Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Visa tai pernelyg keista ir fantastiška, kad būtų galima atskleisti rašytu žodžiu: be to, jei ir bandyčiau viską papasakoti, vis tiek nepatikėtumėt. Aš ir pats kaip reikiant nežinau, kur baigėsi sapnas ir prasidėjo tikrovė. Kas nukreipė jachtą į tą vienišą pasislėpusią įlankėlę? Kas mane vedė per tą nepramintą dykynę prie nežinomų Nerono vilos griuvėsių? Ar tas piemuo buvo paprastas mirtingasis? O gal tai buvo Panas, grįžęs į pamėgtus savo laukus pagroti dūdele ožkoms?

Neklausinėkit manęs – aš negaliu, aš nedrįstu atsakyti. Paklauskit didžiulį granitinį sfinksą, kuris stūkso ant San Mikelės koplyčios parapeto. Bet vis tiek nieko nesužinosit. Sfinksas penkis tūkstančius metų saugojo savo paslaptį. Sfinksas išsaugos ir manąją.

* * *

Grįžau iš nuotykingos kelionės sulysęs nuo bado ir nepriteklių, purtomas drugio. Kartą buvau patekęs į rankas plėšikams – tais laikais Kalabrijoje jų siautė begalės. Išgelbėjo tik mano skarmalai. Dusyk buvo suėmusi pakrantės sargyba kaip kontrabandininką. Keletą sykių buvo įkandę skorpionai, o kairė ranka, į kurią įkirto gyvatė, tebebuvo aptvarstyta. Už Likozos iškyšulio, kur palaidota sirena Leukozija, Partenopės sesuo, mus buvo užklupusi pietvakarių vėtra, ir būtumėm tikrai nugrimzdę į jūros dugną su tokiu sunkiu kroviniu, jei paskutinį akimirksnį pats šventas Antonijus nebūtų paėmęs vairo į savo rankas. Įžadinės žvakės tebedegė prieš jo relikvinę Anakaprio bažnyčioje, kai įžengiau į San Mikelę. Gandas, kad baisioji vėtra sudaužė mūsų laivą, buvo pasklidęs po visą salą. Pamatę mane, visi mano žmonės neapsakomai džiaugėsi.

San Mikelėje, ačiū Dievui, viskas klojosi gerai. Anakapryje irgi nieko neatsitiko ir niekas nenumirė. Klebonas buvo išsinarinęs kulkšnį – vieni tvirtino, kad jis paslydo, lipdamas sekmadienį iš sakyklos, kitų nuomone, jį nužiūrėjo Kaprio klebonas – juk visi žino, kad Kaprio klebono bloga akis. O vakar rytą Kaprio kanauninką doną Džačintą rado lovoje negyvą. Atsigulė jis visai sveikas ir mirė miegodamas. Per naktį jis gulėjo pašarvotas prieš didįjį altorių, ir šįryt įvyks iškilmingos laidotuvės – vos tik prašvito, ėmė skambinti varpai.

Sode tebevyko įprastas darbas. Griaudamas mūro sieną, meistras Nikola vėl aptiko testa di cristiano – žmogaus galvą, o Baldasarė, kasdamas jaunas bulves, rado dar vieną molinį ąsotį su romėnų pinigais. Senasis Pakjalė, kuris kaupė Damekutoje mano vynuogienojus, nutaisęs didžiai paslaptingą ir orią miną, nusivedė mane į šalį. Įsitikinęs, kad niekas mūsų nesiklauso, jis išsitraukė iš kišenės sutrūkusią, nuo dūmų pajuodusią molinę pypkę – tikriausiai kokio nors Maltos pulko kareivio, kuris tūkstantis aštuoni šimtai aštuntais metais stovyklavo Damekutoje.

– La pipa di Timberio! 242 – tarė senasis Pakjalė.

Šunys kasdien buvo maudomi ir dukart per savaitę gaudavo kaulų, kaip aš buvau liepęs. Pelėdėlė buvo gerai nusiteikusi. Mangusta dieną naktį šmižinėjo, kažko ieškodama. Vėžliai, nors ir flegmatiški, atrodė labai laimingi.

O Bilis ar gerai elgėsi?

Taip, tučtuojau atsakė Eliza. Bilis labai gerai elgėsi – kaip un vero angelo 243.

Matydamas, kaip jis šaiposi iš manęs, užsikoręs į savo figmedžio viršūnę, pagalvojau, kad jis anaiptol nepanašus į angelą. Jis nenulipo, kaip buvo pratęs, nuo medžio ir nepasisveikino. Nė kiek neabejojau, kad jis buvo pridirbęs šunybių – man nepatiko jo išraiška.

Ar tikrai Bilis buvo toks geras?

Pamažu išaiškėjo tiesa. Tą pačią dieną, kai aš išvažiavau, Bilis paleido nuo sodo sienos vienam forestiere į galvą morką ir sudaužė jam akinius. Forestiere labai supyko ir pasakė paduosiąs Kapryje skundą. Dėl visko kaltas patsai forestiere , atkakliai tvirtino Eliza – kodėl jis sustojo ir juokėsi iš Bilio? Visi žino, kad Bilis pyksta, kai iš jo kas nors juokiasi.

