Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Venite a vedere questa bellissima signorina coi cappelli ricci, ultimo prezzo due lire! – Ateikit ir pasižiūrėkit į šią gražią panelę garbanotais plaukais. Paskutinė kaina – dvi liros!

– Guardate la Signora Americana, guardate che collana di perle, guardate che orecchini con brillanti, ve la do per due cinquanta, una vera combinazione! – Pažvelkit į ponią amerikietę, pažvelkit į jos perlų vėrinį, į briliantų auskarus. Tik pustrečios liros, naudokitės proga!

– Non vi fate scappare questa nobile marchesa, tutta in pelliccia! – Nepraleiskite progos! Štai kilminga kailiniuota markizė!

– Guardate questa duchessa, tutta scollata, in veste di ballo e con la corona in testa, quattro lire, un vero regalo! – Pažvelkite į šią dekoltuotą kunigaikštienę iškilmių suknele, su karūna ant galvos. Keturios liros! Tiesiog veltui!

– Ecco la Signora Bocca Aperta, prezzo ridotto una lira e mezzo . – O štai ponia Išsižiojėlė. Kaina sumažinta – pusantros liros.

– Ecco la Signora Mezza Pazza, rideva sempre, ultimo prezzo una lira! – O štai Kvanktelėjusi ponia, kuri visą laiką juokdavosi. Paskutinė kaina – viena lira!

– Ecco la Signora Capa Rossa che puzzava sempre di liquore, una lira e mezzo. – Štai Rudaplaukė ponia, kuri visuomet dvokdavo degtine – pusantros liros.

– Ecco la Signorina dell’ Albergo di Europa che era impazzita per il Signor Dottore, due lire e mezzo. – O štai panelė iš „Europos“ viešbučio, kuri buvo įsimylėjusi poną daktarą. Pustrečios liros.

– Vedete la Signora Francese che portava via il porta sigarette sotto il mantello, povera signora, non era colpa sua, non aveva la testa apposto, prezzo ristretto una lira . – Pažvelkit į prancūzę ponią, kuri po apsiaustu išsinešė portsigarą; ji, vargšelė, nekalta – jai buvo ne visi namie. Kaina sumažinta – viena lira.

– Ecco la Signora Russa che voleva ammazzare la civetta, due lire, ne anche un soldo di meno . – Štai rusė ponia, kuri norėjo nugalabyti pelėdėlę, dvi liros, nė soldo mažiau.

– Ecco la Baronessa Mezzo Uomo Mezza Donna, mamma mia, non si cupisee niente, il Signor Dottore diceva che era nata cosi, due lire venti cinque, una vera occasione . – O štai baronienė – pusiau vyras, pusiau moteris. Dieve mano, net negaliu suprasti! Ponas daktaras sako, kad ji tokia gimė. Dvi liros dvidešimt penki soldai – naudokitės proga.

– Ecco la Contessina Bionda che il Signor Dottore voleva tanto bene, guardate, com’e carina, non meno di tre lire! – Štai geltonplaukė grafaitė, kuri taip patiko ponui daktarui. Žiūrėkit, kokia ji dailutė. Ne mažiau kaip trys liros!

– Ecco la ... – O štai...

Tarp visų damų puikavęsis jo paties didelis atvaizdas – su paradine uniforma, ordinais ir trikampe skrybėle; iš šono buvo užrašyta: „A. M. nuo jo seno bičiulio J. B.“ Ana pasakė atiduosianti jį nebrangiai, už vieną lirą, nes visų pirma ji pardavinėjanti moterų fotografijas. Pasiuntinybė gavo krūvą laiškų iš buvusių mano pacienčių, jų tėvų, vyrų ir sužadėtinių – visi buvo pasipiktinę dėl tokio skandalo ir reiškė griežtą protestą.

Kažkoks prancūzas, atvykęs per povestuvinę kelionę į Romą ir pamatęs savo jaunos žmonos fotografiją, išstatytą parduoti kirpėjo vitrinoje Kročės gatvėje, baisiausiai įtūžo ir pareikalavo mano adreso – jis norėjo iškviesti mane į dvikovą ir šaudytis pistoletais pasienyje. Pasiuntinys išreiškė viltį, kad tas prancūzas geras šaulys, be to, jis pats visuomet pranašavęs, kad aš mirsiu ne savo mirtim.

Senoji Ana vis dar pardavinėja gėles Ispanijos aikštėje – nupirkit iš jos puokštelę žibuoklių, jei nenorit padovanoti savo nuotraukos. Laikai dabar sunkūs, o senajai Anai abiejų akių katarakta.

Kiek žinau, nėra jokios galimybės atsikratyti šitokių pacienčių; būčiau labai dėkingas, jei kas mane pamokytų, kaip tai padaryti. Rašyti jų šeimoms ir prašyti, kad atsiimtų – bergždžias darbas. Artimiesiems jos jau seniai įkyrėjo, ir jie pasiryžę viską paaukoti, kad jūs ir toliau vilktumėt tą naštą.

