Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

219 Įeikite, pone! ( Pranc .)

220 Kurią nors dieną ( pranc .).

221 Koks jis prašmatnus! Tikras anglų milordas! ( Pranc .)

222 Ponas pasiuntinys ( pranc .).

223 Jūsų ekscelencija ( it. ).

224 Sirokas – karštas vėjas, pučiantis Viduržemio jūros šalyse.

225 Mano svainis, subprefektas ( pranc. ).

226 Šalin respubliką! ( Pranc .)

227 Vargdienių seselių ordino vyresnioji ( pranc .).

228 Padarykit, ką galite, pone daktare, nes nuo manęs priklauso keturiasdešimt tūks­tančių vargšų ( pranc .).

Dvidešimt šeštas skyrius

PANELĖ HOL

Daugelis tų laikų mano pacientų tikriausiai prisimena panelę Hol – teisybę sakant, kas bent kartą ją pamatydavo, vargu ar kada užmiršdavo. Tik Didžioji Britanija didžiausio įkvėpimo akimirką galėjo sukurti šį unikalų ankstyvosios Viktorijos epochos senmergės tipą – šešių pėdų trijų colių ūgio, sausą ir stiprią kaip lazda, mažiausiai dviejų negimusių škotų kartų arida nutrix 229. Per penkiolika mūsų pažinties metų panelės Hol išvaizda nė kiek nepasikeitė – nuolat tas pats švytintis veidas tų pačių nublukusių aukso garbanų rėmuose, ta pati margaspalvė suknelė, ta pati skrybėlaitė su rožėmis. Nežinau, kiek monotoniško savo gyvenimo metų panelė Hol buvo praleidusi įvairiuose antrarūšiuose Romos pensionuose, veltui laukdama nuotykių. Bet žinau, kad tą dieną, kai sutiko mane ir Tapiją prie Borgezės vilos, ji rado tikrąjį savo pašaukimą, rado save. Nuo to laiko ji kas rytą šukuodavo ir valydavo šepečiu mano šunis šaltame kaip ledainė kambaryje po Trinità dei Monti laiptais ir į savo pensioną pareidavo tik antrųjų pusryčių. Trečią valandą visa Ispanijos aikštė vėl matydavo ją išeinant iš Kytso namo ir plaukiant per aikštę: jai iš kairės ir dešinės, apsigaubusios raudonomis skarelėmis, medinėm klumpėm kaukšėdavo Rozina su Džovanina, kone dvigubai už ją žemesnės, apsuptos visų mano šunų, kurie džiaugsmingai lodavo, nujausdami, kad gaus palakstyti po Borgezės vilą. Džovanina ir Rozina priklausė San Mikelės personalui, ir aš niekuomet nebuvau turėjęs geresnių tarnaičių: šmaikščios, apsukrios, jos visą dieną dirbdavo ir dainuodavo. Žinoma, niekam kitam nebūtų atėję į galvą atsivežti tas Anakaprio laukinukes į Romą. Nieko gero iš to nebūtų išėję, jei ne panelė Hol, kuri joms tapo lyg įmote, – rūpestinga kaip sena perekšlė, nenuleidžianti akių nuo savo viščiukų. Panelė Hol niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš draudžiu merginoms vienoms vaikštinėti po Borgezės vilą – ji daugelį metų vaikščiojanti po visą Romą vienui viena, ir niekuomet niekas nekreipia į ją dėmesio ir neužkalbina. Ištikima savo būdui panelė Hol taip ir neišmoko žmoniškai ištarti nė vieno itališko žodžio, bet merginos puikiai ją suprasdavo ir labai mylėjo, nors, manau, širdies gilumoj žiūrėjo į ją su tokia pat šypsena kaip ir aš. Mane panelė Hol matydavo labai retai, o aš ją dar rečiau, nes visuomet stengdavausi į ją nežiūrėti, jei tas būdavo įmanoma. Tais retais atvejais, kai panelė Hol būdavo pakviesta pusryčių, ant stalo tarp mudviejų visuomet stovėdavo didžiulė gėlių vaza. Nors panelei Hol buvo griežtai uždrausta į mane žiūrėti, vis dėlto retkarčiais jai pavykdavo kilstelėti galvą virš gėlių ir akies krašteliu pažvelgti į mane. Panelė Hol turbūt neįstengė suprasti, kokiu baisiu egoizmu ir nedėkingumu atsilygindavau jai už visą jos gerumą. Kad ir kokie riboti buvo jos žinių šaltiniai – jai nebuvo leidžiama manęs klausinėti, – vis dėlto jai kažkaip pavykdavo sužinoti kone viską, kas dėdavosi namuose ir su kokiais žmonėmis susitikdavau. Budria akimi ji sekdavo mano pacientus ir ištisas valandas patruliuodavo po aikštę, stebėdama, kas pas mane ateina ir išeina. Atidaręs Grand hôtel , Ricas sudavė mirtiną smūgį nykstančiam Romos gyvenimo paprastumui. Prasidėjo paskutinis barbarų antplūdis – Amžinasis miestas tapo madingas. Didžiulį viešbutį užplūdo Paryžiaus ir Londono grietinėlė, Amerikos milijonieriai, kilmingi Rivjeros avantiūristai. Visų tų žmonių pavardės buvo žinomos panelei Hol, jau daugelį metų ji sekė visus jų gyvenimo įvykius, aprašytus Morning Post aukštuomenės gyvenimo kronikoje. O kalbant apie anglų aristokratus, tai panelė Hol buvo tobula enciklopedija. Ji atmintinai žinojo, kada gimė ir tapo pilnamečiais jų sūnūs ir įpėdiniai, žinojo, kada susižiedavo ir ištekėjo jų dukterys, kokiomis suknelėmis jos vilkėjo, kai buvo pristatytos rūmuose, su kuo šoko per puotas, kokius rengdavo priėmimus ir kada buvo išvykusios į užsienį. Neapsakomam panelės Hol džiaugsmui, daugelis tų garsenybių galiausiai tapo mano pacientais. Kiti, neįstengdami nė minutės pabūti vieni, kviesdavosi mane pusryčių ar pietų. Dar kiti atvykdavo į Ispanijos aikštę pasižiūrėti kambario, kuriame buvo miręs Kytsas, ar, sustabdę karietas prie Borgezės vilos, glostydavo mano šunis, negailėdami komplimentų panelei Hol už puikią jų priežiūrą. Pamažu mudu su panele Hol ranka rankon pakilome iš nežinomybės į aukščiausius visuomenės sluoksnius. Tą žiemą dažnai būdavau draugijose. Dar daug ką turėjau sužinoti iš tų nerūpestingų dykūnų, kurių sugebėjimas nieko neveikti, gera nuotaika ir sveikas miegas visuomet mane stulbindavo. Panelė Hol pradėjo rašyti dienoraštį ir registruoti visus mano visuomeninio gyvenimo įvykius. Švytėdama iš pasididžiavimo, apsivilkusi gražiausia suknele, ji nešiojo po visą miestą mano vizitines korteles. Kylanti mūsų žvaigždė spindėjo vis ryškiau ir ryškiau, mes kopėm vis aukštyn ir aukštyn, niekas nebegalėjo mūsų sustabdyti. Kartą, kai panelė Hol vaikščiojo su šunimis Borgezės viloje, ponia, laikanti ant kelių juodą pudelį, mostelėjo jai, kviesdama prieiti prie karietos. Ponia paglostė Tapiją ir pasakė padovanojusi jį visai mažą daktarui. Panelei Hol pakirto kojas – juk tai buvo jos karališkoji didenybė Švedijos princesė. Gražus ponas, sėdintis šalia šios garsios asmenybės, šypsodamasis ištiesė jai ranką ir tarė:

