Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Nušveičiau rūdis nuo dvisvarinės patrankėlės, kurią tūkstantis aštuoni šimtai aštuntais metais anglai paliko mano sode, ir pradėjau šaudyti kas penkias minutes nuo vidurnakčio iki saulėtekio, tikėdamasis nubaidyti paukščius nuo to nelemto kalno. Buvęs mėsininkas patraukė mane į teismą, kad trukdau jo teisėtam verslui, ir man buvo paskirta dviejų šimtų lirų bauda nuostoliams atlyginti. Visiškai atsisakęs miego, pripratinau savo šunis kiaurą naktį loti. Po kelių dienų staiga nugaišo mano didelis Maremos šuo – jo skrandyje radau aršeniko. Kitą naktį nutykojau žudiką, pasislėpusį už sodo sienos, ir partrenkiau ant žemės. Mėsininkas vėl mane apskundė, ir turėjau sumokėti penkių šimtų lirų baudą už įžeidimą veiksmu. Pardaviau gražiąją graikišką vazą ir savo mėgstamą Deziderijaus di Setinjano Madoną, kad sudaryčiau milžinišką sumą, kurios mėsininkas pareikalavo už savo kalną – kaina buvo šimtą kartų didesnė už tikrąją jo vertę. Kai nunešiau pinigus, jis griebėsi senos taktikos ir šaipydamasis pareiškė, jog per tą laiką kaina padvigubėjusi. Jis žinojo, kas aš per žmogus. Įniršau taip, jog būčiau galėjęs paaukoti visą savo turtą, kad tik tapčiau kalno savininku. Paukščių žudynės tęsėsi. Aš nebegalėjau miegoti ir apie nieką kita negalvojau. Nevilties apimtas, pabėgau iš San Mikelės ir išplaukiau į Monte Kristą, nusprendęs grįžti tik tada, kai visi paukščiai jau bus pralėkę pro salą.

Vos tik parvažiavau, sužinojau, jog mėsininkas guli mirties patale. Už jo išgijimą dukart per dieną buvo laikomos mišios, po trisdešimt lirų kiekvienos – jis buvo vienas turtingiausių kaimo žmonių. Vakarop atėjo klebonas ir Kristaus vardu ėmė maldauti, kad aplankyčiau mirštantįjį. Kaimo gydytojas spėjo, kad jam plaučių uždegimas, vaistininkas tvirtino, jog apopleksija, barzdaskučio manymu – kraujo išsiliejimas, o akušerės nuomone – una paura 260. Patsai klebonas, visur kur įtardavęs nužiūrėjimą, buvo linkęs manyti, jog tai mal’occhio 261. Atsisakiau pas jį eiti. Paaiškinau, jog Kapryje nesiverčiu praktika – gydau tik vargšus, be to, visi kaimo daktarai puikiausiai pajėgia susidoroti su bet kuria iš tų ligų. Tik su viena sąlyga sutikčiau eiti: tegul jis prisiekia kryžiumi, kad jei liks gyvas, daugiau neapakins nė vieno paukščio ir parduos man kalną už tą milžinišką kainą, kurią buvo paskyręs prieš mėnesį. Mėsininkas atsisakė. Naktį jam suteikė paskutinį patepimą. Švintant vėl atėjo klebonas: mėsininkas sutiko su mano sąlygomis ir prisiekė kryžiumi. Po dviejų valandų kaimo gydytojo siaubui ir kaimo šventojo garbei, jam iš kairės pleuros ertmės ištraukiau pintą pūlių, ir, priešingai mano lūkesčiams, mėsininkas pasveiko. Miracolo! Miracolo! 262

Dabar Barbarosos kalnas tapo paukščių šventove. Kiekvieną pavasarį ir rudenį tūkstančiai pavargusių sparnuotų keliauninkų ilsisi jo šlaituose, nesibijodami žmonių nei gyvulių. Kol ten ilsisi paukščiai, San Mikelės šunims draudžiama loti. Katės išleidžiamos iš virtuvės tik su skambalėliu po kaklu, o padauža Bilis užrakinamas beždžionių namelyje – niekuomet nežinai, ką gali iškrėsti beždžionė ar vaikėzas.

* * *

Iki šiol nesu pasakęs nė vieno žodžio, kuris galėtų sumenkinti paskutinį švento Antonijaus stebuklą, – stebuklą, kuris kasmet išgelbsti gyvybę mažiausiai penkiolikai tūkstančių paukščių. Bet kai iškeliausiu į aną pasaulį, priėjęs prie angelo, būtinai pašnabždėsiu, kad nors ir labai gerbiu šventą Antonijų, vis dėlto ne jis, o aš ištraukiau mėsininkui iš kairės pleuros ertmės pūlius. Paskui paprašysiu angelą užtarti mane bent žodeliu, jei niekas kitas neužtars. Tikriausiai Viešpats Dievas myli paukščius – kitaip nebūtų jiems davęs tokių pat sparnų kaip savo angelams.

