Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Tą naktį, kai jis mirė, niūrus senis žingsniavo tom pačiom marmurinėm grindim, ant kurių dabar stoviu aš. Šiurpus sapnas jį buvo prikėlęs iš miego. Jo veidas buvo rūškanas kaip ir nakties dangus, akyse švietė baimė. Jis sušaukė savo astrologus ir magus iš Rytų šalies ir liepė jiems išaiškinti sapną, bet, šiems dar nespėjus įsižiūrėti į aukso raides danguje, žvaigždės viena po kitos ėmė mirgėti ir užgeso. Ko jis, pasaulio viešpats, galėjo bijoti? Ką reiškė viena gyvybė žmogui, kurio rankose buvo milijonų gyvenimas ir mirtis? Kas galėjo iš jo reikalauti pasiaiškinimo, kad tą naktį vienas jo vietininkų Romos imperatoriaus vardu nuteisė mirti nekaltą žmogų? O tas vietininkas, kurio vardą su pasišlykštėjimu tebetaria mūsų lūpos, ar jis labiau nusikalto už savo valdovą imperatorių, pasirašęs mirties nuosprendį nekaltam žmogui? Be to, ar jam, griežtam romėnų įstatymų ir tradicijų gynėjui maištingoje provincijoje, ar jam tas nuteistasis tikrai atrodė nekaltas? O prakeiktas žydas, kuris tebeklaidžioja po pasaulį, ieškodamas atleidimo, ar jis žinojo, ką daro? Arba tas kitas, didžiausias visų laikų piktadarys, kuris pabučiavimu išdavė savo mokytoją, ar jis galėjo kitaip pasielgti? Ar jis tai padarė savo valia? Tas turėjo įvykti, jis turėjo tą padaryti – paklusti valiai, stipresnei už jo valią. Argi tą naktį Golgotoje tik vienas žmogus kentėjo už svetimą nuodėmę?

Pastovėjau dar valandžiukę, pasilenkęs prie miegančio kūdikio, ir tyliai, ant pirštų galų, išėjau.

263 Galbūt nesate girdėję apie šį keistą seną paprotį. Kai gyvenau San Mikelėje, mane kasmet aplankydavo „Bambino“ (Kūdikėlis Jėzus). Tai buvo didžiausia garbė mano namams. Paprastai jis išbūdavo San Mikelėje vieną savaitę.

264 Angeliukai ( it. ).

Trisdešimtas skyrius

ŠVENTO ANTONIJAUS ŠVENTĖ

Švento Antonijaus šventė Anakapryje buvo iškilmingiausia metų diena. Ištisas savaites sujudęs kaimas ruošdavosi prideramai paminėti savo šventąjį patroną. Gatvės būdavo švariai iššluotos, namai, pro kuriuos turėjo eiti procesija, išbaltinti, bažnyčia papuošta raudonais šilkais ir išsiuvinėtais kilimais; iš Neapolio parsisiųsdindavo fejerverkų, o svarbiausia – iš Tore Anunciatos atvažiuodavo orkestras. Iškilmės ir linksmybės prasidėdavo atvykus orkestrui didžiosios dienos išvakarėse. Dar plaukdami per įlanką, muzikantai imdavo pūsti dūdas iš visų plaučių – tiesa, mes Anakapryje jų dar negirdėdavom, bet, esant palankiam vėjui, muzikos garsai pasiekdavo neapkenčiamą žemutinį kaimą, erzindami kapriečių ausis. Prieplaukoje muzikantai su milžiniškais instrumentais sulipdavo į du didelius vežimus ir bildėdavo į kalną, kol baigdavosi vieškelis. Paskutinę kelio dalį jie padrikai kopdavo stačiais finikietiškais laiptais be paliovos dūduodami. Prie San Mikelės sienos juos pasitikdavo municipaliteto atstovai. Didingas kapelmeisteris prašmatnia uniforma, apsiuvinėta aukso galionais, mostelėdavo lazdele, ir paskui visą būrį kaimo vaikėzų muzikantai iškilmingai įžygiuodavo į Anakaprį a tempo di marcia 265, pūsdami dūdas, klarnetus ir obojus, mušdami būgnus ir cimbolus, džerškindami trikampius. Iškilmingas atidarymo koncertas aikštėje, išpuoštoje vėliavomis ir užtvindytoje žmonių, be pertraukos trukdavo iki vidurnakčio.

