Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Per Korsą? – paklausė vežėjas.

– Taip, žinoma, per Korsą! Tai mėgstamiausias pono Alfonso kelias.

Vyresnioji iš pradžių truputį sunerimo, bet mano pažymėjimas, kad jis „mirė nuo širdies nusilpimo“, išduotas prieglaudoje, atitiko visus policijos reikalavimus. Vakare ponas Alfonsas buvo pašarvotas, jo galva ilsėjosi ant seno lagaminėlio, o ant kaklo tebebuvo kaspinukas su jo raktu. Seselės niekuomet neklausinėja nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Jos pasitenkina tuo, kad žmogus, atėjęs pas jas ieškoti prieglobsčio, yra senas ir alkanas. Visa kita neturi rūpėti nei joms, nei kitiems, tik vienam Dievui. Jos puikiai žino, kad daugelis jų globotinių gyvena ir miršta svetimu vardu. Norėjau įdėti į karstą taip mėgtą jo cilindrą, bet seselės sudraudė. Labai gaila – ponas Alfonsas tikrai būtų apsidžiaugęs.

* * *

Vieną naktį buvau skubiai pakviestas pas „vargdienių seseles“. Visas didžiulio pastato sales gaubė tamsa ir ramybė, tik girdėjau, kaip koplyčioje meldžiasi seserys. Mane įvedė į mažą celę seselių pusėje, kurioje dar niekuomet nebuvau buvęs. Lovoje gulėjo jauna vienuolė baltu kaip drobulė veidu – jos akys buvo užmerktos, pulsas vos užčiuopiamas. Tai buvo La Mère Générale des Petites Soeurs des Pauvres 227, kuri, grįždama į Paryžių iš inspekcinės kelionės aplink pasaulį, tą vakarą atvyko į Neapolį. Sunkus širdies priepuolis kiekvieną akimirksnį galėjo baigtis mirtimi. Ne kartą buvau stovėjęs prie karalių, karalienių ir įžymių žmonių patalo tokią valandą, kai jų gyvybė kabojo ant plauko, gal net buvo mano rankose. Bet dar niekuomet taip giliai nejaučiau savo atsakomybės, kaip tą naktį, kai ši moteris iš lėto atmerkė nuostabias akis ir pažvelgė į mane.

– Faites ce que vous pouvez, Monsieur le Docteur , – sušnabždėjo ji, – car quarante mille pauvres, dépendent de moi .228

* * *

„Vargdienių seselės“ pluša nuo ryto ligi vakaro, užsiėmusios naudingiausiu ir nedėkingiausiu iš visų man žinomų labdaros darbų. Kad jas pamatytumėt, nereikia važiuoti į Romą – kur tik neturtas ir senatvė, ten ir „vargdienių seselės“ su tuščiomis pintinėmis ir tuščiomis aukų skardinėlėmis. Tad įdėkite į jų pintinę senus savo drabužius – nesvarbu, kokio dydžio, seselėms viskas pravers. Cilindrai darosi nebemadingi – atiduokite joms ir cilindrą. Jų prieglaudoj visuomet atsiras koks nors senas ponas Alfonsas, kuris, pasislėpęs už mėlynų užuolaidų, rūpestingai valosi nuzulintą cilindrą, paskutinį buvusios gerovės atminimą. Suteikit jam džiaugsmą ir, kai jis laisvas, pavažinėkit elegantiška savo karieta po Korsą. O jūsų kepenims bus kur kas sveikiau, jei, pasiėmęs šunį, išeisite pėsčias į užmiestį. Ir būtinai pasikvieskit jį kitą ketvirtadienį pusryčių: pamatę, kaip alkanas žmogus gauna iki soties pavalgyti, niekuomet nesiskųsit, kad neturite apetito. Įpilkite jam stiklą fraskačio, kad jam būtų lengviau užsimiršti, bet paslėpkit grafiną, kai jis ims pasakoti apie savo praeitį.