Gerai prisimenu nediduką prislėgtą žmogelį, kuris kartą atėjo pas mane pasibaigus priėmimui. Jis susmuko ant kėdės ir padavė savo vizitinę kortelę. Vien jo pavardė man buvo grasi: ponas Čarlzas Vašingtonas Longfelas Perkinsas jaunesnysis. Atsiprašęs, kad neatsakė į du mano laiškus ir telegramą, jis paaiškino nusprendęs geriau pats atvykti ir maldauti mane malonės. Pakartojau savo prašymą ir pridūriau, kad nesąžininga užkrauti man vienam tokią naštą kaip ponia Perkins, aš nebeturiu daugiau jėgų. „Ir aš taip pat“, – atsakė jis. Jis esą komersantas ir norėtų išspręsti tą klausimą komerciškai – jis pasiryžęs atiduoti pusę savo metinių pajamų ir mokėti iš anksto. Atsakiau, kad ne pinigai svarbu – man reikia ramybės. Ar jis žino, kad jinai jau ketvirtas mėnuo bombarduoja mane laiškais, kad aš gaunu kone kasdien po tris laiškus, o vakarais turiu išjungti telefoną? Ar jis žino, kad ji nusipirko eikliausius Romoje arklius ir vaikosi mane po visą miestą, kad aš net buvau priverstas atsisakyti pasivaikščiojimų vakarais po Pinčą? Ar jis žino, kad ji išsinuomojo visą aukštą Kondočio gatvės kampe priešais mano namą ir pro stiprų žiūroną stebi visus, kas pas mane ateina ir kas iš manęs išeina?

Taip, taip, tai esąs puikus žiūronas. Daktaras Dženkinsas Sent Luise dėl to žiūrono turėjęs persikraustyti į kitą namą.

Ar jis žino, jog mane jau triskart kvietė naktį į Grand hôtel plauti jai skrandžio, kai ji padaugindavo laudanumo?

Jis atsakė, kad, atakuodama daktarą Lipinkovą, ji visuomet vartodavo veronalį, ir patarė man, kai kitą kartą būsiu kviečiamas, neskubėti ir palaukti ligi ryto – ji visuomet labai kruopščiai apskaičiuoja dozes. Ar šiame mieste yra upė?

Taip, mes ją vadiname Tibru. Praėjusį mėnesį ponia Perkins nušoko nuo Sant Andželo tilto. Kažkoks policininkas tuoj pat puolė į vandenį ir ją ištraukė. Visai be reikalo, pasakė ponas Perkinsas, ji puikiai moka plaukti ir sykį Niuporte daugiau kaip pusvalandį išsilaikė ant vandens. Jis labai nustebo sužinojęs, kad jo žmona vis dar gyvena Grand hôtel , – paprastai ji niekur neišbūna ilgiau kaip savaitę.

Pasakiau, jog jai nieko kito nebeliko: tai vienintelis viešbutis Romoje, kuriame ji dar nebuvo apsistojusi. O Grand hôtel direktorius man ką tik pranešęs, kad nebeįmanoma jos ilgiau laikyti – ji visą dieną vaidijasi su oficiantais ir kambarinėmis, o visą naktį stumdo savo svetainėje baldus.

Gal jis galėtų nebeduoti jai pinigų? Ją išgelbėtų tik būtinybė sunkiu darbu pelnytis duoną.

Ji turinti per metus dešimt tūkstančių dolerių savo pačios pajamų ir dar gaunanti dešimt tūkstančių iš pirmojo vyro, kuriam pavyko labai pigiai jos atsikratyti.

Ar jis negalėtų jos uždaryti į pamišėlių namus Amerikoje?

Jis stengęsis, bet nieko iš to neišėję: jos nepripažįsta tikrai pamišusia. Ir kokių jiems dar reikia įrodymų? O gal aš galėčiau pabandyti Italijoje?..

Deja, atsakiau, turbūt ir čia neįmanoma.

Mudu pažvelgėm į kits kitą su didėjančia simpatija.

Jis pasakė, kad, pagal daktaro Dženkinso statistiką, ji niekuomet nebuvo įsimylėjusi to paties gydytojo ilgiau kaip mėnesį; dažniausiai užtekdavo dviejų savaičių. Tad mano laikas greitai baigsis – ar negalėčiau jo pasigailėti ir pakentėti ligi pavasario?

Deja, daktaro Dženkinso statistika nepasitvirtino – ponia Perkins nesiliovė manęs kankinusi visą laiką, kol gyvenau Romoje. Vasarą ji atsigrūdo į Kaprį ir bandė nusiskandinti Žydrojoje grotoje. Kai ji perlipo per San Mikelės sodo mūrinę sieną, aš taip įsiutau, jog vos nenutrenkiau jos į prarają. Turbūt būčiau taip ir padaręs, jeigu jos vyras atsisveikindamas nebūtų manęs įspėjęs, kad nukristi nuo tūkstančio pėdų aukščio jai vieni niekai.