250 Pavalgyti su manim ( it .).

251 Ne, ačiū, jaučiuosi gerai ( it .).

252 Tie prakeikti protestantai, tasai piktadarys Liuteris! ( It. )

253 Per amžių amžius ( lot .).

254 Tegu velnias... ( it .).

255 Kryžiaus kelias ( lot .).

256 Putpelių vyskupas ( it .).

257 Dabar įstatymo uždraustas.

258 Vieversėlių paštetas ( pranc. ).

259 Medžioklė ( it .).

260 Išgąstis ( it. ).

261 Bloga akis ( it .).

262 Stebuklas ( it. ).

Dvidešimt devintas skyrius

KŪDIKĖLIS JĖZUS

Šventa Ona pakratė galvą – kažin ar verta išleisti tokį mažą kūdikį laukan tokią vėjuotą dieną? Ar bent į padorius namus bus nuneštas jos vaikaitis? Madona atsakė, kad jai nėra ko rūpintis: berniukas bus šiltai suvyniotas, ir nieko blogo jam neatsitiks, o San Mikelėje, kaip ji girdėjusi, vaikai visuomet gerai priimami. Reikia berniuką išleisti, jeigu jis nori – argi ji nežino, kad jis, nors ir toks mažytis, jau turi savo valią? Švento Juozapo niekas nė neklausė – teisybę sakant, namiškiai su juo nelabai tesiskaitė. Donas Salvatorė, jauniausias Anakaprio dvasininkas, paėmė lopšį iš prakartėlės, zakristijonas uždegė vaškines žvakes, ir eisena pajudėjo263. Priekyje žingsniavo patarnautojas, skambindamas varpeliu, paskui dvi Figlie di Maria baltais rūbais ir mėlynais šydais, po jų zakristijonas, švytuodamas smilkykle, ir pagaliau donas Salvatorė su lopšiu. Jiems einant per kaimą, vyrai nusiimdavo kepures, moterys keldavo aukščiau vaikus, kad šie geriau matytų dieviškąjį kūdikėlį su aukso karūna ant galvos ir sidabriniu barškučiu-sirena ant kaklo. Vaikėzai šaukdavo: Il Bambino! Il Bambino! Visi San Mikelės gyventojai, sustoję prie durų, sutiko svečią su rožėmis rankose. Jam buvo paskirtas geriausias kambarys, išpuoštas gėlėmis, rozmarino ir gebenių girliandomis. Ant stalo, užtiesto geriausia staltiese, degė dvi vaškinės žvakės, nes maži vaikai nemėgsta tamsos. Kambario kampe stovėjo mano florentietiška madona, priglaudusi prie krūtinės savo kūdikį, o nuo sienų į lopšį žiūrėjo du Lukos dela Robijos putti 264 ir Mino da Fjezolės Švenčiausioji Panelė. Nuo lubų kabojo lemputė – vargas tiems namams, kuriuose liepsna imtų mirgėti ir užgestų – tai reikštų, kad jų šeimininkas tais metais mirs. Prie lopšio gulėjo keli paprastučiai kaimiški žaisliukai, kad kūdikėliui Jėzui nebūtų liūdna: nuplikusi lėlė, vienintelis žaislas, išlikęs nuo Džovaninos ir Rozinos vaikystės dienų, medinis asiliukas, kurį paskolino vyriausioji Elizos duktė, ir rago pavidalo barškutis, saugantis nuo blogos akies. Pintinėje po stalu miegojo Elizos katė su šešiais ką tik atsivestais kačiukais, atnešta čionai šios kilmingos šventės proga. Didžiuliame moliniame ąsotyje ant grindų stovėjo visas krūmas žydinčio rozmarino. O žinot, kodėl rozmarino? Dėl to, kad madona, išskalbusi kūdikėlio Jėzaus marškinėlius, juos padžiovė ant rozmarino krūmo.

Donas Salvatorė atsargiai padėjo į prakartėlę ir paliko Bambino San Mikelės moterų globai, kuo smulkiausiai paaiškinęs, kaip jį reikia prižiūrėti, kad jam nieko netrūktų. Elizos vaikai visą dieną žaidė čia pat ant grindų, kad jis nenuobodžiautų, o varpams skambinant Ave Maria , visi namiškiai suklaupė prie lopšio ir ėmė melstis. Džovanina įpylė nakčiai į lempelę dar truputį alyvos, visi palaukė, kol Bambino užmigo, o paskui tylutėliai išėjo. Kai namuose viskas nurimo, prieš eidamas miegoti, dar sykį užlipau į viršų pažvelgti į Bambino . Lempelės šviesa krito ant lopšio, ir aš pamačiau, kaip jis šypsosi pro miegus.

Vargšas kūdikėli, tu šypsais ir nenujauti, jog ateis diena, kai mes visi, klūpoję prie lopšio, tavęs išsižadėsim, kai visi, kurie tvirtino tave mylį, išduos tave, kai negailestingos rankos nuplėš tau nuo galvos aukso karūną ir, uždėjusios erškėčių vainiką, prikals prie kryžiaus, apleistą visų, net paties Dievo.