Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Panelė Hol su Džovanina, Rozina ir visais šunimis kaip paprastai išvažiavo traukiniu pro Neapolį. O aš su pavianu Biliu, mangusta ir pelėdėle išplaukiau jachta. Tai buvo nuostabi kelionė. Saulei tekant, aplenkėm Monte Čirčeo, kur pagavom rytinį brizą, pučiantį iš Gaetos įlankos, visu greičiu pralėkėm pro Iskijos pilį ir išmetėm inkarą Kaprio prieplaukoje, kai varpai skambino mezzogiorno . Po dviejų valandų, beveik visai išsirengęs, jau dirbau San Mikelės sode.

Penkias ilgas vasaras nenuilstamai triūsėm nuo aušros ligi sutemų ir San Mikelę jau buvom beveik užbaigę, bet dar daug ką turėjau padaryti sode. Už namo reikėjo pastatyti naują terasą, o viršum dviejų romėniškų kambariukų, kuriuos aptikom praėjusį rudenį, – dar vieną lodžą. Be to, pasakiau meistrui Nikolai, kad vidinį kiemuką sugriausim – jis man nepatinka. Meistras Nikola maldavo palikti jį tokį, koks yra – mes jau dukart jį perdarinėjom: jei, vos spėję užbaigti, tuoj pat viską griausim, tai per amžius nepastatysim San Mikelės. Paaiškinau meistrui Nikolai, kad, norint tinkamai pastatyti namą, reikia griauti ir perdirbinėti tol, kol akis pasakys, kad dabar jau viskas gerai. Architektūroje akys kur kas labiau praverčia negu knygos. Akys neklysta, kol pasikliauji savo paties, o ne kitų akimis.

Kai vėl pamačiau San Mikelę, ji man pasirodė gražesnė negu bet kada. Namas buvo mažas, kambarių nedaug, bet jį supo lodžos, terasos ir pergolės, iš kurių galėjai žiūrėti į saulę, jūrą ir debesis – sielai reikia daugiau erdvės negu kūnui. Kambariuose baldų buvo nedaug, bet tokių nenupirksi vien už pinigus. Nieko nereikalingo, nieko bjauraus, jokių niekniekių ar šlamšto. Ant baltintų sienų – keletas primityvų, Diurerio graviūra ir graikų bareljefas. Ant mozaikinių grindų du senoviški kilimai, ant stalų keletas knygų, ir visur gėlės žvilgančiose Faencos ir Urbino vazose. Kiparisai iš Estės vilos – tauriausi pasaulyje medžiai, pasodinti koplyčios kelio pakraščiuose, jau buvo suaugę į didingą alėją. O pati koplyčia, davusi vardą mano buveinei, galų gale tapo mano nuosavybe. Ją turėjau paversti biblioteka. Palei baltas sienas buvo sustatyti puikūs senoviški vienuolyno suolai, vidury – didelis refektoriaus stalas, apkrautas knygomis ir terakotos nuolaužomis. Ant kaneliūrinės giallo antico 238 kolonos stovėjo milžiniškas bazaltinis Horas, didžiausias, kokį buvau kada nors matęs, atgabentas iš faraonų šalies kažkokio romėnų kolekcininko, gal net paties Tiberijaus. Nuo sienos virš rašomojo stalo žiūrėjo marmurinė Medūzos galva (ketvirtojo amžiaus prieš mūsų erą), kurią pats buvau radęs jūros dugne. Ant didžiulio šešioliktojo amžiaus florentietiško židinio stovėjo sparnuotoji Pergalė. Nuo afrikietiško marmuro kolonos sužalota Nerono galva žvelgė pro langą į įlanką, kurioje, jam įsakius, galeros irklininkai kadaise nužudė jo motiną. Virš paradinių durų spindėjo nuostabus šešioliktojo amžiaus spalvotas vitražas – Florencijos miesto dovana Eleonorai Duzė, kurį ji man paliko atminimui, paskutinį kartą apsilankiusi San Mikelėje. Nedidelėj kriptoj penkių pėdų gylyje, po marmurinėmis romėniškomis grindimis, ilsėjosi ramybėje du vienuoliai, kuriuos visai netikėtai suradome dėdami židinio pagrindą. Jie gulėjo sukryžiuotomis rankomis, lygiai taip, kaip buvo palaidoti po savo koplyčia beveik prieš penkis šimtus metų. Jų abitai buvo kone sutrūniję, išdžiūvę kūnai lengvi kaip pergamentas, bet veido bruožai beveik nepasikeitę; rankose jie tebeturėjo kryžius, o vieno batai buvo papuošti dailiomis sidabro sagtimis. Nenorėjau jiems drumsti ramybės, todėl vėl atsargiai paguldžiau į mažąją kriptą. Aukštas priekoplyčio skliautas su gotiškomis kolonomis buvo visai toks, kokio norėjau. Kur dabar galima rasti tokių kolonų? Stovėdamas prie parapeto ir žvelgdamas į salą, pasakiau meistrui Nikolai, kad reikia tučtuojau pastatyti pjedestalą sfinksui – ilgiau delsti nebegalima. Meistras Nikola nepaprastai apsidžiaugė ir paklausė, kodėl mes tuoj pat neatsigabename sfinkso – kur jis yra? Atsakiau, kad jis guli po užmirštos imperatoriaus vilos griuvėsiais kažkur žemyne. Jau du tūkstančius metų guli ten, laukdamas manęs. Vienas žmogus raudonu apsiaustu papasakojo man apie jį, kai pirmą kartą pažvelgiau į jūrą kaip tik iš šios vietos, kur mudu dabar stovim. Iki šiol mačiau tą sfinksą tik vaizduotėje. Pažvelgiau į savo nedidelę baltą jachtą, plūduriuojančią prieplaukoj po mano kojomis, ir patikinau jį, kad sfinksą būtinai surasiu, kai ateis laikas, bet kaip reikės jį atgabenti per jūras į Kaprį? Jis visas iš granito ir sveria ne vieną toną – į jachtą jo nepakrausi.

