Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Kada tik nueinu į gražias nedideles kapines prie Porta San Paolo, bematant atgyja šiurpūs tos nakties prisiminimai.

Prie vartų, laikydamas rankoj blausų žibintą, manęs laukė duobkasys Džovanis. Iš to, kaip jis pasisveikino, supratau, kad, stiprindamasis prieš nakties darbą, jis buvo išmetęs stiklą viršaus. Jis turėjo būti vienintelis mano pagalbininkas – dėl suprantamų priežasčių nieko daugiau nenorėjau kviestis. Naktis buvo audringa ir labai tamsi, žliaugė lietus. Staigus vėjo gūsis užpūtė žiburį, ir mums teko apgraibomis ieškotis kelio aklinoje tamsoje. Pusiaukelėje užkliuvau už krūvos žemių ir įkritau į nebaigtą kasti duobę – Džovanis paaiškino pradėjęs ją kasti dieną, ponui Kornakjai įsakius; laimė, kad ji negili – mat laidos kažkokį vaiką.

Pasirodė, balzamuoti buvo sunku ir net pavojinga. Kūnas jau buvo pradėjęs smarkiai irti, žiburys vos švietė ir – o siaube! – įsipjoviau pirštą. Už Cestijaus piramidės be paliovos ūkavo didelė pelėda, aš tai gerai prisimenu, nes pirmą kartą jos šauksmas buvo man nemalonus – juk aš labai mėgstu pelėdas.

Į Grand hôtel grįžau anksti rytą. Motina visą naktį ramiai miegojo, jos temperatūra buvo normali, ir, Erharto nuomone, pavojus buvo praėjęs. Ilgiau nebegalėjome atidėlioti – reikėjo jai pranešti apie sūnaus mirtį. Nei tėvas, nei Erhartas nenorėjo jai to sakyti, teko ryžtis man. Sesuo Filipina pasakė, kad, jos manymu, motina jau viską žino. Kai ji sėdėjo prie ligonės, toji staiga pabudo ir klaikiai šaukdama šoko iš lovos, bet čia pat neteko sąmonės ir vėl krito į patalą. Slaugė manė, kad ji mirė, ir jau bėgo šaukti manęs, bet tą akimirką aš įėjau į kambarį ir pasakiau, kad berniukas ką tik užgeso. Slaugė neapsiriko. Motina pažvelgė man į akis ir, nespėjus man praverti burnos, pasakė žinanti, kad sūnus mirė.

Erhartą smarkiai prislėgė vaiko mirtis, jis priekaištavo sau, kam patarė įšvirkšti serumo. Šis nuostabus senukas buvo toks kilnus ir sąžiningas, jog norėjo parašyti berniuko tėvui laišką, kone kaltindamas save nužudžius jo sūnų. Pasakiau, kad už viską esu atsakingas aš, nes aš buvau apsiėmęs jį gydyti, be to, nuo šitokio laiško tėvas, ir taip jau apkvaišęs iš sielvarto, gali visai išprotėti.

Kitą rytą motiną, paguldę į mano karietą, nuvežė į „Mėlynųjų seserų“ kliniką, kur man taip pat pavyko gauti kambarį jos dukrelei ir vyrui. Jis taip bijojo difterijos, jog padovanojo man visą savo garderobą – du didžiulius lagaminus drabužių, taip pat apsiaustą ir cilindrą. Aš nepaprastai apsidžiaugiau – padėvėti drabužiai dažnai reikalingesni už vaistus. Vos jį įtikinau pasilikti auksinį laikrodį su repetyru; kišeninį jo barometrą tebeturiu po šiai dienai. Prieš išvykdamas iš viešbučio, Pitsbergo milijonierius nė nemirktelėjęs apmokėjo milžinišką sąskaitą, nuo kurios man aptemo akys. Aš pats prižiūrėjau kambarių dezinfekavimą ir prisiminęs pokštą, kurį buvau iškrėtęs „Viktorijos“ viešbučiui Heidelberge, visą valandą šliaužiojau keliais po kambarį, kur mirė berniukas, kol nuėmiau prie grindų prikaltą Briuselio kilimą. Niekaip nesuprantu, kaip tokiu laiku man galėjo ateiti į galvą mintis apie „vargdienių seseles“. Kaip dabar matau viešbučio personalo veidus, kai paprašiau nunešti kilimą į mano karietą ir nugabenti į komunalinę dezinfekavimo kamerą Aventine. Direktoriui paaiškinau, kad Pitsbergo milijonierius, sumokėjęs už tą kilimą trigubai brangiau, negu jis vertas, padovanojo jį man atminimui.

Galų gale parvažiavau namo į Ispanijos aikštę. Prie paradinių durų prisegiau kortelę, kurioje angliškai ir prancūziškai buvau parašęs: „Daktaras serga. Prašau kreiptis į Dr. Erhartą, Ispanijos aikštė, 28.“ Įsišvirkščiau trigubą dozę morfijaus ir su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir sutinusia gerkle kritau priimamajame ant sofos. Ana baisiausiai išsigando ir būtinai norėjo pakviesti daktarą Erhartą, bet aš pasakiau, kad man tereikia išmiegoti dvidešimt keturias valandas, ir viskas bus gerai, todėl jinai jokiu būdu neturi manęs trukdyti, nebent kiltų gaisras.

Palaimingas narkotikas jau pradėjo migdyti išvargusias mano smegenis, skleisdamas ramybę ir užsimiršimą; net klaikus siaubas, persekiojęs mane nuo to laiko, kai įsipjoviau pirštą, nebeslėgė atbukusių minčių.