– Laba diena, panele Hol, daktaras man daug apie jus pasakojo.

Tai buvo jo karališkoji didenybė Badeno princas Maksas – tik pamanykit! – jos mylimiausios karalienės Aleksandros dukterėčios vyras!

Nuo tos atmintinos dienos panelė Hol išsižadėjo prašmatnios Grand hôtel publikos ir visą laisvalaikį paskyrė karališkosioms personoms, kurių tą žiemą Romoje buvo koks šešetas. Ištisas valandas jinai išstovėdavo prie jų viešbučių, vildamasi pamatyti, kaip jos įlipa ar išlipa iš karietos. Palenkusi galvą stebėdavo, kaip jos važinėja po Pinčą ar Borgezės vilą, lyg seklys slankiodavo paskui jas į bažnyčias ir į muziejus. Sekmadieniais anglų bažnyčioje Babuino gatvėje ji atsisėsdavo kiek galima arčiau Anglijos pasiuntinio suolo ir, viena akim žiūrėdama į maldaknygę, o kita į kokią nors karališkąją didenybę, įtempusi senas ausis, stengdavosi bendrame chore išskirti ypatingą karališkojo balso skambesį ir su pirmųjų krikščionių užsidegimu melsdavosi už karališkąją šeimą ir jos gimines visose pasaulio šalyse.

Netrukus panelė Hol pradėjo rašyti naują dienoraštį, skirtą išimtinai mūsų susitikimams su kilmingosiomis personomis. Aną pirmadienį ji turėjusi garbę nunešti daktaro laišką į „Kvirinalo“ viešbutį jos karališkajai didenybei didžiajai Veimaro kunigaikštienei. Atsakymas, kurį jai įteikė portjė, buvo papuoštas Sakso ir Veimaro kunigaikštystės karūna. Daktaras jai maloningai padovanojęs voką – kaip brangų atminimą. Trečiadienį jai buvo patikėtas laiškas jos karališkajai didenybei Ispanijos infantei Eulalijai, apsistojusiai Grand hôtel . Deja, šįkart atsakymo nebuvo.