Kitą dieną tarp Bilio ir foksterjero kilusios baisios pjautynės, kuriose dalyvavo visi šunys, – Bilis kovėsi kaip pats demonio 244 ir net norėjo įkąsti Baldasarei, kai šis bandė perskirti priešininkus. Pjautynės ūmiai pasibaigė, pasirodžius mangustai. Bilis įsikorė į savo medį, o šunys išsilakstė, – pamatę mažąją mangustą, jie visuomet sprukdavo šalin. Nuo to laiko Bilis galutinai susiriejo su šunimis ir net nebegaudo blusų iš jų kailių. Bilis po visą sodą vaikė Siamo kačiuką, o pagavęs nusitempė į figmedžio viršūnę ir ėmė pešioti jam kailį. Bilis nuolat erzino vėžlius. Amanda, pati didžiausia iš jų, padėjo septynis kiaušinius, stambius lyg balandžio, ir, kaip pratę vėžliai, paliko juos perinti saulei, o Bilis kaipmat visus surijo.

Ar bent gerai buvo saugomas vynas? Stojo grėsminga tyla. Pak­jalė, patikimiausias iš mano žmonių, pagaliau prisipažino, kad jie dukart matė, kaip Bilis išsėlino iš vyno rūsio, nešdamasis kiekvienoj rankoj po butelį. Prieš tris dienas buvo surasti du vyno buteliai, rūpestingai užkasti į smėlį beždžionių namelio kampe. Jie tučtuojau užrakino Bilį, kaip aš buvau nurodęs, beždžionių namelyje, kur jis turėjo sėdėti, iki aš sugrįšiu, tegaudamas duonos ir vandens. Kitą rytą beždžionių namelis buvo tuščias: naktį nesuprantamu būdu Bilis paspruko – virbai buvo sveiki, o spynos raktas – Baldasarės kišenėj. Veltui žmonės šniukštinėjo po visą kaimą, ieškodami Bilio. Tik šįryt Baldasarė pagaliau jį rado Barbarosos kalno viršūnėj – jis kietai miegojo, suspaudęs rankoj negyvą paukštį.

Kol vyko kvota, Bilis sėdėjo medžio viršūnėj ir įžūliai spoksojo į mane – nė kiek neabejoju, kad jis suprato kiekvieną mūsų žodį. Jis buvo nusipelnęs griežčiausios bausmės. Beždžionės, kaip vaikai, pirma turi išmokti klausyti, o tik paskui paklusti. Bilis sunerimo. Jis žinojo, kad aš jo ponas, žinojo, kad galiu jį sugauti lasu, kaip jau ne kartą buvau daręs, ir žinojo, kad rimbas mano rankoje skirtas jam. Puikiai šitai žinojo ir šunys, kurie, sutūpę aplink medį, ramia sąžine džiaugsmingai vizgino uodegas – šunys mėgsta pasižiūrėti, kaip kam nors periamas kailis. Staiga Eliza sukliko nesavu balsu ir griebėsi už pilvo; mudu su Pakjale vos spėjome nuvesti ją namo ir paguldyti į lovą, o Baldasarė išbėgo ieškoti akušerės. Kai grįžau prie figmedžio, Bilis jau buvo dingęs; taip buvo geriau ir jam, ir man – man bjauru bausti gyvūnus.

Be to, turėjau kitokių rūpesčių. Aš visuomet gyvai domėjausi donu Džačintu ir labai norėjau smulkiau sužinoti, kaip jis mirė, – kaip jis gyveno, žinojau puikiai. Donas Džačintas buvo laikomas turtingiausiu žmogumi saloje, sklido kalbos, kad jo pajamos siekia dvidešimt penkias liras per valandą anche quando dorme – net kada miega! Daugelį metų stebėjau, kaip jis atiminėjo paskutinius skatikus iš vargšų savo nuomininkų, kaip išvarydavo iš namų, jei, neužderėjus alyvoms, jie negalėdavo sumokėti nuomos, kaip leisdavo mirti badu, kai pasenę nebepajėgdavo jam dirbti. Nei aš, nei kas kitas niekuomet negirdėjo, kad jis būtų kam davęs nors vieną skatiką. Jaučiau, kad nustosiu tikėjęs dieviškuoju teisingumu šioje žemėje, jei Visagalis suteikė tam senam kraugeriui didžiausią malonę, kokią tik gali suteikti žmogui – leido numirti miegant.

Nusprendžiau aplankyti savo bičiulį kleboną doną Antonijų – jis tikrai galės papasakoti, ką man rūpėjo sužinoti, – juk kone penkiasdešimt metų donas Džačintas buvo mirtinas jo priešas.

Klebonas sėdėjo lovoje – jo koja buvo apvyniota didžiuliu apklotu, veidas švytėjo. Kambarys buvo pilnas dvasininkų, tarp jų stovėjo Marija Laiškininkė ir malė liežuviu, kone springdama iš susijaudinimo: naktį Švento Kostanco bažnyčioje, kur pašarvotas donas Džačintas, kilęs gaisras, ir karstas sudegęs. Vieni saką, kad pats velnias apvertęs kandeliabrą su vaškinėmis žvakėmis ir padegęs katafalką, ant kurio stovėjęs dono Džačinto karstas. Kitų nuomone, tai plėšikų gaujos darbas – jie norėję pavogti sidabrinę švento Kostanco statulą. Tačiau donas Antonijus buvo tikras, kad žvakę apvertė pats velnias – jis visuomet tvirtinęs, kad donas Džačintas sudegsiąs pragaro liepsnoje.