Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Sykį, atėjusi su šunimis į Borgezės vilą, panelė Hol pastebėjo aukštą juodai apsirengusią ponią, kuri sparčiu žingsniu vaikščiojo nuošalia alėja. Ji tučtuojau pažino, kad tai ta pati ponia, kurią ji buvo mačiusi San Mikelės sode – tuomet ji stovėjo nekrutėdama prie sfinkso, o jos nuostabios liūdnos akys buvo įsmeigtos į jūrą. Praeidama pro šalį, ponia kažką pasakė savo palydovei ir, ištiesusi ranką, paglostė kurtą Džalą. Galit įsivaizduoti, kaip nustėro penelė Hol, kai prie jos priėjo seklys ir liepė kuo greičiau pasišalinti su savo šunimis – tai buvo Austrijos imperatorienė ir jos sesuo grafienė Trani! Kaip žiauriai pasielgė daktaras, nieko jai nepasakęs vasarą! Tik atsitiktinai daug vėliau ji sužinojo, kad praėjus savaitei po šios ponios apsilankymo San Mikelėje daktaras gavo iš Austrijos pasiuntinybės Romoje laišką, kuriame buvo siūloma parduoti San Mikelę – jos pageidavusi pati Austrijos imperatorienė. Laimė, daktaras atsisakė – tikrai būtų buvę gaila parduoti tokią vietą kaip San Mikelė ir kartu netekti retos galimybės matyti kilmingąsias personas! Juk praėjusią vasarą ji ištisas savaites iš pagarbaus atstumo stebėjo, kaip jos mylimiausios karalienės Viktorijos dukraitė sėdėjo pergolėje ir tapė! O paties caro seserėčia, kuri visą mėnesį gyveno San Mikelėje! O kartą, stovėdama už virtuvės durų, ji turėjo garbę visai iš arti matyti praeinant imperatorienę Eugeniją, pirmąsyk atvykusią į San Mikelę. Ir pati savo ausimis girdėjo, kaip jos karališkoji didenybė imperatorienė sakė daktarui, kad Augusto galva, kurią daktaras buvo atkasęs savo sode, nuostabiai panaši į didįjį Napoleoną. O po kelerių metų jai buvo lemta išgirsti patį kaizerį, valdingu balsu pasakojantį savo palydai apie įvairias senienas ir meno kūrinius, kai jie vaikščiojo po sodą, lydimi daktaro, kuris beveik nepravėrė burnos. Prie pat kiparisų, kur ji buvo pasislėpusi, jo imperatoriškoji didenybė parodė moters statulą, apraizgytą gebenių, ir pranešė savo palydai, kad jie mato prieš save šedevrą, kuris turėtų užimti garbingą vietą jo muziejuje Berlyne, – ko gero, tai net paties Feidijo nežinomas kūrinys. Pasibaisėjusi panelė Hol išgirdo, kaip daktaras pasakė, jog tai vienintelė niekam tikusi statula San Mikelėje. Jinai jam brukte įbrukta vieno dėkingo paciento, kuris ją nupirko Neapolyje; tai Kanova, be to, klaikiai nevykęs. Didžiam panelės Hol apgailestavimui, kilmingieji svečiai beveik tučtuojau išvyko iš San Mikelės ir, įlipę į greitaeigį laivą „Sleipneris“, išplaukė į Neapolį.