Staiga suskambo durų varpelis – pratisai, atkakliai, ir iš prieškambario pasigirdo garsus balsas. Moteris, kurios tautybė nekėlė jokių abejonių, darkyta italų kalba ėmė ginčytis su Ana.

– Daktaras serga, prašom kreiptis į daktarą Erhartą. Jis gyvena gretimam name.

Ne, ji tučtuojau turinti labai svarbiu reikalu pasikalbėti su daktaru Miunte.

– Daktaras jau guli. Prašau jus išeiti.

Ne, ji tučtuojau turinti jį pamatyti.

– Nuneškit jam mano kortelę.

– Daktaras miega... prašau jus...

Bet kaip aš galėjau miegoti, kai prieškambaryje spiegė tas baisus balsas?

– Ko jums reikia?

Ana nespėjo sulaikyti, ir ji praskleidė mano kambario portjerą – sveikatos įsikūnijimas, tvirta kaip arklys – Čarlzo V. Vašingtono Longfelo Perkinso jaunesniojo žmona.

– Ko jums reikia?

Ji norėjo sužinoti, ar jai negresia pavojus apsikrėsti difterija Grand hôtel . Ji gavusi kambarį viršutiniam aukšte – ar tiesa, kad berniukas miręs antrame aukšte? Ji negalinti rizikuoti.

– Koks jūsų kambario numeris?

– Trys šimtai trisdešimt penktas.

– Jokiu būdu neikit kitur. Tai pats švariausias kambarys visame viešbutyje. Aš pats jį dezinfekavau. Kaip tik jame ir mirė vaikas.

Aš kritau į lovą, nugarmėjau į palovį, kaip man pasirodė, ir vėl pradėjo veikti morfijus.

Dar kartą suskambo varpelis. Prieškambaryje vėl pasigirdo tas pats negailestingas balsas: ponia Perkins aiškino Anai ką tik prisiminusi dar vieną baisiai svarbų klausimą – dėl to, teisybę sakant, ji ir buvo atėjusi.

– Daktaras miega.

– Nuleiskit ją nuo laiptų! – surikau Anai, kuri buvo perpus mažesnė už amerikietę.

Ne, ji neišeisianti, kol neatsakysiu į tą klausimą.

– Ko gi jums reikia?

– Aš nusilaužiau dantį, kažin ar nereikės jo ištraukti. Kas geriausias Romoje dantų gydytojas?

– Ponia Vašington Perkins, ar jūs mane girdit?

Taip, ji mane puikiai girdinti.

– Ponia Perkins, pirmą kartą gyvenime gailiuosi, kad nesu dantų gydytojas, – su didžiausiu malonumu jums išlupčiau visus dantis!

Dvidešimt penktas skyrius

„VARGDIENIŲ SESELĖS“

Aš buvau labai susibičiuliavęs su visomis „vargdienių seselėmis“ San Pietro in Vinkoli – jų buvo apie penkiasdešimt, dauguma prancūzės, – taip pat kone su trim šimtais senučių ir senukų, radusių prieglobstį didžiuliame jų name. Italų gydytojas, turėjęs jais rūpintis, niekuomet man nerodė nė mažiausio profesinio pavydo – net tada, kai gerai išdezinfekuotas Pitsbergo milijonieriaus kilimas iš Grand hôtel, begaliniam seselių džiaugsmui, buvo patiestas ant šaltų kaip ledas akmeninių koplyčios grindų. Kokiu būdu tos seserys sugebėdavo parūpinti savo globotiniams maisto ir drabužių, man buvo paslaptis. Visi, buvę tais laikais Romoje, gerai žinojo seną išklerusį jų vežimėlį, kuris iš lėto bildėdavo nuo vieno viešbučio prie kito, rinkdamas maisto likučius. Dvidešimt seselių, vis po dvi, nuo ryto ligi vakaro vaikščiodavo po miestą su didžiuliais krepšiais ir aukų skardinėlėmis. Dvi paprastai stovėdavo priėmimo valandomis mano prieškambario kampe – daugelis buvusių mano pacientų, be abejonės, jas atsimena. Kaip visos vienuolės, jos buvo labai linksmos ir geros nuotaikos, o progai pasitaikius, itin mėgo paplepėti. Abi buvo jaunos ir gana dailios. Vyresnioji kadaise man buvo sakiusi kaip paslaptį, kad senos negražios vienuolės netinka aukoms rinkti. Atsidėkodamas už atvirumą pasakiau, kad ir mano pacientai daug geriau klauso jaunutės ir patrauklios slaugės negu bjaurios ir kad surūgusi slaugė niekuomet nebus gera slaugė. Šios vienuolės, taip menkai tepažįstančios išorinį pasaulį, puikiai perprato žmogaus prigimtį. Jos iš pirmo žvilgsnio suprasdavo, kas įmes auką į jų skardinėlę, o kas ne. Jauni žmonės, pasak seselių, paprastai aukoja daugiau negu seni, vaikai – deja! – retai teįmeta pinigą, nebent paraginti savo anglių guvernančių. Vyrai aukoja daugiau negu moterys, tie, kurie vaikšto pėsti, – daugiau už važinėjančius karietomis. Dosniausi esą anglai, o paskui rusai. Prancūzų turistai retai teužklysta į Romą. Amerikiečiai ir vokiečiai šykštoki, aukštųjų klasių italai – dar šykštesni, bet italų vargšai labai dosnūs. Visų šalių kilmingosios personos ir dvasininkai paprastai dosnumu nepasižymi.