Meistras Nikola pasikasė pakaušį ir pasiteiravo, kas užkels sfinksą į San Mikelę. Mudu, kas gi daugiau!

Abu romėniški kambarėliai po koplyčia tebebuvo užversti įgriuvusių lubų druzgais, bet sienos sulig žmogaus ūgiu buvo nesubraižytos – gėlių girliandos ir šokančios nimfos raudoname intonaco 239 atrodė kaip vakar nutapytos.

– Roba di Timberio? – paklausė meistras Nikola.

– Ne, – atsakiau, atidžiai apžiūrinėdamas dailų mozaikinių grindų raštą puošniais vynuogių lapų apvadais iš nero antico. – Šitos grindys senesnės, jos Augusto laikų. Juk tas senas imperatorius taip pat labai mėgo Kaprį ir net buvo pradėjęs čia statydintis vilą – vienas Dievas težino, kurioje vietoje. Bet, grįždamas į Romą, jis mirė Noloje, ir vila liko nebaigta. Jis buvo didis žmogus ir didis imperatorius, bet, tikėk manim, Tiberijus buvo visų didžiausias.

Pergolę jau buvo apraizgę jauni vynuogienojai; rožės, sausmedis ir epomėja raitėsi aplink baltas kolonas. Tarp vidinio kiemelio kiparisų ant cipollino kolonos šoko faunas, o vidury didžiosios lodžos sėdėjo bronzinis Hermis iš Herkulanumo. Saulės nutviekstame marmuriniame kiemelyje priešais valgomąjį tupėjo pavianas Bilis ir uoliai gaudė iš Tapijaus kailio blusas, o aplink gulėjo visi kiti šunys ir snūduriuodami laukė savo eilės šiuo įprastu būdu užbaigti rytinį tualetą. Bilis nuostabiai vikriai gaudė blusas – budrios jo akys kaipmat pastebėdavo kiekvieną šokinėjantį ar ropojantį gyvį; šunys tai puikiai žinojo ir mėgo šį užsiėmimą ne mažiau už jį. Tai buvo viena medžioklės rūšis, nedraudžiama San Mikelės įstatymu. Mirtis buvo ūmi ir beveik neskausminga: Bilis prarydavo auką, šiai dar nespėjus suvokti pavojaus. Bilis liovėsi girtavęs ir tapo padoria beždžione; jis buvo pačiam amžiaus gražume, stulbinamai panašus į žmogų ir apskritai gerai išauklėtas, nors, man pasitraukus, mėgdavo pasiautėti ar erzinti kitus gyvūnus. Dažnai spėliodavau, ką iš tikrųjų apie jį mano šunys. Galimas daiktas, jie bijojo Bilio, nes, pajutę jo žvilgsnį, visuomet nusisukdavo. O Bilis nebijojo nieko – tik manęs. Aš visuomet iš akių matydavau, kada jo sąžinė nerami, o ji retai būdavo kitokia. Beje, jis, rodos, bijojo mangustos, kuri visąlaik šmižinėjo po sodą – nenuilstanti, tyli ir landi.

Kaip jau sakiau, Bilis labai panėšėjo į žmogų – ką gi padarysi, kad tokį jį sukūrė Dievas. Bilis anaiptol nebuvo abejingas dailiosios lyties žavesiui – jis iš pirmo žvilgsnio pajuto didelę simpatiją Elizai, sodininko žmonai, kuri ištisas valandas galėdavo žiūrėti į jį kaip užkerėta, kai jis tupėdavo pamėgtajame figmedyje, čepsėdamas jai lūpomis. Eliza, kaip paprastai, laukėsi kūdikio – kitokios aš jos niekuomet nebuvau matęs. Kažkodėl ši staigi draugystė su Biliu man nepatiko, aš jai net patariau žiūrėti į ką kita.

Senasis Pakjalė buvo nuėjęs į prieplauką pasitikti savo kolegos Džovanio, Romos duobkasio, kuris su dukterimi turėjo vidurdienį atplaukti Sorento burlaiviu. Kitos dienos vakarą Džovanis jau privalėjo būti darbe, tad po pietų jam reikėjo aprodyti abejas salos kapines. Vakare mano žmonės ketino surengti įžymaus svečio iš Romos garbei pietus sodo terasoje su vino a volontà 240.