Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Po to šventas Antonijus grįždavo į aikštę ir, aidint griausmingai petardų salvei, būdavo pastatomas atgal į savo nišą bažnyčioje, o procesijos dalyviai išsiskirstydavo po namus valgyti makaronų. Muzikantai susėsdavo „Rojaus“ viešbučio pergolėje prie vaišių stalo: pusė kilogramo makaronų kiekvienam ir vino a volontà – viskas municipaliteto sąskaita. Keturiomis atsidarydavo San Mikelės vartai, ir po pusvalandžio visas kaimas suplaukdavo į mano sodą: turtuoliai ir vargšai, vyrai ir moterys, vaikai ir kūdikiai, invalidai, silpnapročiai, neregiai ir šlubiai; tuos, kurie negalėdavo paeiti patys, atnešdavo ant pečių kiti. Trūkdavo tik dvasininkų, bet anaiptol ne dėl jų kaltės. Nusikamavę po vaikščiojimų, dvasininkai sėdėdavo suoluose už didžiojo altoriaus, siųsdami šventam Antonijui karštas maldas, kurias pats šventasis savo nišoje gal ir išgirsdavo, bet žmonės, atsitiktinai užėję į tuščią bažnyčią, tikrai negirdėdavo.

Per visą pergolę stovėdavo ilga eilė stalų, ant jų – didžiuliai ąsočiai geriausio San Mikelės vyno. Senasis Pakjalė, Baldasarė ir meistras Nikola vos spėdavo pripildyti stiklus, o Džovanina, Rozina ir Eliza vaišindavo vyrus cigarais, moteris kava, o vaikus pyragaičiais ir saldainiais. Orkestras, kuris, susitarus su municipalitetu, popietei būdavo perleidžiamas man, be paliovos grodavo viršutinėj lodžoj. Visos namo durys būdavo atdaros, niekas nerakinta, visi vertingi mano daiktai kaip visuomet gulėdavo tariamoj netvarkoj ant stalų, kėdžių ir ant grindų. Daugiau kaip tūkstantis žmonių laisvai vaikščiodavo po visus kambarius, bet niekas niekuomet nedingdavo, niekas nebūdavo paliesta.

Kai varpas imdavo skambinti Ave Maria , priėmimas būdavo baigtas, ir, tvirtai paspaudę man ranką, visi išsiskirstydavo smagiai nusiteikę. Juk tam ir yra vynas! Muzikantai, dar labiau pažvalėję, grįždavo į aikštę. Dvylika dvasininkų, atsipeikėjusių ir pailsėjusių per tą laiką, kol budėjo prie švento Antonijaus, jau laukdavo išsirikiavę prie bažnyčios durų. Sindaco , municipaliniai tarėjai ir visuomenės grietinėlė susėsdavo rotušės terasoje. Pūškuojantys muzikantai užsirioglindavo su instrumentais ant specialiai pastatytos pakylos. Popolo grūsdavosi aikštėje, susispaudę kaip silkės statinėje. Didingasis kapelmeisteris pakeldavo lazdelę, ir prasidėdavo iškilmingas koncertas: „Rigoletas“, „Trubadūras“, „Hugenotai“, „Puritonai“, „Kaukių balius“, rinktinių neapolietiškų liaudies dainų popuri, polkos, mazurkos, menuetai, tarantelos eidavo vieni po kitų be jokios pertraukos vis didėjančiu tempu iki pat vienuoliktos, kai švento Antonijaus garbei imdavo sproginėti raketos, bengališkos ugnys, ugniniai ratai ir petardos, kurių būdavo pripirkta už du tūkstančius lirų. Vidurnaktį oficialioji šventės programa jau būdavo pasibaigusi, bet anakapriečiai ir muzikantai anaiptol nesijausdavo išsekę. Niekas neidavo gulti – visą naktį kaime skambėdavo dainos, juokas ir muzika. Evviva la gioia! Evviva il Santo! Evviva la musica! 272

Orkestras turėdavo išplaukti laivu šeštą valandą ryto. Žygiuodami švintant į prieplauką, muzikantai sustodavo po San Mikelės langais ir visuomet pagrodavo mano garbei Serenata d’Addio 273. Kaip dabar matau Henrį Džeimsą, stovintį su pižama prie savo miegamojo lango ir kvatojantį. Per naktį muzikantų gretos buvo apgailėtinai praretėjusios, o energija gerokai išblėsusi. Kapelmeisteris kliedėjo, du pagrindiniai obojininkai spjaudė kraujais, fagotininkas gavo trūkį, storasis būgnininkas išsinarino dešinį petį, cimbolininkui sprogo ausų būgneliai. Dar du orkestrantus, visai nusilpusius nuo emocijų, reikėjo vežti į prieplauką asiliukais. Tie, kurie dar pavilko kojas, sugulė aukštielninki po mano langais vidury kelio ir, sukaupę paskutines jėgas, padūdavo graudžią Serenata d’Addio . Atsigaivinę puoduku juodos kavos, jie šiaip taip atsistojo, netarę nė žodžio draugiškai man pamojavo ir nusvirduliavo finikietiškais laiptais į prieplauką. Švento Antonijaus šventė baigėsi.

