Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Kitos dienos popietę, kai šliaužiojau po „Trinakrijos“ viešbučio griuvėsius, ieškodamas Švedijos konsulo lavono, staiga priešais išdygo kareivis, atstatęs į mane šautuvą. Buvau suimtas ir nuvestas į artimiausią sargybos postą. Vargais negalais išsiaiškinęs nelabai žinomą mano tautybę, budintis karininkas kruopščiai išstudijavo leidimą, pasirašytą prefekto, ir pagaliau paleido, nes vienintelis mano corpus delicti 232 buvo apanglėjęs Švedijos pasiuntinybės žurnalas. Tačiau iš posto išėjau neramus, nes pastebėjau, kaip karininkas apstulbo išgirdęs, kad negaliu nurodyti tikslaus savo adreso – aš net nežinojau, kaip vadinasi gatvė, kurioje gyvena malonusis mano šeimininkas. Buvo jau visai tamsu, ir netrukus pasileidau bėgti, nes tariausi girdįs iš paskos tylius žingsnius, lyg kas būtų mane sekęs: vis dėlto nusigavau iki savo būsto be jokių nuotykių. Ponas Amadėjas ir abu jo bičiuliai jau miegojo ant čiužinių. Kaip visuomet, buvau alkanas ir atsisėdau valgyti vakarienės, kurią malonusis šeimininkas man buvo palikęs ant stalo. Nusprendžiau tą naktį negulti, o kai jie susiruoš eiti, pasisiūlyti ponui Amadėjui padėti ieškoti jų mantos. Vos tik spėjau pagalvoti, kad bent šitaip atsidėkosiu jam už svetingumą, pasigirdo šaižus švilpesys ir žingsniai – kažkas leidosi laiptais. Bematant visi trys nubudo ir pašoko nuo čiužinių. Išgirdau šūvį, ir vienas karabinierius nusirito nuo laiptų prie pat mano kojų. Greitai pasilenkiau, norėdamas pasižiūrėti, ar jis miręs, ir staiga aiškiai pamačiau, kad ponas Amadėjas, atkišęs revolverį, taiko į mane. Tą patį akimirksnį į kambarį suvirto kareiviai, pasigirdo dar vienas šūvis, ir po atkaklios kovos visi trys buvo sučiupti. Kai surakintas antrankiais, tvirta virve surištomis kojomis ir rankomis mano šeimininkas ėjo pro šalį, jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane – jo žvilgsnyje buvo tiek klaikios neapykantos ir priekaišto, jog man sustingo gyslose kraujas. Po pusvalandžio buvau vėl nuvestas į tą patį postą, kur mane laikė užrakinę visą naktį. Iš ryto vėl tardė tas pats karininkas. Turbūt tik dėl jo išmintingumo ir gerumo likau gyvas. Jis pasakė, kad mano šeimininkas ir jo bičiuliai buvo pabėgę iš kalėjimo nusikaltėliai, nuteisti kalėti iki gyvos galvos, ir kad jie visi pericolosissimi 233. Amadėjas buvo garsus plėšikas, daug metų siautėjęs Džirdženčo apylinkėse ir įvykdęs aštuonias žmogžudystes. Tai jis su savo gauja aną naktį apiplėšė Neapolio banką ir nužudė panaktinius, kol aš ramiai miegojau ant jo čiužinio. Visi trys buvo švintant sušaudyti. Jie paprašė kunigo, išpažino nuodėmes ir drąsiai sutiko mirtį. Karininkas man padėkojo už tą svarbų vaidmenį, kurį suvaidinau juos suimant. Pažvelgiau jam į akis ir pasakiau, kad visai nesididžiuoju savo nuopelnais. Jau seniai žinojau, jog netinku būti prokuroru, o tuo labiau budeliu. Tai ne mano pašaukimas: galbūt jo, o gal ir ne jo. Kai Dievas nori smogti, jis žino, kaip smogti, jis duoda žmogui gyvybę, jis ir atima.

Deja, apie šį nuotykį sužinojo keli laikraščių korespondentai, kurie sukiojosi prie draudžiamos zonos – į miestą tuo metu joks korespondentas dėl suprantamų priežasčių negalėjo patekti. Visi jie troško sensacingų žinių ir ypač vertino pačias neįtikimiausias; o mano istorija, be abejo, galėjo pasirodyti labai neįtikima tiems, kurie nebuvo Mesinoje pirmąją savaitę po žemės drebėjimo. Laimė, jie iškreipė mano pavardę, ir tas mane apsaugojo nuo išgarsėjimo. Bet kai kompetentingi asmenys man pranešė, kad tas manęs neapsaugos nuo mafijos ilgos rankos, jei liksiu Mesinoje, kitą dieną su pakrantės sargybiniais išplaukiau per sąsiaurį į Redžą.