Nepamirškit įmesti į „vargdienių seselių“ skardinėlę kad ir vieną pensą iš savo santaupų – užteks ir tiek, – ir, patikėkit, jūsų auka nenueis veltui. Prisiminkit, ką jau esu rašęs kitoje šios knygos vietoje: kas nori prarasti pinigus – tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams – teatiduoda kitam. Be to, jūs neturite teisės pasilikti tų pinigų – juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigai velnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj ant aukso maišų ir perka už juos žmonių sielas. Pasistenkit greičiau atsikratyti nešvaraus pinigo, kurį jis bruka jums į delną, nelaikykite jo, nes šis prakeiktas metalas nudegins jums pirštus, įsisiurbs į kraują, apakins, užnuodys mintis ir sukietins širdį. Paaukokite jį „vargdienių seselėms“, meskit tuos nelemtus pinigus į griovį – ten jų tikroji vieta! Kuriam galui krauti pinigus, jei vis tiek reikės jų netekti! Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios.

Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, pasakė vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias vertingiausias jis parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai naudinga – nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu – išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuo­stabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai „Rico“ restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė verčiau renkasi kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save. Bet gyventi reikia kaime. Pastatyti pirmą miestą sugalvojo velnias, todėl Dievas ir panoro sunaikinti Babelio bokštą.

Ar jūs kada matėte velnią? Aš mačiau. Jis stovėjo Notr Damo bokšte, pasirėmęs ant parapeto. Jo sparnai buvo suglausti, galva rymojo ant rankų. Skruostai buvo įdubę, iš šlykščios burnos kyšojo liežuvis. Susimąstęs ir rimtas, jis žiūrėjo į plytintį po kojomis Paryžių. Sustingęs ir atšiaurus, tartum iškaltas iš akmens, jis stovi ten jau daugelį amžių ir piktai džiaugiasi išrinktuoju savo miestu, negalėdamas atplėšti nuo jo akių. Nejaugi tai tas pats Šėtonas, rūstusis piktybės gynėjas kovoje tarp gėrio ir blogio, kurio vien vardą paminėjus visas nustėrdavau iš siaubo, kai buvau dar vaikas?

Žiūrėjau į jį nustebęs. Jis man atrodė anaiptol ne toks piktas, kaip vaizdavausi – buvau matęs daug šlykštesnių veidų. Akmeninėse akyse nebuvo spindinčio džiugesio, jis atrodė senas ir išvargęs, atsibodėjęs lengvomis pergalėmis, atsibodėjęs savo pragaru.

Vargšas senasis Belzebube! Gal, teisybę sakant, visai ne tu kaltas, kad mūsų pasauly nėra tvarkos. Juk, šiaip ar taip, ne tu suteikei gyvybę mūsų pasauliui, ne tu pasmerkei žmones kančioms ir mirčiai. Tu gimei su sparnais, o ne su ragais, tai Dievas tave pavertė velniu ir nutrenkė į pragarą, kad ten saugotum jo prakeiktas sielas. Be abejo, tu nebūtum išstovėjęs tiek amžių Notr Damo bokšte per lietų ir vėtras, jei būtum mėgęs savo darbą. Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kuris gimė sparnuotas.

Tamsybės kunigaikšti, kodėl neužgesini ugnies savo požemių karalystėj ir neapsigyveni tarp mūsų didmiestyje – tikėk manim, kaimas tau visai netinka, – pasivertęs turtingu rentininku, neturinčiu jokio kito užsiėmimo, kaip tik valgyti, gerti ir krauti pinigus? Na, o jeigu žūtbūt nori didinti savo kapitalą, kodėl tau neišmėginus sugebėjimų kokioj nors naujoj giminingoj srity ir neatidarius dar vienos lošyklos Monte Karle ar viešųjų namų, kodėl tau nepasidarius palūkininku ar klajojančio žvėryno savininku, marinančiu badu vargšus gyvulius, uždarytus geležiniuose narvuose? O jeigu tau norisi pakeisti aplinką, galėtum nuvažiuoti į Vokietiją ir atidaryti ten dar vieną nuodingųjų dujų fabriką. Kas, jei ne tu, būtų galėjęs nukreipti jų aklą skridimą į Neapolį ir numesti padegamąją bombą į „vargdienių seselių“ prieglaudą su trimis šimtais senukų ir senučių!

Bet, atsidėkodamas už patarimus, kuriuos tau daviau, gal malonėtum atsakyti į vieną mano klausimą? Kodėl laikai iškišęs liežuvį? Nežinau, kaip į tai žiūrima pragare, bet – prašom neįsižeisti, – pas mus, žemėje, tai laikoma paniekos ir nepagarbos ženklu. Atleiskit, jūsų didenybe, bet kam jūs visą laiką rodot liežuvį?