Beje, kalbant apie Austrijos imperatorienę, turiu pasakyti, kad panelė Hol buvo imperatoriškojo Švento Stepono ordino kavalierius. Teikiausi ją apdovanoti šiuo garbingu pasižymėjimo ženklu tą dieną, kai, pajutęs ypatingą sąžinės graužimą, matyt, nusprendžiau atlyginti jai už ištikimą tarnavimą man ir mano šunims. Niekaip negalėjau suprasti, už ką aš buvau apdovanotas tuo ordinu. Panelė Hol priėmė jį iš mano rankų nulenkusi galvą, pilnomis ašarų akimis. Ir pareiškė nusinešianti jį su savim į kapą. Pasakiau, jog neprieštarauju, tuo labiau kad ji neabejotinai pateks į dangų. Bet kad jinai nusineš ordiną į Anglijos pasiuntinybę, tikrai nebuvau numatęs. Man pavyko iš geraširdžio lordo Daferino gauti jai kvietimą dalyvauti priėmime, kurį pasiuntinybė rengė karalienės gimtadienio proga; buvo pakviesta visa Romos anglų kolonija, išskyrus vargšę panelę Hol. Pagauta džiaugsmingo laukimo, panelė Hol ėmė tvarkyti savo tualetą, ir kelias dienas mes jos nematėme. Įsivaizduokite, kaip apstulbau, kai pristatydamas panelę Hol jos šalies pasiuntiniui pamačiau, kad lordas Daferinas įsistato monoklį ir nustėręs žiūri į panelės Hol krūtinę. Laimė, lordas Daferinas ne veltui buvo airis. Jis tik pasivėdėjo kvatodamas mane į šalį ir paprašė prižadėti, kad panelė Hol nesirodys akyse jo kolegai Austrijos pasiuntiniui. Važiuojant namo, panelė Hol pasakė, kad tai buvo nuostabiausia jos gyvenimo diena – lordas Daferinas buvo jai nepaprastai malonus, visi jai šypsojosi, o jos tualetas neabejotinai turėjo didelį pasisekimą.

Žinoma, kodėl nepasijuokus iš panelės Hol? Bet man norėtųsi žinoti, ko bus vertos kilmingosios personos, kai tokios panelės Hol nustos rašiusios apie jas dienoraščius, nebežiūrės, nuleidusios galvą, drebančiais pakinkliais, kaip jos važinėja po Pinčą ar Borgezės vilą, nesimels už jas anglų bažnyčioj Babuino gatvėje? Ko bus vertos jų žvaigždės ir kaspinėliai, kai žmonija tiek subręs, jog liausis domėjusis žaisliukais? Kodėl jų visų neatidavus panelei Hol ir neužbaigus to farso? Bet Viktorijos kryžius liks visiems laikams – mes visi nukeliam kepures prieš drąsą mirties akivaizdoje. Žinot, kodėl Viktorijos kryžius tokia retenybė anglų kariuomenėj? Todėl, kad didžiausias narsumo pasireiškimas – Napoleono courage de la nuit 230 – retai apdovanojamas Viktorijos kryžiumi, todėl, kad drąsa, jeigu jos nelydi sėkmė, žūsta pasruvusi krauju, negavusi jokio atpildo.

Po Viktorijos kryžiaus labiausiai trokštamas anglų pasižymėjimo ženklas yra Keliaraiščio ordinas – jeigu jį kada panaikintų, Anglijai tai būtų gedulo diena.

„Man patinka Keliaraiščio ordinas, – kartą pasakė lordas Melburnas, – jam gauti nereikia jokių nuopelnų!“

Mano bičiulis, Švedijos pasiuntinys Romoje, parodė man anądien nuorašą vieno mano laiško, rašyto beveik prieš dvidešimt metų. Jis pasakė nusiuntęs originalą Švedijos užsienio reikalų ministerijai, kad jį ten perskaitytų ir apsvarstytų. Tai buvo pavėluotas atsakymas į pakartotinį oficialų Švedijos pasiuntinybės prašymą, kad aš bent iš mandagumo padėkočiau Italijos vyriausybei, apdovanojusiai mane Mesinos medaliu už tariamus nuopelnus per žemės drebėjimą. Laiške buvo rašoma:

