Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Koplyčios varpai skambino Ave Maria. Nuo penktos valandos ryto dirbau išsijuosęs saulės atokaitoje. Nuvargęs ir alkanas pavalgiau kuklius pietus viršutinėj lodžoj, dėkodamas likimui už dar vieną laimingą dieną. Apačioje, sodo terasoje, mano išsipuošę svečiai sėdėjo aplink milžinišką dubenį makaronų ir didžiulį ąsotį geriausio San Mikelės vyno. Garbingoje vietoje, stalo priekyje, sėdėjo Romos duobkasys, jam iš dešinės ir kairės – abu Kaprio duobkasiai, o paskui Baldasarė, mano sodininkas, Gaetanas, mano jachtos jūrininkas, ir meistras Nikola su trimis sūnumis. Visi garsiai kalbėjo, rėkė vienas per kitą. Moterys Neapolio papročiu stovėjo aplinkui stalą ir susižavėjusios žiūrėjo į puotaujančiuosius. Saulė pamažėle grimzdo jūron. Pirmą kartą gyvenime lengviau atsikvėpiau, kai ji pagaliau pasislėpė už Iskijos. Kodėl aš taip ilgėjaus sutemų ir žvaigždžių, aš, saulės garbintojas, nuo pat vaikystės bijojęs tamsos ir nakties? Kodėl man taip degdavo akys, žiūrint į spinduliuojantį saulės dievą? Ar jis buvo ant manęs užsirūstinęs, ar norėjo nugręžti nuo manęs savo veidą ir palikti tamsybėj, nors aš klūpodamas stačiau jam naują šventovę? Vadinasi, gundytojas, apsisiautęs raudona mantija, prieš dvidešimt metų man sakė tiesą, kai pirmą kartą pažvelgiau į puikiąją salą, stovėdamas prie San Mikelės koplyčios? Vadinasi, teisybė, kad per didelė šviesa kenkia žmogaus akims? „Saugokis šviesos! Saugokis šviesos!“ – skambėjo ausyse kraupus jo įspėjimas.

Aš sutikau su jo sąlygomis, sumokėjau paskirtą kainą: paaukojau savo ateitį San Mikelei. Ko jam daugiau reikia? Kokią dar didžiulę kainą, anot jo, turėsiu sumokėti prieš mirdamas?

Tamsus debesis staiga apgaubė jūrą ir sodą po mano kojomis. Pasibaisėjęs užmerkiau degančius vokus...

– Klausykit, bičiuliai! – sušuko Romos duobkasys iš terasos. – Klausykit, ką aš jums pasakysiu! Jūs, valstiečiai, jį matote tik vaikščiojantį po šį skurdų kaimą, basą ir pusplikį kaip ir jūs patys; ar jūs žinot, kad Romoj jis važinėja karieta, pakinkyta dviem arkliais? Šneka net, kad jį buvo pakvietę pas patį popiežių, anam susirgus influenca. Sakau jums, bičiuliai, jam nėra lygių, jis geriausias Romos daktaras. Atvažiuokit ir apžiūrėkit mano kapines, tada patys viską suprasit! Sempre lui! Sempre lui! 241 O aš su savo šeima – kas būtų atsitikę mums, jei ne jis – jis mūsų geradarys! Kam mano žmona parduoda visus vainikus ir gėles, kaip jūs manot? Jo pacientų artimiesiems. O visi tie svetimšaliai, kurie skambina prie vartų ir duoda mano vaikams po skatiką, kad juos įleistų, – ko jie ateina, kaip jūs manot? Ko jiems reikia? Žinoma, vaikai nesupranta, ką tie žmonės šneka, ir anksčiau juos vedžiodavo po visas kapines, kol jie surasdavo tai, ko reikia. Bet dabar, kai svetimšaliai paskambina prie vartų, mano vaikai jau žino, ko jiems reikia, ir veda juos tiesiai prie jų kapų eilės, o svetimšaliai būna labai patenkinti ir duoda vaikams skatiką viršaus. Sempre lui! Sempre lui! Ir beveik kas mėnesį jis skrodžia kapinių lavoninėj mirusį savo ligonį, norėdamas sužinoti, kas jam buvo, o man duoda po penkiasdešimt lirų už kiekvieną, kad vėl paguldyčiau į karstą. Sakau jums, bičiuliai, jam nėra lygaus! Sempre lui! Sempre lui!

Debesis jau buvo nuslinkęs, jūra vėl sužibo auksine šviesa, mano baimė išnyko. Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol jis dar sugeba juoktis.

Pietūs pasibaigė. Džiaugdamiesi gyvenimu, apsvaigę nuo vyno, mes išsiskirstėm ir netrukus jau miegojom teisuolių miegu.