Pirmosios raketos, skelbiančios, jog išaušo didžiosios dienos rytas, prikeldavo muzikantus, miegančius kietu miegu senose kareivinėse, kur tūkstantis aštuoni šimtai šeštais metais gyveno anglų kareiviai. Ketvirtą valandą, pučiant gaiviam rytmečio vėjeliui, visą kaimą išbudindavo linksmi trimito garsai. Penkiomis, kaip visuomet, klebonas laikydavo rytines mišias, kurioms šventės garbei pritardavo orkestras, nors muzikantams ir gurgėdavo pilvai. Septintą – merenda 266: puodukas juodos kavos, puskilogramis duonos ir šviežio ožkos sūrio. Aštuoniomis bažnyčia būdavo jau sausakimša – vyrai vienoj pusėj, moterys su miegančiais vaikais ant kelių – kitoj. Vidury bažnyčios, ant specialiai padaryto paaukštinimo – orkestras. Dvylika Anakaprio dvasininkų, susėdę už didžiojo altoriaus, drąsiai užtraukdavo Pergolezio „Iškilmingąsias mišias“, tikėdamiesi Apvaizdos ir orkestro padedami įveikti visus sunkumus. Paskui eidavo muzikinis intermezzo – didžiam tikinčiųjų pasitenkinimui muzikantai trenkdavo bravūrinį galopą. Dešimtą valandą – Messa Cantata 267 prie didžiojo altoriaus: apgailėtini vargšo senojo dono Antonijaus solo, lydimi protestuojančių tremolo ir staigių nevilties šauksmų, sklindančių iš nedidelių vargonų, gerokai išklerusių per tris šimtus nenuilstamo darbo metų. Vienuoliktą – pamokslas iš sakyklos švento Antonijaus ir jo stebuklų garbei; kiekvienas stebuklas iliustruojamas išraiškingu, specialiai tai progai pritaikytu gestu. Pamokslininkas, apimtas ekstazės, čia keldavo rankas į dangų, kreipdamasis į šventuosius, čia durdavo pirštu į grindis, požeminę prakeiktų sielų buveinę, čia krisdavo ant kelių, tyliai melsdamasis šventam Antonijui, čia vėl staiga pašokdavo ir, partrenkęs kumščiu nematomą pašaipūną, vos nenusirisdavo nuo sakyklos. Jis čia nuleisdavo galvą entuziastingoj tyloj, įsiklausydamas į džiaugsmingas angelų giesmes, čia, perbalęs iš siaubo, užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų, kaip griežia dantimis velnias ir kaip kaukia katiluose nusidėjėliai. Pagaliau, apsipylęs prakaitu, nukamuotas dvi valandas trukusio ašarojimo, aimanų ir prakeiksmų keturiasdešimties laipsnių karštyje, susmukdavo ant sakyklos grindų, negailestingai plūsdamas protestantus. Dvylikta valanda. Aikštėje didelis sambrūzdis. Esce la processione! Esce la processione! Išeina procesija. Priekyje, susiėmę už rankų, žingsniuodavo maži vaikučiai, kone kūdikiai, vieni su trumpais baltais marškinėliais ir Rafaelio angeliukų sparnais, kiti – visai nuogi, apkaišyti vynuogių lapų girliandomis, su rožių vainikais ant galvų, lyg nužengę nuo graikų bareljefo. Paskum eidavo Figlie di Maria – aukštos lieknos merginos baltais drabužiais ir ilgais mėlynais šydais, pasikabinusios ant mėlyno kaspino sidabrinius madonos medalikėlius. Po jų – bizzocche 268 juodais drabužiais ir juodais šydais – sudžiūvusios senmergės, ištikimos pirmajai savo meilei Jėzui Kristui. Ir galiausiai Congrega di Carità 269 su vėliavomis – seni vyrai rimtais veidais, apsisiautę savotiškomis juodos ir baltos spalvos Savonarolos laikų palaidinėmis.