Ekscelencija,

Iki šiol aš priimdavau tik tokius apdovanojimus, kurių visai nebūdavau nusipelnęs, ir visuomet atkakliai stengdavausi vadovautis šiuo principu. Pažvelgęs į Oficialųjį registrą, galite įsitikinti, kokių tai davė nuostabių rezultatų per daugelį metų. Naujas principas, siūlomas Jūsų Ekscelencijos laiške, – siekti, kad menkas mano darbas, kurį galbūt pavyko nuveikti, būtų viešai pripažintas, yra, mano manymu, rizikingas ir labai abejotinos praktinės reikšmės sumanymas. Jis tik sudrumstų mano filosofiją ir, galimas daiktas, užrūstintų nemirtinguosius dievus. Nepastebėtas apleidau choleros nusiaubtas Neapolio lūšnas ir noriu taip pat išnykti iš Mesinos griuvėsių. O to, ką ten mačiau, neužmiršiu ir be jokio atminimo medalio.

* * *

Beje, turiu prisipažinti, kad tas laiškas – gryna nesąmonė. Švedijos pasiuntiniui neteko grąžinti Mesinos medalio Italijos vyriausybei – jis tebeguli mano stalčiuje, nė kiek nedrumsdamas mano sąžinės ir filosofijos. Tiesą sakant, neturėjau priežasties atsisakyti to medalio: juk mano nuopelnai Mesinai buvo visai menki, palyginti su tuo, ką nuveikė, rizikuodami gyvybe, šimtai nežinomų ir užmirštų žmonių. Man negrėsė joks pavojus, nebent galėjau tapti bado ar savo kvailumo auka. Tiesa, dirbtiniu kvėpavimu grąžinau gyvybę daugeliui pusiau užtroškusių žmonių, bet kas iš gydytojų, seselių ar pakrantės sargybos nebūtų be jokio atpildo suteikęs tos pačios pagalbos? Taip, aš pats vienas ištraukiau iš virtuvės griuvėsių senę, tačiau palikau ją sulaužytomis kojomis gulinčią gatvėje ir besišaukiančią pagalbos. Bet ką turėjau daryti? Kol atplaukė pirmas medicinos pagalbos laivas, niekur nebuvo galima gauti nei tvarstomosios medžiagos, nei vaistų. Kartą, vėlai vakare, kažkokiam kieme radau nuogą kūdikį, jis ramiai miegojo visą naktį, retkarčiais pažįsdamas pro miegus mano nykštį. Rytą nunešiau jį Šventos Teresės vienuolėms į jų pusiau apgriuvusią koplyčią, kur ant grindų jau gulėjo daugiau kaip dvylika verkiančių iš bado kūdikių – visą savaitę Mesinoje nebuvo galima gauti nė lašo pieno. Dažnai stebėdavausi, kad tiek daug kūdikių buvo ištraukta iš griuvėsių ir rasta gatvėse visai sveikų ir nesužalotų; atrodė, jog visagalis Dievas jiems gailestingesnis negu suaugusiesiems. Kadangi vandentiekis buvo sugriautas, nebuvo nė vandens; keli dvokiantys šuliniai buvo taip pat užteršti – visame mieste tysojo tūkstančiai pūvančių lavonų. Truputis makaronų, ir viskas. Nei duonos, nei mėsos, nei daržovių, nei žuvies, nes kone visas žvejų valtis užtvindė ar sudaužė į šipulius didžiulė banga, užliejusi krantą ir nusinešusi jūron daugiau kaip tūkstantį žmonių, kurie čia buvo susispietę, ieškodami saugaus prieglobsčio. Šimtai lavonų buvo vėl išmesta ant smėlio, kur ir liko pūti saulėje. Drauge su jais jūra išmetė pusgyvį didžiulį ryklį (tokio milžino dar nebuvau matęs) – Mesinos sąsiauris knibždėte knibžda ryklių. Alkanomis akimis žiūrėjau, kaip jį darinėja, tikėdamasis, kad ir man teks koks gabalėlis. Ne kartą buvau girdėjęs, kad ryklio mėsa labai