Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

238 Geltonasis marmuras ( it .).

239 Tinkas ( it. ).

240 Gausybė vyno ( it. ).

241 Visuomet jis ( it. ).

242 Tiberijaus pypkė ( it. ).

243 Tikras angelas ( it. ).

244 Velnias ( it. ).

245 Miesto galva ( it. ).

246 Jei taip galima pasakyti ( it. ).

247 Parodų salė ( it. ).

248 Šalin Anakaprį! ( It. )

249 Garbės pilietis ( it. ).

Dvidešimt aštuntas skyrius

PAUKŠČIŲ ŠVENTOVĖ

Tai, kad garbusis kanauninkas donas Džačintas taip ūmiai apleido šį pasaulį liepsnos ir dūmų sūkuryje, nepaprastai teigiamai paveikė mūsų klebono dono Antonijaus bendrą sveikatos būklę ir nuotaiką. Išnarinta kulkšnis bematant sugijo, ir netrukus jis vėl senu papratimu kas rytą, kai pusryčiaudavau, ateidavo į San Mikelę. Kaip įprasta Neapolyje, kiekvieną kartą jį pakviesdavau mangiare con me 250, bet jis, mandagiai padėkojęs: No, grazie, sto bene 251, – visuomet atsisakydavo pasiūlyto puodelio arbatos. Jis ateidavo tik pasėdėti priešais mane prie pusryčių stalo ir pažiūrėti, kaip aš valgau. Donas Antonijus dar niekuomet nebuvo iš arti matęs jokio forestiere , ir viskas, ką aš darydavau ar sakydavau, jam kėlė neišsenkamą susidomėjimą. Jis žinojo, kad aš protestantas, bet po kelių nedrąsių mėginimų apsvarstyti šį klausimą mudu susitarėm nebeliesti teologijos ir duoti protestantams ramybę. Iš jo pusės tai buvo didelė nuolaida, nes kartą per savaitę jis iš sakyklos baisiausiai plūsdavo visus gyvus ir mirusius protestantus, pasmerkdamas juos pragaro liepsnai. Protestantai buvo dono Antonijaus specialybė, vienintelė išganinga tema, kurios jis griebdavosi, išsekus gražbylystei – dievaži, neišmanau, ką jis būtų daręs be protestantų. Senuko atmintis buvo silpnoka, plonas jo samprotavimų siūlas paprastai nutrūkdavo netinkamiausią akimirksnį, ir staiga, įpusėjus pamokslui, stodavo kapų tyla. Ištikimi parapijiečiai seniai prie to priprato ir nė trupučio nesijaudindami ramiausiai galvodavo apie savo reikalus: alyvmedžius ir vynuogynus, karves ir kiaules. Jie puikiai žinojo, kas bus toliau. Donas Antonijus griausmingai nusišnypšdavo – rodės, bažnyčios skliautus sudrebindavo paskutiniojo teismo trimitai, – ir, vėl pajutęs po kojomis tvirtą pagrindą, kalbėdavo toliau:

– Ma questi maledetti protestanti, ma questo camorrista Lutero! 252 Tegul velnias jiems išrauna prakeiktus liežuvius, tegul sutraiško kaulus ir iškepa juos gyvus! In aeternitatem! 253

Kartą, Velykų sekmadienį, atsitiktinai užėjau su bičiuliu į bažnyčią kaip tik tą akimirką, kai donas Antonijus užsikirto ir stojo įprasta kraupi tyla. Pakuždėjau savo bičiuliui į ausį, kad tuojau mums klius.

– Ma questo camorrista Lutero, questi maledetti protestanti! Che il Demonio ...254

Staiga donas Antonijus pastebėjo mane tarpduryje, ir iškeltas kumštis, kuriuo buvo pasiryžęs sutriuškinti prakeiktus eretikus, atsigniaužė, jis draugiškai man pamojo ir atsiprašydamas pridūrė: „Bet, žinoma, ne il Signor Dottore ! Žinoma, ne il Signor Dottore!“

Velykų sekmadienį aš visuomet stengdavausi nueiti į bažnyčią; atsistojęs prie durų šalia seno neregio Čekatelo, oficialaus Anakaprio elgetos, tiesdavau drauge su juo rankas įeinantiems. Jis prašydavo išmaldos, o aš – paukščių, kuriuos vyrai atsinešdavo kišenėse, moterys – juodų mantilijų klostėse, o vaikai – saujose. Taip, tais laikais kaimo gyventojai man tikrai jautė ypatingą pagarbą, jie net neprieštaraudavo, kad trukdau jiems švęsti Viešpaties prisikėlimą pagal seną paprotį, nusistovėjusį kone per du tūkstančius metų, kurio laikytis ir dabar tebeskatina dvasininkai. Prasidėjus Didžiajai Savaitei, kiekviename vynuogyne, po kiekvienu alyvmedžiu spendžiamos kilpos. Visi kaimo vaikėzai per dienas tampo gatvėmis daugybę paukščiukų, pririštų virvele už sparno. O per Velykas tie sužaloti paukšteliai, šventojo balandžio simboliai, paleidžiami bažnyčioje, kad būtų iškilmingiau pažymėtas Kristaus grįžimas į dangų. Bet paukščiai nebegrįždavo į dangaus aukštybes: apkvaitę iš baimės, valandėlę bejėgiškai paplazdenę, jie nusidaužydavo į langus sparnelius ir krisdavo negyvi ant bažnyčios grindų. Švintant paprastai užlipdavau ant bažnyčios stogo, padedamas meistro Nikolos, kuris labai nenoriai laikydavo kopėčias, ir išmušdavau kelis stiklus, tačiau tik labai nedaugeliui vargšų paukštelių pavykdavo ištrūkti į laisvę.