265 Maršo ritmu ( it .).

266 Pusryčiai ( it ).

267 Giedotinės mišios ( it .).

268 Šventuolės ( it .).

269 Labdaros kongregacija ( it .).

270 Liaudis ( it .).

271 Švento Antonijaus gėlė ( it .).

272 Tegyvuoja džiaugsmas! Tegyvuoja šventasis! Tegyvuoja muzika! ( It .)

273 Atsisveikinimo serenada ( it .).

Trisdešimt pirmas skyrius

REGATA

Buvo puiki saulėta spinduliuojančio vasarvidžio diena. Anglijos pasiuntinybė paliko Romą ir perkėlė savo štabą į Sorentą. „Viktorijos“ viešbučio balkone sėdėjo pasiuntinys su jūrininko kepure ir pro monoklį įdėmiai stebėjo akiratį, laukdamas, kada gi pagaliau padvelks mistralis ir pašiauš spindinčias it veidrodis įlankos platybes. Nedideliame uoste po jo kojomis, nuleidusi inkarą, plūduriavo jo mėgstamoji „Ledi Hermiona“, lygiai kaip ir jis nekantraujanti išplaukti jūron. Pasiuntinys pats su nuostabiu išradingumu ir techniniu sumanumu buvo sukonstravęs ir įrengęs šią vienvietę greitaeigę jachtą. Jis mėgdavo kartoti, kad nedvejodamas plauktų ja per Atlantą, ir didžiavosi jachta labiau negu bet kuriuo iš savo puikių diplomatinių laimėjimų. Jis kiauras dienas plaukiodavo jūra, ir jo veidas buvo taip pat įdegęs saulėje kaip ir Sorento žvejų. Visą pakrantę nuo Čivita Vekjos iki Likozos iškyšulio jis žinojo ne blogiau už mane. Kartą jis buvo man pasiūlęs plaukti lenktynių iki Mesinos, ir, dideliam jo džiaugsmui, aš gėdingai pralaimėjau, nors pūtė palankus vėjas ir jūra buvo audringa.

– Palaukit, įsigysiu naują topselį ir šilkinį spinakerį – tada pažiūrėsim, – pasakiau aš.

Jis mylėjo Kaprį, o San Mikelė, jo nuomone, buvo gražiausias kampelis iš visų kada nors matytų, o matęs jis buvo daug. Jis menkai išmanė ilgą salos istoriją, bet, nelyginant mokinukas, nekantriai troško sužinoti kuo daugiau.

