Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Marijos Laiškininkės pasakojimas apie dono Džačinto mirtį atrodė labai įtikimas – velnias pasirodęs kanauninkui lange, kai šis kalbėjęs vakarines maldas. Donas Džačintas ėmęs šauktis pagalbos, ir jį kone apalpusį nunešė į lovą. Iš išgąsčio jis netrukus ir miręs.

Labai susidomėjau šiuo įvykiu ir nusprendžiau pats nueiti į Kaprį ir ištirti, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Aikštėje grūdosi žmonės, visi šūkavo kaip paklaikę. Minios vidury stovėjo sindaco 245 ir municipaliniai tarėjai, jie nekantriai laukė atvykstant karabinierių iš Sorento. Ant bažnyčios laiptų stovėjo koks dešimt dvasininkų ir mostagavo rankomis. Ligi atvykstant valdžios atstovams, bažnyčia buvo uždaryta. Taip, ramiu veidu patvirtino sindaco , priėjęs prie manęs, visa tai tiesa. Kai zakristijonas iš ryto atėjo atidaryti bažnyčios, ji buvo pilna dūmų. Katafalkas buvo pusiau apanglėjęs, karstas smarkiai apdegęs, o iš brangaus išsiuvinėto aksominio užtiesalo ir dešimties vainikų nuo kanauninko giminių beliko krūvelė rusenančių pelenų. Trys didžiuliai kandeliabrai prie karsto dar tebedegė, o ketvirtą, nuo kurio įsiliepsnojo užtiesalas, neabejotinai buvo apvertusi šventvagiška ranka. Kol kas dar negalima nustatyti, ar tai velnio, ar piktadarių darbas, tačiau, įžvalgiai pastebėjo sindaco , tas faktas, jog nedingo nė vienas švento Kostanco vėrinio brangakmenis, verčia jį, parlando con rispetto 246, tikėti pirmąja versija. Juo labiau gilinausi į šią istoriją, juo ji darėsi mįslingesnė.

Cum Hidigeigei kavinėje, vokiečių kolonijos štabe, ant grindų buvo priversta sudaužytų stiklinių, butelių ir visokiausių puodų, o ant stalo stovėjo nugertas viskio butelis. Vaistinėje dešimtys fajansinių indų su brangiais vaistais ir paslaptingais gėrimais buvo nušluoti nuo lentynų ir plūduriavo ricinos aliejuje. Profesorius Rafaelis Parmidžanas man pats parodė, kaip buvo nusiaubta jo naujoji parodų salė, visos aikštės puošmena. Jo „Vezuvijaus išsiveržimas“, „Švento Kostanco procesija“, „Tiberijaus šuolis“ ir „Gražioji Karmela“ gulėjo suversti krūvon ant grindų sulaužytais rėmais, suplėšyta drobe. Jo „Tiberijus, plaukiojantis Žydrojoje grotoje“ tebestovėjo ant molberto, nuo viršaus iki apačios klaikiai išterliotas ultramarino dažais. Sindaco man pranešė, kad vietos valdžios tyrinėjimai iki šiol nedavė jokių rezultatų. Kadangi buvo nustatyta, kad joks vertingas daiktas nedingo, liberalų partija atmetusi spėjimą, jog tai esąs plėšikų darbas. Du pavojingi Neapolio nusikaltėliai, kurie jau antrus metus sėdėjo Kaprio kalėjime, galėjo įrodyti savo alibi. Buvo nustatyta, kad dėl smarkaus lietaus jie išbuvo naktį kalėjime, užuot, kaip paprastai, išėję po vidurnakčio šlaistytis po kaimą. Be to, jie buvo geri katalikai, visų labai mėgstami ir tikrai neužsiiminėtų tokiais niekais.

Klerikalų partija iš pagarbos dono Džačinto atminimui ryžtingai atmetė spėjimą, jog tai esąs velnio darbas. Tai kas gi tie niekšiški nusikaltėliai? Beliko vienintelis atsakymas: amžini jų priešai, artimiausi kaimynai – Anakaprio gyventojai! Žinoma, tai anakapriečių darbas! Dabar buvo viskas aišku! Kanauninkas buvo mirtinas anakapriečių priešas, jie negalėjo jam atleisti, kad garsiajam savo pamoksle Švento Kostanco dieną jis išjuokė paskutinį švento Antonijaus stebuklą. Visi žinojo, kokia baisi nesantaika įsiliepsnojo tarp Cum Hidigeigei ir naujosios Anakaprio kavinės. Cezario Bordžijos laikais donas Petručas, Kaprio vaistininkas, būtų gerai pagalvojęs, prieš priimdamas Anakaprio kolegos kvietimą ateiti pas jį valgyti makaronų. Varžybos tarp Kaprio profesoriaus Rafaelio Parmidžano ir Anakaprio profesoriaus Mikelandželo dėl išimtinės teisės į „Tiberijų, plaukiojantį Žydrojoje grotoje“ pastaruoju metu buvo virtusios įnirtingu karu. Sala di Esposizione 247 atidarymas profesoriui Mikelandželui buvo sunkus smūgis, nebeliko jokios vilties, kad jam pavyks parduoti savo „Švento Antonijaus procesiją“.

