiek ne mažesnė ledi, kaip kad jos milordas buvo džentelmenas.

Ar nenorėtų pasiuntinys susipažinti su jos dukterėčia Gražiąja Margerita? O kaipgi, žinoma, net labai norėtų!

Gražioji Margerita sutiko mus žaviai šypsodama ir pavaišino geriausiu klebono vynu, o galantiškas pasiuntinys džiaugsmingai patvirtino jų giminystę, garsiai pakštelėjęs jai į rausvą skruostuką.

Seniai lauktoji regata turėjo įvykti kitą sekmadienį maršrutu, sudarančiu trikampį – Kapris, Pozilipas ir Sorentas, kur ledi Daferin turėjo įteikti nugalėtojui taurę. Mano puikioji „Ledi Viktorija“ buvo nuostabi jachta, pastatyta Škotijoje iš tiko ir plieno, pasiruošusi bet kokiam išbandymui ir patikima bet kokiu oru, jeigu ją valdys patikima ranka, ką jau ką, bet vairuoti laivą aš tikrai mokėjau. Abi jachtos buvo seserys, pavadintos dviejų lordo Daferino dukterų vardais. Mūsų šansai buvo maždaug lygūs. Jei pūstų stiprus vėjas ir jūra būtų audringa, aš turbūt pralaimėčiau, bet jei vėjas būtų silpnas ir jūra rami, naujasis mano topselis ir šilkinis spinakeris neabejotinai turėjo garantuoti man pergalę. Naujosios burės buvo gautos iš Anglijos man dar esant Romoje ir kabojo sandėlyje, saugomos senojo Pakjalės, patikimiausio iš visų mano tarnų. Jis puikiai suprato, kokios svarbios jo pareigos, todėl nakčia sandėlio raktą pasidėdavo po pagalve ir nieko neleisdavo į tą šventovę. Nors pastaraisiais metais jis ir buvo pasidaręs entuziastu duobkasiu, vis dėlto jo širdis priklausė jūrai, kur jis nuo pat vaikystės pelnėsi duoną sunkiu darbu kaip pescatore di coralli 278. Tais laikais, kai Kaprio dar nebuvo užplūdę prakeikti amerikiečiai, kone visi salos vyrai plaukdavo žvejoti koralų į Berberiją – prie Tuniso ir Tripolio krantų. Tai buvo baisus verslas, kupinas sunkių išmėginimų, nepriteklių, net pavojų, ir daugelis jo draugų nebegrįžo į gimtąją salą. Dvidešimt metų vargo Pakjalė jūroje, kol sutaupė tris šimtus lirų, be kurių negalima nė galvoti apie vedybas. Šimtas lirų laivams ir tinklams, du šimtai lovai, porai kėdžių ir išeiginei eilutei vestuvėms, o kitkuo pasirūpindavo madona. Mergina laukdavo daugelį metų – verpė ir audė drobę, būsimąjį savo kraitį. Kaip ir visi, Pakjalė buvo paveldėjęs iš tėvo sklypelį žemės, tik tas jo sklypelis buvo perdėm plikos uolos prie pat jūros, tūkstantis pėdų žemiau Damekutos. Daugelį metų jis vilko pintine ant nugaros žemes, kol pagaliau prinešė tiek, jog buvo galima pasodinti kelis vynmedžius ir opuncijas. Bet jis niekuomet neišspausdavo iš savo vynuogių nė lašo vyno, nes jaunos kekės tolydžio sunykdavo nuo sūrių purslų, kai imdavo pūsti pietvakaris, tačiau kartais atsinešdavo ir labai didžiuodamasis man įteikdavo kelias šviežias bulves, ankstyviausias saloje. Visą laisvalaikį jis praleisdavo savo sklype, zulindamas sunkiu kauptuku uolą arba sėdėdamas ant akmenų su moline pypke dantyse ir žiūrėdamas į jūrą. Kartais ir aš nusirangydavau nuo skardžio, tokio stataus, jog ir ožka būtų suabejojusi, kur statyti koją, ir aplankydavau Pakjalę, didžiai jį tuo pradžiugindamas. Po pat mūsų kojomis buvo grota, neprieinama iš jūros ir po šiai dienai veik niekam nežinoma, – tamsi, pilna didžiulių stalaktitų. Anot Pakjalės, senovėje čia gyvenęs lupomanaras – paslaptingas kraupus vilkolakis, kuris ir dabar persekioja salos gyventojų vaizduotę ne mažiau kaip pats Tiberijus. Aš žinojau, kad suakmenėjęs dantis, kurį buvau radęs urvo smėlyje, buvo kažkokio stambaus žinduolio, atklydusio čionai nugaišti tais laikais, kai sala dar nebuvo atsiskyrusi nuo žemyno, o titnago bei obsidiano nuolaužos – pirmykščių žmonių įrankiai. Galbūt grota buvo kokio nors dievo buveinė, nes ji žvelgė į rytus, o čia dažnai buvo garbinamas Mitra, saulės dievas.