Kaip tik tuo metu tyrinėjau Žydrąją grotą. Du kartus meistras Nikola buvo mane ištraukęs beveik be sąmonės iš garsiosios požeminės perėjos, kuri, anot padavimo, iš pačių žemės gelmių kylanti šešis šimtus pėdų iki pat Tiberijaus vilos Damekutos lygumoje. (Damekuta, mano manymu, ne kas kita, kaip sudarkytas Domus Augusta 274.) Kiauras dienas praleisdavau besidarbuodamas grotoje, ir lordas Daferinas dažnai atplaukdavo luotu manęs aplankyti. Puikiai išsimaudę žydrame vandenyje, ištisas valandas sėdėdavom prie paslaptingo tunelio angos, šnekučiuodami apie Tiberijų ir Kaprio orgijas. Paaiškinau pasiuntiniui, kad pasakojimas apie požeminį tunelį, kuriuo, pasak legendos, Tiberijus nusileisdavęs prie Žydrosios grotos ir ten linksmindavęsis su berniukais ir mergaitėmis, prieš juos pasmaugdamas, tokia pat nesąmonė, kaip ir visi kiti šlykštūs Svetonijaus prasimanymai. Tunelį oloje pramušę ne žmonės, o lėtai besisunkiantis jūros vanduo. Aš buvau juo nušliaužęs daugiau kaip aštuoniasdešimt jardų ir, rizikuodamas gyvybe, įsitikinau, kad jis niekur neveda. Grota tikrai buvo žinoma romėnams – tai patvirtina gausios jų statinių liekanos. Nuo to laiko sala nugrimzdo maždaug šešiolika pėdų, ir didžiulė skliautuota anga, pro kurią tuomet buvo vaikštoma į grotą, dabar apsemta, bet skaidriame vandenyje aiškiai matoma. Mažoji anga, pro kurią jis įplaukdavo luotu, andai buvo langas grotai vėdinti, o pati grota, žinoma, buvo ne žydra, o tokia pat kaip ir daugybė kitų salos grotų. Bedekeris klysta nurodydamas, kad Žydrąją grotą atrado vokiečių dailininkas Kopišas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt šeštaisiais metais. Grota buvo žinoma dar septynioliktajame šimtmetyje kaip „Grota Gradula“, o tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt antraisiais metais ją antrąkart atrado Kaprio žvejys Anželas Feraras, kuriam už tą atradimą buvo paskirta pensija iki gyvos galvos. O šiurpios legendos apie Tiberijų, kurias Tacitas paliko būsimosioms kartoms „Analuose“, mano supratimu, baisi istorinė klaida. Šio didžio imperatoriaus atminimas išniekintas vien dėl to, kad pasikliauta liudijimu aršaus jo kaltintojo, „žmonių šmeižiko“, kaip jį pavadino Napoleonas. Tacitas buvo puikus rašytojas, bet jo „Analai“ – istorinės novelės, o ne istorija. Jis iš akies įterpė tas dvidešimt eilučių apie Kaprio orgijas, vien norėdamas pabaigti tipišką tirono portretą pagal visas retorinės mokyklos, kuriai priklausė, taisykles. Susekti tuos itin abejotinus šaltinius, iš kurių Tacitas iškniso šiuos bjaurius gandus, anaiptol nesunku. Beje, „Psichologiniame Tiberijaus portrete“ esu nurodęs, jog tie gandai neturi nieko bendro su imperatoriaus gyvenimu Kapryje. Tacitas ir pats netikėjo Kaprio orgijomis – tai aiškiai matyti iš jo aprašymo, liudijančio, kad jis tebėra geros nuomonės apie Tiberijų, ir vaizduojančio jį kaip didį imperatorių ir didį žmogų, jo paties žodžiais, „nuostabaus būdo ir didžiai gerbiamą“. Net jo sekėjas Svetonijus, kur kas menkesnio proto žmogus, prieš pateikdamas šlykščiausias istorijas, pažymi, kad jas „kažin ar verta pasakoti, o juo labiau jomis neverta tikėti“. Prieš pasirodant „Analams“ (nuo Tiberijaus mirties jau buvo praėję aštuoniasdešimt metų), Romos istorijoje nebuvo kito valstybės vyro, kurio gyvenimas būtų buvęs toks taurus ir tyras kaip senojo imperatoriaus. Nė vienas iš daugybės autorių, rašiusių apie Tiberijų, – o tarp jų buvo nemažai jo amžininkų, kurie, be abejo, turėjo puikiausias galimybes girdėti visus Romos piktus liežuvius ir paskalas, – neužsimena apie Kaprio orgijas. Pamaldus ir mokytas žydas Filonas aiškiai nurodo, jog, viešėdamas pas savo senelį Kapryje, Kaligula buvo priverstas gyventi paprastai ir kukliai. Net šakalas Svetonijus, užmiršęs protingą Kvintiliano pamokymą, kad melagiui reikia turėti gerą atmintį, prasitaria, jog Kaligula, užsigeidęs Kapryje palėbauti, užsidėdavo peruką, idant jo nepažintų rūsti senojo imperatoriaus akis. Seneka, negailestingas ydų plakėjas, ir Plinijus – abu jo amžininkai – kalba apie asketišką Tiberijaus vienatvę Kapryje. Dionas Kasijus, beje, užsimena apie tuos bjaurius gandus, tačiau tučtuojau pats prisipažįsta įklimpęs į neaiškiausius prieštaravimus. Net paskalų mėgėjas Juvenalis kalba apie imperatoriaus „ramią senatvę“ saloje, kur jis buvo apsuptas mokytų bičiulių ir astronomų. Griežtas moralistas Plutarchas kalba apie orią senojo imperatoriaus vienatvę per paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo metų. Dar Volterui buvo aišku, jog Kaprio orgijų istorija psichologiniu požiūriu neįmanoma. Tiberijus pasitraukė į Kaprį būdamas šešiasdešimt aštuonerių metų, o kad jo gyvenimas iki to laiko buvo didžiai dorovingas, pripažįsta net pikčiausi jo priešai. Nepasitvirtina ir nelemtos senatvės silpnaprotystės versija – visi autoriai pripažįsta, jog imperatorius iki pat mirties (jis mirė septyniasdešimt devynerių) buvo sveiko ir šviesaus proto. Be to, įgimtas polinkis į pamišimą pastebimas Julijų, o ne Klaudijų giminėje. Kapryje senasis Tiberijus leido dienas kaip vienišas atsiskyrėlis, nuvargęs nedėkingo pasaulio valdovas, niūrus idealistas, prislėgtas sielvarto ir nusivylimo – šiandien galbūt jį pavadintų hipochondriku, – tačiau nuostabus jo protas ir neprilygstamas humoro jausmas pergyveno jo tikėjimą žmonija. Jis nepasikliovė amžininkais ir niekino juos, bet čia nieko nėra nuostabaus: juk jį išdavė beveik visi, kuriais jis tikėjo. Tacitas pateikia Tiberijaus žodžius, pasakytus prieš pasitraukiant į Kaprį, kada jis atmetė peticiją, kuria buvo prašoma leidimo pastatydinti jo garbei šventovę, panašiai kaip Augustui. Niekam kitam, tik „Analų“ autoriui, nuostabiam sarkazmų ir subtilių užuominų meistrui, nebūtų užtekę įžūlumo šaipytis iš rimtų senojo imperatoriaus žodžių, kuriais jis kreipėsi į palikuonis, atsiduodamas nešališkam jų sprendimui.