Paukščiai! Paukščiai! Kaip laimingai aš būčiau gyvenęs puikioje saloje, jei nebūčiau jų taip mylėjęs. Pavasarį džiaugdavausi matydamas, kaip tūkstančiai paukščių atskrenda į Kaprį, ir susižavėjęs klausydavau, kaip jie čiulba San Mikelės sode. Bet atėjo diena, kai beveik gailėdavausi, jog negaliu toli jūroje duoti jiems ženklo, kad jie nesustotų, o skristų toliau su laukinėmis žąsimis, kurios lekia padebesiais tiesiai į šiaurę, į mano tėvynę, kur jų tikrai neskriaustų žmonės. Mat sužinojau, kad gražioji sala, mano rojus, jiems buvo pragaras. Via Crucis 255, kuris jų laukė ir toliau, Heligolande. Jie atlėkdavo prieš pat saulėtekį. Vienintelis jų noras buvo truputį pailsėti po ilgo skrydžio per Viduržemio jūrą – juk jų laukė dar tolimas kelias iki šalies, kur jie buvo gimę ir kur turėjo perėti jauniklius. Keršuliai, strazdai, purpleliai, tilvikai, putpelės, volungės, vieversėliai, lakštingalos, kielės, kikiliai, kregždės, devynbalsės, liepsnelės – tūkstančiai mažų giesmininkų ilsėjosi čia kiekvieną pavasarį, prieš skrisdami koncertuoti į tylias šiaurės girias ir laukus. O po kelių valandų jie bejėgiškai spurdėdavo tinkluose, kuriuos klastingi žmonės būdavo ištiesę visoje saloje – nuo pakrantės uolų iki pat Solaro ir Barbarosos kalnų viršūnių. Vakarais sukištus šimtais į medines dėžes, be lesalo ir be vandens, juos plukdydavo garlaiviais į Marselį, kad smaližiai galėtų jais pasmaguriauti prašmatniuose Paryžiaus restoranuose. Tai buvo pelningas verslas. Keletą šimtmečių Kapris buvo vyskupo rezidencija, ir svarbiausias jo pajamų šaltinis buvo pelnas iš pagautų paukščių prekybos. Il vescovo delle quaglie 256, – vadindavo jį Romoje.

Ar žinot, kokiu būdu jie įviliojami į spąstus? Po tinklais krūmokšniuose paslepiami narveliai su paukščiais masintojais, kurie be paliovos monotoniškai čiulba. Jie negali sustoti, jie nesiliauja čiulbėję dieną naktį, kol miršta. Daug anksčiau, negu mokslas šį tą sužinojo apie nervų centrų lokalizaciją smegenyse, velnias atskleidė uoliam savo mokiniui žmogui baisų atradimą: išdūrus įkaitinta adata paukščiui akis, jis be perstojo ima čiulbėti. Tai senas būdas, kurį žinojo dar graikai ir romėnai; jis ir dabar tebetaikomas pietinėse Ispanijos, Prancūzijos ir Graikijos pakrantėse.257 Iš šimto paukščių tik keli ištveria tą operaciją, ir vis dėlto tai pelningas verslas: dabar Kapryje apakinta putpelė kainuoja dvidešimt penkias liras.

Pusantro mėnesio pavasarį ir pusantro mėnesio rudenį visas Barbarosos kalno šlaitas nuo pilies griuvėsių viršūnėje iki San Mikelės sodo sienos papėdėje būdavo apdengtas tinklais. Šis šlaitas buvo laikomas geriausia medžioklės vieta visoje saloje, ir neretai per vieną dieną ten pavykdavo sugauti daugiau kaip tūkstantį paukščių. Kalnas priklausė buvusiam Neapolio mėsininkui, garsiam paukščių apakinimo specialistui; jis ir daktaras buvo vieninteliai mano priešai Anakapryje. Nuo tos dienos, kai pradėjau statytis San Mikelę, mes be paliovos kariavom. Bandžiau kreiptis į Neapolio prefektą, į vyriausybę Romoje ir iš visur gaudavau atsakymą, kad nieko negalima padaryti – kalnas priklauso jam, vadinasi, teisė jo pusėje. Buvau išsirūpinęs audienciją pas pirmąją šalies Damą; ji nusišypsojo man žavia šypsena, pavergusia visos Italijos širdis, ir teikėsi pakviesti pusryčių. Pirmieji žodžiai, kuriuos perskaičiau meniu, buvo Pâté d’alouettes farcies 258. Buvau kreipęsis į popiežių, ir storas kardinolas man pranešė, kad kaip tik tą rytą auštant šventasis tėvas išvykęs palankinu į Vatikano sodus pasižiūrėti, kaip gaudomi kilpomis paukščiai. Caccia 259 buvusi sėkminga – pagavę daugiau kaip du šimtus paukščių.