Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Visiškai galimas daiktas, nes vos prieš porą mėnesių viena kvanktelėjusi vokietaitė, nušokusi nuo garsiosios Pinčo sienos, tik susilaužė kulkšnį. Po to, kai Romoje nebeliko nė vieno vokiečio gydytojo, į kurį ji nebūtų kreipusis, jos auka tapau aš. Padėtis pasidarė itin klaiki dėl to, kad panelė Frida pasižymėjo neįprastais sugebėjimais kurti eiles: jos produkcija siekdavo maždaug dešimt puslapių per dieną, ir visa toji lyrika būdavo suverčiama man. Kentėjau visą žiemą, bet kai atėjo pavasaris, – o pavasarį tokiems ligoniams visuomet pablogėja, – pasakiau jos kvaišai motinai, kad jeigu jiedvi su panele Frida negrįš ten, iš kur atsidangino, aš imsiuos visų priemonių, kad jos duktė būtų uždaryta į pamišėlių namus. Galiausiai jos susiruošė kitą dieną važiuoti į Vokietiją. Naktį mane prikėlė ugniagesių komanda, atvykusi į Ispanijos aikštę – degė gretimo namo, Europos viešbučio, antras aukštas. Panelė Frida vien su naktiniais marškiniais ligi ryto sėdėjo mano svetainėj ir, įkvėpimo pagauta, kūrė eiles. Ji pasiekė, ko norėjo: jos išbuvo Romoje dar visą savaitę, kol policija ištyrė įvykį ir kol jos atlygino nuostolius – mat gaisras kilo jų svetainėje. Panelė Frida pamirkė žibale rankšluostį, įmetė jį į fortepijoną ir padegė.

Sykį, išeidamas iš namų, susidūriau tarpduryje su jauna dailia amerikiete. Mergina atrodė tiesiog žydinti, jos nervai taip pat, ačiū Dievui, buvo sveiki. Pasakiau, kad labai skubu, o jai tikriausiai nieko neatsitiks, jei priimsiu ją ne šiandien, o rytoj. Ji pasakė irgi skubanti, nes atvyko į Romą tik pamatyti popiežiaus ir daktaro Miuntės, kuriam pavyko visiems metams sutramdyti tetą Salę, ko nesugebėjo padaryti joks kitas gydytojas. Pažadėjau jai padovanoti nuostabią Botičelio „Pavasario“ spalvotą reprodukciją, jeigu ji išsivežtų tetą atgal į Ameriką. Bet ji atsakė, kad nesusigundytų net originalu. O iš jos tetulės visko galėjai laukti. Nežinau, ar „Kytso draugija“, nupirkusi namą, kai aš išsikrausčiau, įstatė naujas duris kambaryje, kur buvo miręs Kytsas ir kur galėjau mirti aš (bet, matyt, mano valanda dar nebuvo atėjusi). Jei durys tebėra tos pačios, tai kairiajame kampe, maždaug mano galvos aukštyje, turi būti nedidelė kulkos pramušta skylutė – aš užtaisiau ją tinku ir pats uždažiau.

Kita nuolatinė ano priimamojo lankytoja buvo drovi, bet šiaip labai kultūringa ponia, kuri sykį, maloniai šypsodama, suvarė šalimais ant sofos sėdinčiam anglui į koją ilgą skrybėlaitės smeigtuką. Šitoj kompanijoj buvo dar kelios kleptomanės; didžiam mano tarnaičių pasipiktinimui, jos išsinešdavo pasikišusios po apsiaustais viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Kai kurių mano pacienčių išvis nebuvo galima leisti į laukiamąjį, ir jos sėdėdavo bibliotekoje arba galiniame kambaryje kartu su Ana, kuri nenuleisdavo nuo jų budrios akies. Ana buvo nuostabiai kantri, daug kantresnė negu aš. Taupydamas laiką, kai kurias įsivesdavau į valgomąjį ir pusryčiaudamas išklausydavau jų sielvartingas istorijas. Valgomojo langai žvelgė į nedidelį kiemuką po Trinità dei Monti laiptais, kurį buvau pavertęs savo gyvūnų ligonine ir prieglauda. Tarp jos įnamių buvo žavi pelėdėlė, tikriausiai tiesioginė Minervos pelėdos palikuonė. Radau ją Kampanijoje su nulaužtu sparnu, pusgyvę iš bado. Po to, kai sparnas sugijo, du kartus buvau ją nuvežęs ton pačion vieton ir paleidęs, bet ji nepanoro skirtis – abu kartus atskrido atgal prie mano karietos ir atsitūpė man ant peties. Nuo to laiko pelėdėlė tupėdavo ant kartelės valgomojo kampe, meiliai žiūrėdama į mane auksinėmis akutėmis. Ji net liovėsi miegojusi dieną, kad tik galėtų mane matyti. Kai glostydavau putlų jos kūnelį, jinai iš džiaugsmo prisimerkdavo ir mažyčiu smailiu snapeliu švelniai baksnodavo man lūpas – pelėdiškai mane bučiuodavo.