skani. Jo viduriuose rado moters koją, apmautą raudona vilnone kojine ir storu batu, lyg amputuotą chirurgo. Galimas daiktas, kad tomis dienomis ne tik rykliai mito žmogiena, bet geriau apie tai nekalbėsiu. Tuo pačiu mito ir tūkstančiai benamių kačių ir šunų, kurie naktimis landžiojo po griuvėsiais, kol jų nesugaudavo ir nesurydavo išsigelbėję žmonės. Aš pats ant spiritinės lempelės buvau išsikepęs katę. Laimė, soduose galėjai pasiraškyti kiek tinkamas apelsinų, citrinų ir mandarinų. Vyno buvo per akis; nuo pat pirmos dienos prasidėjo šimtų vyno rūsių ir parduotuvių plėšimas; vakarais beveik visi – aš taip pat – būdavo daugiau ar mažiau girti; girtumas buvo tikras išganymas: jis nuslopindavo kamuojantį alkio jausmą, žmonės net užmigdavo, nors blaivūs vargu ar būtų drįsę miegoti. Beveik kas naktį kartojosi požeminiai smūgiai, lydimi griūvančių namų traškesio ir siaubingo žmonių klyksmo gatvėse. Apskritai aš gana gerai miegojau Mesinoje, nors ir reikėdavo nuolat keisti nakvynės vietą. Saugiausia vieta miegoti, žinoma, buvo rūsiai, bet čia tave persekiodavo klaiki baimė, kad, užgriuvus sienai, neliktum palaidotas gyvas. Geriausia buvo gulėti po medžiu apelsinų giraitėje, bet po baisių liūčių, trukusių dvi dienas, naktys per daug atvėso, kad žmogus, kurio visa manta tilpo kuprinėje, miegotų po atviru dangumi. Netekęs savo mėgstamos škotiškos pelerinos, kiek įmanydamas guodžiausi mintimi, kad dabar ji dengia labiau nuskarusius drabužius negu mano. Ir vis dėlto, kad ir turėdamas galimybę, nebūčiau jų keitęs į geresnius. Tik labai drąsus žmogus galėjo smagiai jaustis vaikščiodamas padoriai apsivilkęs tarp visų šių žmonių, išsigelbėjusių tik su naktiniais marškiniais, paklaikusių iš siaubo, alkio ir šalčio, – bet ir jis neilgai jais būtų džiaugęsis. Nereikia stebėtis, kad kol atvyko kariuomenė ir buvo paskelbta karo padėtis, gyvųjų ir mirusiųjų apiplėšimai, užpuolimai ir net žudymai buvo įprastas reiškinys. Bet ar yra šalis, kurioje nebūtų šitaip buvę panašiomis neįsivaizduojamomis aplinkybėmis? Padėtį sunkino dar ir tai, kad lyg tyčia iš aštuonių šimtų koledžo Militere karabinierių išsigelbėjo tik keturiolika, o pirmasis požeminis smūgis atidarė kamerų duris keturiems šimtams nesužalotų profesionalių galvažudžių ir vagių, kurie buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos – tikra likimo ironija! Savaime suprantama, tie niekšai, išplėšę ginklų sandėlius ir drabužių parduotuves, apsirūpino apranga ir revolveriais ir dabar smaginosi turtingo miesto griuvėsiuose. Jie net išlaužė Neapolio banko seifą, nužudę du panaktinius. Tačiau visus buvo apėmęs toks neapsakomas siaubas, jog daugelis tų banditų savo noru pasiduodavo ir tūnodavo uoste, užrakinti garlaivyje, kad tik nereikėtų likti pasmerktame mieste, nors galėjo ten plėšti, kiek tik širdis geidė. Manęs niekas nė karto neužkabino – priešingai, visi buvo nepaprastai malonūs ir paslaugūs man, taip pat vieni kitiems. Tie, kuriems pavykdavo nudžiauti drabužių ir maisto, visuomet mielai dalydavosi su