La musica! La musica!

O štai orkestras su didingu kapelmeisteriu priešakyje – muzikantai aukso galionais apsiūtomis uniformomis, kokias nešiojo Neapolyje Burbonų valdymo laikais, iš visų plaučių trenkia pašėlusią polką; ją, kiek suprantu, ypač mėgo šventasis Anakaprio patronas. Pagaliau, apsuptas viso būrio dvasininkų iškilmių drabužiais, sprogstant šimtams petardų, pasirodo šventas Antonijus – jis stovi soste, ištiesęs palaiminimui ranką. Jo drabužius dengia puošnūs nėriniai, apkabinėti brangakmeniais ir tikinčiųjų votais, puikaus senoviško brokato mantija susegta ant krūtinės safyrų ir rubinų sagtimi. Ant kaklo – įvairiaspalvių stiklo karoliukų vėrinys, prie kurio prikabintas didžiulis rago formos koralas, saugantis šventąjį nuo blogos akies.

Įkandin švento Antonijaus, greta sindaco , eidavau aš, vienplaukis, su vaškine žvake rankoje – ypatinga garbė, kuri man buvo suteikta, leidus pačiam Sorento arkivyskupui. Paskum eidavo municipaliteto nariai, kurie tą dieną būdavo atleidžiami nuo sunkių savo pareigų. Po jų žengdavo Anakaprio grietinėlė: daktaras, notaras, vaistininkas, barzdaskutys, tabako krautuvės savininkas, siuvėjas. Paskum traukdavo popolo 270: jūrininkai, žvejai, contadini , už kurių pagarbiu atstumu sekdavo jų žmonos ir vaikai. Procesijos gale kukliai trependavo šešetas šunų, kelios ožkos su ožiukais ir dvi trys kiaulės, išbėgusios ieškoti šeimininkų. Specialiai išrinkti ceremon­meisteriai su paauksuotomis lazdomis rankose, garbės tvarkdariai šventojo tarnyboje be paliovos zujo pirmyn ir atgal abipus procesijos, palaikydami tvarką gretose, reguliuodami greitį. Procesijai vingiuojant siauromis gatvelėmis, žmonės iš visų langų mesdavo glėbius saldžiai kvepiančių prožirnių – mėgstamų šventojo gėlių. Prožirnis čia taip ir vadinamas – fiore de Sant’Antonio 271. Kai kur skersai gatvės nuo vieno lango ligi kito būdavo ištiesta virvė, kuria, prisiartinus šventajam, neapsakomam minios džiaugsmui pralėkdavo, plasnodamas sparnais, kartoninis margaspalvis angelas. Prie San Mikelės procesija sustodavo ir šventąjį pagarbiai pastatydavo ant specialiai padaryto pastovo valandėlę pailsėti. Dvasininkai braukdavosi nuo kaktos prakaitą, orkestras tebegriaudėdavo fortissimo , kaip jau dvi valandas, nuo pat išėjimo iš bažnyčios, buvo be perstojo griaudėjęs, šventas Antonijus nuo stovo maloningai žvelgdavo į mano tarnaites, metančias pro langus puokštes rožių: senasis Pakjalė tuo tarpu skambindavo koplyčios varpais, o Baldasarė nuleisdavo ant stogo plevėsuojančią vėliavą. San Mikelei tai būdavo iškilminga diena, visi didžiuodavomės mums suteikta garbe. Šunys stebėdavo šią sceną nuo pergolės, kaip visuomet orūs ir mandagūs, nors truputį sunerimę. Abejingi vėžliai sode tebesvarstydavo savo problemas, o mangusta būdavo pernelyg užsiėmusi, kad imtų smalsauti. Pelėdėlė, mirkčiodama primerktom akutėm, tupėdavo ant laktos kažką galvodama. Bilis, kuris buvo netikintis, sėdėdavo užrakintas savo namelyje ir keldavo pragarišką triukšmą: kaukdavo kaip pasiutęs, daužydavo buteliu į puodą, džerškindavo grandinę, purtydavo tinklą ir plūsdavosi bjauriausiais žodžiais.