* * *

Vos užmigau, pasijutau bestovįs nykioj lygumoj: aplinkui riogsojo apgriuvusių sienų nuolaužos, didžiuliai travertino luitai ir marmuro gabalai, apraizgyti gebenių, rozmarino, laukinių sausmedžių ir čiobrelių. Ant apirusios opus reticulatum sienos sėdėjo senas piemuo ir Pano dūdele kažką grojo savo ožkų bandai. Atšiaurus jo veidas su ilga barzda buvo nugairintas vėjo ir nudegintas saulės, akys žaižaravo iš po tankių kaip krūmai antakių, liesas sunykęs kūnas drebėjo po ilgu mėlynu Kalabrijos piemenų apsiaustu. Aš jam pasiūliau tabako, jis man davė gabalėlį šviežio ožkos sūrio ir svogūną. Sunkiai supratau jo kalbą.

Kaip vadinasi ši keista vieta?

Niekaip.

O iš kur jis pats?

Iš niekur. Jis visuomet čia gyveno. Tai jo gimtinė.

Kur jis nakvoja?

Ilga lazda jis man parodė laiptus po įgriuvusia arka. Nulipau uoloje iškirstais laiptais ir atsidūriau tamsiame skliautuotame kambaryje. Kampe gulėjo šiaudinis čiužinys, apklotas dviem avikailiais. Ant sienų ir lubų kabojo ryšeliai džiovintų svogūnų ir pomidorų, ant grublėto stalo stovėjo molinis ąsotis vandens. Tai buvo jo namai ir jo manta. Čia jis gyveno visą savo gyvenimą, čia jis vieną dieną atsiguls ir daugiau nebeatsikels. Prieš mane atsivėrė tamsi požeminė perėja, pusiau užversta įgriuvusio skliauto nuolaužų. Kur ji veda?

Piemuo to nežinojo – jis niekuomet ten nebuvęs. Jis dar vaikystėj girdėjęs, kad ji vedanti į olą, kurioje jau daug tūkstančių metų gyvenanti piktoji dvasia, pasivertusi didžiuliu vilkolakiu, suėdančiu visus, kas išdrįsta prisiartinti prie olos.

Užsidegiau fakelą ir apgraibom ėmiau leistis marmuriniais laiptais. Perėja vis platėjo, man į veidą padvelkė ledinio oro srovė. Išgirdau klaikų dejavimą, ir kraujas sustingo gyslose. Staiga atsidūriau didelėje salėje. Dvi milžiniškos afrikietiško marmuro kolonos tebelaikė dalį skliautuotų lubų, dvi kitos, galingo požeminio smūgio nuverstos nuo cokolių, gulėjo ant mozaikinių grindų. Šimtai didžiulių šikšnosparnių juodomis kekėmis buvo aplipę sienas, kiti kaip padūkę šmaikštė man aplink galvą, apakinti deglo šviesos. Vidury salės stūksojo didžiulis granitinis sfinksas, įsmeigęs į mane plačiai atmerktas akmenines akis.

Krūptelėjau pro miegus. Sapnas išsisklaidė. Atsimerkiau – brėško diena.

Staiga išgirdau jūros šauksmą, griežtą ir valdingą kaip įsakymas. Šokau iš lovos, greitai apsirengiau ir, nubėgęs prie koplyčios parapeto, daviau ženklą paruošti jachtą kelionei. Po dviejų valandų mano laivas jau buvo prikrautas maisto atsargų visai savaitei, storo lyno ritinių, kirtiklių ir kastuvų. Be to, pasiėmiau revolverį, visus kiek turėjau pinigus, ryšulį sakinio medžio deglų, kokius naudoja žvejai, žūklaudami naktį. Po valandėlės iškėlėm burę ir leidomės į nuostabiausią mano gyvenime avantiūrą. Kitą naktį išmetėm inkarą atkampioj įlankėlėj, kuri buvo žinoma tik nedaugeliui žvejų ir kontrabandininkų. Čia Gaetanas turėjo savaitę laukti manęs su jachta, o jei kiltų audra, ieškoti prieglobsčio artimiausiame uoste. Mes gerai žinojom šį pavojingą krantą, kur per šimtą mylių nebuvo tinkamos vietos inkarui išmesti. Žinojau ir visą šį puikų kraštą – heleninio meno ir kultūros aukso amžiaus Didžiąją Graikiją, o dabar nykiausią Italijos provinciją, paliktą maliarijai ir žemės drebėjimams.

Po trijų dienų stovėjau toj pat nykioj lygumoj, kur mėtėsi apgriuvusių sienų nuolaužos, didžiuliai travertino luitai ir marmuro gabalai, apraizgyti gebenių, rozmarino, laukinių sausmedžių ir čiobrelių. Ant apirusios opus reticulatum sienos sėdėjo senas piemuo ir dūdele grojo savo ožkų bandai. Aš pasiūliau tabako, jis man davė šviežio ožkos sūrio ir svogūną. Saulė jau buvo pasislėpusi už kalnų, mirtį nešantis maliarijos rūkas iš lėto gaubė vienišą slėnį. Pasakiau piemeniui, kad paklydau ir bijau vienas klaidžioti po šią dykynę – ar nepriglaustų jis manęs nakčiai?

Jis mane nusivedė į požeminį būstą, kurį taip gerai žinojau iš savo sapno. Atsiguliau ant jo avikailių ir užmigau.