tais, kurie jų neturėjo. Kažkoks nepažįstamas tipas, matyt, vagis, padovanojo man puikų dygsniuotą moterišką chalatą – kažin ar esu kada gavęs malonesnę dovaną. Vieną vakarą, eidamas pro kažkokių rūmų griuvėsius, pastebėjau gerai apsirengusį žmogų, mėtantį duonos gabalėlius ir morkas dviem arkliams ir asiliukui, kurie buvo įstrigę požeminiame kalėjime – pro siaurą plyšį sienoje šiaip taip pamačiau vargšus gyvulius. Nepažįstamasis pasakė man ateinąs čia dukart per dieną ir atnešąs maisto likučių, kurių jam pavyksta gauti – jam esą taip sunku žiūrėti į tuos nelaimingus gyvulius, mirštančius badu ir troškuliu, kad jis nušautų juos revolveriu, tik jam neužtenka drąsos – jis negalįs užmušti jokio gyvo padaro, net putpelės231. Pažiūrėjau nustebęs į protingą, gražų ir gana simpatingą nepažįstamojo veidą ir paklausiau, ar jis sicilietis. Ne, atsakė šis, bet Sicilijoje gyvenęs keletą metų. Pradėjo smarkiai lyti, ir mudu nuėjom. Jis paklausė, kur aš gyvenu, o išgirdęs, kad namų kaip ir neturiu, pažvelgė į permirkusius mano drabužius ir pasiūlė pernakvoti pas jį – jis gyvenąs čia pat su dviem bičiuliais. Apgraibomis prasispraudėm pro didžiulių apgriuvusių sienų luitus ir krūvas įvairiausių sulūžusių baldų, nulipom laiptais ir atsidūrėm didelėje požeminėje virtuvėje, kur blausiai švietė lempelė, kabanti ant sienos po spalvota madonos graviūra. Ant grindų gulėjo trys bičiuliai, ir ponas Amadėjas maloniai užleido man savo guolį – jis ir jo bičiuliai eisią ieškoti po savo namų griuvėsiais mantos ir negrįšią visą naktį. Jis mane pavaišino puikia vakariene – antrą kartą nuo to laiko, kai atvykau į Mesiną, gavau žmoniškai pavalgyti. Pirmą kartą – prieš kelias dienas Amerikos konsulate, kai atsitiktinai pakliuvau į linksmą iškylą, kurią buvo surengęs senas mano bičiulis Vintropas Čenleris, atvykęs tą rytą savo jachta, prikrauta maisto produktų badaujančiam miestui. Puikiai išsimiegojau ant pono Amadėjo čiužinio ir pabudau tik rytą, kai mano šeimininkas ir jo bičiuliai laimingai grįžo iš pavojingos naktinės ekspedicijos – tikrai pavojingos, nes žinojau, kad kariuomenei buvo duotas įsakymas be perspėjimo šauti į kiekvieną, kas bandys ką nors išsinešti tegu ir iš savo paties namo griuvėsių. Jie numetė po stalu ryšulius, krito ant čiužinių ir, man išeinant, jau kietai miegojo. Nors malonusis mano šeimininkas grįžo mirtinai išvargęs, vis dėlto neužmiršo pasakyti, kad galiu gyventi pas juos kiek tinkamas, o man, žinoma, tik to ir reikėjo. Kitą dieną vakarieniavau su ponu Amadėju; abu jo bičiuliai jau kietai miegojo ant savo čiužinių – visi trys vėl rengėsi po vidurnakčio eiti į darbą. Malonesnio žmogaus kaip mano šeimininkas dar nebuvau matęs. Sužinojęs, kad neturiu pinigų, jis tučtuojau pasisiūlė paskolinti penkis šimtus lirų – gėda prisipažinti, bet aš jam taip ir negrąžinau tų pinigų. Negalėjau susilaikyti nepasakęs, kad labai stebiuosi, kaip lengvai jis skolina pinigus visai nepažįstamam žmogui. Jeigu jis manim nepasitikėtų, šypsodamas paaiškino šeimininkas, aš čia nesėdėčiau.