Patį Redžą, kuriame nuo pirmo požeminio smūgio žuvo dvidešimt tūkstančių žmonių, sunku nupasakoti ir dar sunkiau užmiršti. Dar šiurpiau atrodė maži pakrantės miesčiukai, išsimėtę tarp apelsinų giraičių – Scila, Kanitelas, Vila San Džovanis, Galikas, Arčis, San Gregorijus; kone pati gražiausia Italijos sritis buvo virtusi didžiulėmis kapinėmis, kur tarp griuvėsių gulėjo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių mirusiųjų ir keli tūkstančiai sužeistųjų – dvi naktis jie nesulaukė jokios pagalbos, ant jų žliaugė lietus, paskui pakilo žvarbus tramontano 234, o čia pat gatvėmis lakstė tūkstančiai pusnuogių paklaikusių žmonių, kaukiančių iš bado. Dar toliau į pietus žemės drebėjimas, matyt, buvo pasiekęs apogėjų. Pavyzdžiui, Pelare, kur iš penkių tūkstančių gyventojų išsigelbėjo tik keli šimtai, net negalėjau atskirti, kur būta gatvių. Bažnyčia, kurioje buvo susispietę siaubo apimti žmonės, subyrėjo nuo antro smūgio ir palaidojo visus po griuvėsiais. Kapinės buvo nuklotos sudaužytais karstais, tikra to žodžio prasme išmestais iš duobių – aš jau buvau matęs tą klaikų vaizdą Mesinos kapinėse. Ant krūvos griuvėsių, kur kadaise buvo bažnyčia, sėdėjo dešimt apskarusių, nuo šalčio drebančių moterų. Jos neverkė, nekalbėjo, tik sėdėjo nekrutėdamos, panarinusios galvas, primerkusios akis. Protarpiais viena kita pakeldavo galvą ir įsmeigdavo nematančias akis į seną apdriskusį kunigą, kuris stovėjo netoliese, apsuptas būrelio vyrų, ir pašėlusiai mostagavo rankomis. Kartkarčiais metęs baisų prakeikimą, jis grūmodavo kumščiu ton pusėn, kur anapus sąsiaurio buvo Mesina; Mesina – Šėtono miestas, toji Sodoma ir Gomora, drauge sudėjus, jų nelaimių kaltininkė! Argi jis nebuvo išpranašavęs, kad anksčiau ar vėliau šis nusidėjėlių miestas susilauks... – drebantys pakeltų į dangų rankų mostai aiškiai bylojo, kokia tai buvo pranašystė. Castigo di Dio! Castigo di Dio! 235

Išsiėmiau iš kuprinės sudžiūvusios duonos kepalėlį ir padaviau moteriškei, kuri sėdėjo šalimais su kūdikiu ant kelių. Netarusi nė žodžio, ji pagriebė kepalėlį, ištraukė iš kišenės apelsiną ir atkišo man; po to atsikando gabalą, įdėjo į burną kaimynei, kuri, matyt, tuoj turėjo tapti motina, o likusią duoną ėmė pati godžiai ryti kaip išbadėjęs žvėris. Paskui tyliu, monotonišku balsu pasakė nežinanti, kaip išsigelbėjo su kūdikiu prie krūtinės, kai nuo pirmo smūgio sugriuvo jų namas, kaip ligi pat ryto kapstėsi tarp griuvėsių, gelbėdama kitus du savo vaikus ir vyrą – jinai girdėjo jų dejones, kol visai prašvito; o paskui, po antro smūgio, viskas nutilo. Jos kakta buvo baisiai sužalota, bet creatura – jaudinamas vardas, kuriuo motinos čia vadina savo kūdikius, – grazie a Dio 236, sveikas. Tai sakydama, ji atkišo krūtį kūdikiui, nuostabiam berniūkščiui, kuris buvo stiprus kaip naujagimis Heraklis, net nepaliestas nelaimės. Šalia jos pintinėje po supuvusių šiaudų gniūžte miegojo kitas kūdikis – jinai rado jį gatvėje, ir niekas nežino, kas jo tėvai. Kai aš atsistojau, našlaitis ėmė spurdėti; išėmusi jį iš pintinės, moteriškė jam atkišo antrąją krūtį. Žiūrėjau į šią paprastą Kalabrijos valstietę tvirtomis rankomis, plačia krūtine, į du puikius, energingai žindančius kūdikius ir staiga prisiminiau jos vardą. Tai buvo didžiosios Graikijos Demetra, Didžioji romėnų Motina. Tai buvo Motina Gamta, ir virš šimtų tūkstančių mirusiųjų iš jos plačios krūtinės liejosi neišsenkama gyvybės versmė. O Mirtie, kur tavo geluonis? O Kape, kur tavo pergalė?