Aišku, jog piktybės šaknis glūdi Anakapryje.

Abbasso Anacapri! Abbasso Anacapri! 248

Aš ne juokais susirūpinau ir nusprendžiau, kad man geriausia grįžti, iš kur buvau atėjęs. Pats nežinojau, kuo tikėti. Aršus karas, prasidėjęs tarp Kaprio ir Anakaprio nuo ispanų viešpatavimo Neapolyje laikų, tebebuvo toks pat įnirtingas ir dabar. Abudu sindaci nesišnekėjo, valstiečiai nekentė vieni kitų, dvasininkai nekentė vieni kitų, abudu patronai – šventas Antonijus ir šventas Kostancas – nekentė vienas kito. Aš pats savo akimis mačiau, kaip prieš dvejus metus minia kapriečių šoko aplink mažą Švento Antonijaus koplytėlę, kai didžiulis akmuo, nusiritęs nuo Barbarosos kalno, sudaužė altorių ir šventojo statulą.

San Mikelėje visi jau buvo metę darbą. Mano žmonės, apsirengę šventiniais drabužiais, traukė į aikštę, kur šiam įvykiui pažymėti turėjo groti orkestras – fejerverkams jau buvo surinkta daugiau kaip šimtas lirų. Sindaco paprašė man perduoti, jog tikisi, kad dalyvausiu šventėje kaip cittadino onorario 249, – man iš tikrųjų prieš metus buvo suteiktas šis garbingas vardas.

Vidury pergolės, šalia didžiojo vėžlio, tupėjo Bilis – jis buvo taip įsitraukęs į mėgstamą žaidimą, jog nepastebėjo manęs ateinant. O žaidimas buvo toks: jis greitai pastuksendavo į vėžlio šarvą iš užpakalio, ten, kur kyšojo uodega. Po kiekvieno stuktelėjimo vėžlys iškišdavo iš po šarvo mieguistą galvą pasižiūrėti, kas atsitiko, o Bilis žaibo greitumu tvodavo jam per nosį. Šį žaidimą griežtai draudė San Mikelės įstatymai. Bilis tai puikiai žinojo ir suspigo kaip vaikas, kai aš, šį kartą pasirodęs vikresnis, sugriebiau jį už sprando.

– Bili, – tariau jam griežtai, – man reikia pasikalbėti su tavim akis į akį po tavo figmedžiu. Mes turime suvesti kai kurias sąskaitas. Be reikalo čepsi! Pats žinai, kad nusipelnei geros pylos ir jos neišvengsi. Bili, tu vėl buvai nusigėręs! Du tušti vyno buteliai surasti beždžionių namelio kampe, be to, trūksta butelio viskio. Tu elgeisi nepakenčiamai, kol aš buvau išvykęs į Kalabriją. Tu sudaužei morka vienam forestiere akinius. Neklausei mano tarnų. Tu riejaisi ir pešeisi su šunimis ir net atsisakei gaudyti jiems iš kailio blusas. Tu įžeidei mangustą. Buvai nemandagus su pelėdėle. Tu nuolat skaldei antausius vėžliui. Tu vos nepasmaugei Siamo kačiuko. Maža to – pagaliau girtas pabėgai iš namų. Tu iš prigimties žiaurus gyvūnams – kitaip nebūtum kandidatas į žmonių giminę, tačiau teisę girtauti turi tik pasaulio viešpačiai. Tu man atsibodai, išsiųsiu tave į Ameriką pas tavo poną, seną girtuoklį daktarą Kempbelą. Tau ne vieta padorioj draugijoj. Darai gėdą savo tėvams! Bili, tu šlykštus padaras, nepataisomas girtuoklis ir...

Stojo kraupi tyla.

Užsidėjęs akinius ir atidžiau apžiūrėjęs Bilio nagus, išterliotus ultramarinu, bei apsvilusią uodegą, pagaliau tariau jam:

– Bili, man tikrai patiko tavo retušuotas „Tiberijus, plaukiojantis Žydrojoje grotoje“, – paveikslas, mano manymu, tik pagražėjo. Man jis primena kitą drobę, kurią praėjusiais metais mačiau Paryžiuje futuristų parodoje. Buvęs tavo ponas dažnai man pasakodavo apie šviesaus atminimo tavo motiną, kuri, matyt, buvo nepaprasta beždžionė. Manau, tu iš jos paveldėjai meninius gabumus. Grožio ir humoro jausmu tave neabejotinai apdovanojo tėvas – paskutinieji įvykiai tikrai patvirtino, kad jis – pats velnias. Pasakyk man, Bili, – aš klausiu tik iš smalsumo, – kas apvertė kandeliabrą ir padegė karstą – tu ar tavo tėvas?