Tarp pacienčių, įleidžiamų į valgomąjį, buvo viena labai irzli jauna rusė, su kuria turėjau daug vargo. Sunku patikėti, bet toji moteris taip pavyduliavo pelėdėlei ir tokiomis klaikiomis akimis žiūrėdavo į paukštelį, jog griežtai įsakiau Anai niekuomet nepalikti jų vienų kambaryje. Kai sykį parėjau pusryčių, Ana pasakė, kad rusė ponia ką tik atnešė į popierių suvyniotą pelę – jinai pagavusi ją savo kambaryje ir pagalvojusi, kad pelėdai bus skanūs pusryčiai. Tačiau pelėda buvo kitos nuomonės: ji nutraukė pelei galvą, kaip pratusios visos pelėdos, bet ėsti neėdė. Nunešiau pelę anglų vaistininkui – joje buvo tiek aršeniko, jog būtų nusinuodijusi net katė.

* * *

Norėdamas padaryti Rozinai ir Džovaninai džiaugsmo, pakviečiau jų seną tėvą praleisti drauge su mumis Romoje Velykas. Su senuoju Pakjale mudu jau daug metų buvom artimi bičiuliai. Kaip daugumas to meto kapriečių, jaunystėje jis buvo koralų žvejys. Po įvairių negandų galiausiai tapo Anakaprio duobkasiu – nekoks darbas tokioj vietoj, kur niekas nemiršta, kol neprireikia gydytojo. Net ir po to, kai pasiėmiau jį ir jo dukteris į San Mikelę, jis jokiu būdu nenorėjo atsisakyti savo darbo. Jautė ypatingą simpatiją numirėliams – jam buvo tikras džiaugsmas juos laidoti.

Senasis Pakjalė atvyko į Romą Didįjį Ketvirtadienį visai apdujęs – jis niekuomet nebuvo važiavęs geležinkeliu, niekuomet nebuvo matęs miesto, niekuomet nebuvo sėdėjęs karietoj. Jis kas rytą keldavosi trečią valandą ir išėjęs į aikštę prausdavosi prie Berninio fontano po mano laiptais. Panelė Hol ir dukterys nusivedė jį pabučiuoti bronzinio švento Petro kojos piršto, jis užlipo keliais Skala Santa, o jo kolega Džovanis, protestantų duobkasys, jam aprodė visas Romos kapines; paskui Pakjalė pareiškė niekur daugiau nenorįs eiti. Paskutines viešnagės dienas sėdėjo prie lango su frygiška žvejo kepure, kurios niekuomet nenusiimdavo, ir žiūrėjo į Ispanijos aikštę. Anot jo, tai gražiausias Romos reginys – niekas neprilygsta Ispanijos aikštei. Aš irgi buvau tos nuomonės, todėl paklausiau, kodėl jam taip patinka ši aikštė.

– Dėl to, kad pro čia visuomet lydi numirėlius, – paaiškino senasis Pakjalė.

229 Bergždžia penėtoja ( lot. ).

230 Nepastebima drąsa ( pranc .).

231 Skaitytojams, mylintiems gyvūnus, gal bus įdomu sužinoti, kad abu arklius ir asiliuką, praėjus septyniolikai dienų po žemės drebėjimo, ištraukė gyvus iš kalėjimo ir kad ilgainiui jie atsigavo. ( Aut. past .)

232 Kaltės įrodymas ( lot .).

233 Patys pavojingiausi ( it .).

234 Šiaurės vėjas ( it .).

235 Dievo bausmė ( it .).

236 Ačiū Dievui ( it .).

237 Reikia tai iškęsti ( pranc .).

Dvidešimt septintas skyrius

VASARA

Pavasaris atėjo ir praėjo, stojo Romos vasara. Paskutiniai svetimšaliai pamažu dingo iš tvankių gatvių. Tuščiuose muziejuose marmurinės deivės džiaugėsi atostogomis – joms, prisidengusioms tik figos lapeliais, nebuvo baisūs jokie karščiai. Šventas Petras snūduriavo Vatikano sodų pavėsyje, Forumą ir Koliziejų vėl apgaubė vaiduokliški sapnai. Džovanina ir Rozina atrodė išblyškusios ir pavargusios, rožės ant panelės Hol skrybėlaitės visai nuvyto. Mano šunys duste duso, beždžionės po Trinità dei Monti laiptais klykė, reikalaudamos pakeisti orą ir aplinką. Gražus mano kateriukas, išmetęs inkarą prie Porto d’Ancio, laukė ženklo iškelti bures ir plaukti namo į salą, kur meistras Nikola ir trys jo sūnūs, atsistoję prie koplyčios parapeto, žiūrėjo į tolį, laukdami manęs grįžtant. Paskutinė vieta, kurią aplankiau prieš išvažiuodamas iš Romos, buvo protestantų kapinės prie Porta San Paolo. Lakštingalos tebesuokė mirusiesiems, kurie, atrodė, visai nesijautė paguosti, kad juos paliko amžiams tokioj nuostabioj vietoj tarp kvapių lelijų, rožių ir pražydusių mirtų. Visi aštuoni Džovanio vaikai sirgo maliarija – ši liga tuo metu smarkiai siautė Romos priemiesčiuose, nors apie tai ir nutyli bedekeris. Vyriausiąją Džovanio dukterį Mariją taip nukamavo nuolatiniai drugio priepuoliai, jog pasakiau tėvui, kad, likusi Romoje, ji neišgyvens vasaros. Paprašiau, kad jis leistų man pasiimti ją vasarai į San Mikelę. Iš pradžių tėvas dvejojo – vargingi italai labai nenoriai skiriasi su sergančiais vaikais ir veikiau leidžia jiems mirti namie, negu sutinka guldyti į ligoninę. Galiausiai, kai pasiūliau jam pačiam nugabenti dukterį į Kaprį ir įsitikinti, kaip gerai ją prižiūrės mano žmonės, jis sutiko.