* * *

Bet grįžkime prie panelės Hol. Turėdama tiek rūpesčių su kilmingosiomis personomis, ji vis sunkiau galėjo stebėti mano pacientes. Tikėjausi, kad, išvykęs iš Paryžiaus, pagaliau atsikratysiu nervingų moterų, bet lūkesčiai neišsipildė: jos plūste plūdo į mano priimamąjį Ispanijos aikštėje. Be senųjų klaikių pažįstamų iš Viljė aveniu, atsirasdavo vis daugiau naujų pacienčių, kurias man užkraudavo kiti iškankinti neuropatologai, verčiami visai pateisinamos savigynos. Vien tik kaprizingų visokio amžiaus psichopačių, atsiųstų pas mane profesoriaus Ver-Mičelio, būtų užtekę bet kurio žmogaus smegenų pajėgumui ir kantrybei išbandyti. Vienos profesorius Kraftas-Ėbingas, garsusis „Seksualinės psichopatijos“ autorius, taip pat nuolatos siųsdavo pas mane abiejų lyčių ir visai belyčių pacientų, kurie buvo vienas už kitą įnoringesni, ypač moterys. Dideliam mano nusistebėjimui ir pasitenkinimui, po kurio laiko į mane ėmė kreiptis daug pacientų dėl pakrikusių nervų. Jiems, be abejo, mane rekomenduodavo Salpetrijero Metras, nors jie niekuomet man neįteikdavo jokio laiško. Daugelis jų buvo beveik psichikos ligoniai, kartais neatsakingi už savo veiksmus. Kai kurie buvo tiesiog užsimaskavę pamišėliai, iš jų visko galėjai laukti. Beje, su pamišėliais lengva būti kantriam – prisipažinsiu, širdies gilumoje visuomet jaučiau jiems simpatiją. Tik truputis švelnumo, ir nepatirsi su jais jokio vargo. Kas kita isterikės – su jomis neužtenka kantrybės, o širdies joms jokiu būdu negalima rodyti, nes jos tik to ir laukia. Dažniausiai jas sunku išgydyti, bent jau ne ligoninės sąlygomis. Raminamaisiais vaistais galima atbukinti jų nervų centrus, bet išgydyti – vargu. Jos lieka kokios buvusios: klaikus dvasinių ir fizinių sutrikimų kamuolys, kančia ir sau, ir artimiesiems, Dievo rykštė gydytojams. Hipnozės poveikis daugeliui anksčiau buvusių neišgydomų psichikos ligų yra labai veiksmingas, bet isterikėms – nesvarbu, kokio amžiaus – hipnozė ne tik kad nepadeda, bet paprastai tik kenkia. Kiekvienu atveju reikėtų apsiriboti Šarko įtaiga à l’état de veille – nemiego būsenos. Beje, hipnozės čia nė nereikia: tos vargšės moterys ir taip pernelyg linkusios klausyti gydytojo, juo pasikliauti, dievinti ir matyti jį kaip vienintelį gebantį jas suprasti žmogų. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai įteikiamos fotografijos – nieko nepadarysi, il faut passer par là 237, kaip kad niūriai šypsodamas sakydavo Šarko. Aš nuo seno nekenčiu nuotraukų, o pats nuo šešiolikos metų nesidaviau fotografuojamas – nebent kai tas būdavo neišvengiama, pavyzdžiui, kai turėjau gauti pasą karo metu, tarnaudamas Raudonajame Kryžiuje. Nebranginu net savo bičiulių fotografijų; juk visuomet galiu atkurti savo tinklainėje neretušuotus jų atvaizdus kur kas tiksliau negu geriausias fotografas. Tam, kas studijuoja psichologiją, paprasta žmogaus veido nuotrauka neturi beveik jokios vertės. Bet senoji Ana baisiai mėgo fotografijas. Nuo tos atmintinos dienos, kai iš apgailėtinos gėlininkės, prekiaujančios Ispanijos aikštėje, pasidarė Kytso namų darbininke, ji ėmė aistringai kolekcionuoti fotografijas. Dažnai, pernelyg rūsčiai ją išbaręs už kokią nors ydą, kurių ji stokojo, siųsdavau į jos rūsiuką po Trinità dei Monti laiptais taikos balandį su fotografija snape. O kai galiausiai, iškamuotas nemigos, visam laikui palikau Kytso namą, Ana pasiglemžė visą mano stalčių, pilną įvairiausių rūšių ir dydžių fotografijų. Turiu atvirai prisipažinti, kad džiaugiausi jų atsikratęs. Ana čia niekuo dėta – dėl visko kaltas aš. Kai kitais metais pavasarį trumpam nuvažiavau į Paryžių ir Londoną, nustebau pamatęs, kad kai kurie buvę mano pacientai ir jų artimieji sutiko mane labai santūriai, net, sakyčiau, šaltai. Grįždamas į Kaprį, važiavau pro Romą ir kaip tik turėjau laiko papietauti Švedijos pasiuntinybėje. Pasiuntinys atrodė niūrokas, net žavioji šeimininkė buvo neįprastai tyli. Kai susiruošiau į stotį, ketindamas naktiniu traukiniu išvykti į Neapolį, senasis mano bičiulis pareiškė, kad man jau seniai metas grįžti į San Mikelę ir likusias savo gyvenimo dienas praleisti šunų ir beždžionių kompanijoj. Padorioje draugijoje man nėra ko veikti – tai, ką iškrėčiau išvažiuodamas iš Kytso namo, apvainikavo visus mano išsišokimus. Įniršęs jis man papasakojo, kaip Kūčių vakarą, eidamas per Ispanijos aikštę, kuri, kaip paprastai, tą dieną buvo užtvindyta turistų, Kytso namo tarpduryje pastebėjo Aną – ji stovėjo prie staliuko, užversto fotografijomis, ir spiegiamu balsu šaukė praeiviams: