Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Šimtas penkiasdešimt jų globotinių vyrų apskritai paklusnūs, bet suvaldyti šimtą penkiasdešimt moterų kur kas sunkiau – jos amžinai riejasi ir pešasi.

Tarp abiejų prieglaudos flygelių neretai įsiliepsnodavo baisios meilės dramos, ir seselės, kad ir menkai teišmanančios tokius reikalus, stengdavosi kaip mokėdamos gesinti po pelenais rusenančią ugnį.

Visos prieglaudos numylėtinis buvo ponas Alfonsas, nepaprastai mažo ūgio prancūzas, gyvenęs už dviejų mėlynų užuolaidų kampe didelės salės, kurioje stovėjo šešiasdešimt lovų. Prie jokios kitos lovos nebuvo užuolaidų – ta privilegija naudojosi tik ponas Alfonsas, vyriausias prieglaudos įnamis. Jis pats tvirtino esąs septyniasdešimt penkerių metų, seselės spėjo, kad jam per aštuoniasdešimt, o aš, spręsdamas iš jo arterijų būklės, daviau jam kone visus devyniasdešimt. Nešinas mažu lagaminėliu, su nutrintu švarkeliu ir cilindru jis nežinia iš kur atėjo į prieglaudą prieš keletą metų. Kiaurą dieną jis tūnodavo už savo užuolaidos, visai atsiskyręs nuo kitų įnamių, ir pasirodydavo viešumoje tik sekmadieniais, kai laikydamas rankoje cilindrą išdidžiai žingsniuodavo į koplyčią. Niekas nežinojo, ką jis per dienų dienas veikia už užuolaidų. Seserys, kurios atnešdavo jam lėkštę sriubos ar puodelį kavos, – dar viena pono Alfonso privilegija, – pasakodavo, kad jis paprastai sėdi ant lovos, pasidėjęs seną lagaminėlį, ir rausiasi popieriuose arba valosi cilindrą. Lankytojams ponas Alfonsas buvo nustatęs griežtą etiketą. Pirmiausia reikėdavo pasibelsti į šalia lovos stovintį staliuką. Tuomet jis rūpestingai susikraudavo į lagaminėlį popierius, užrakindavo, plonu balseliu sušukdavo Entrez, Monsieur! 219 ir lyg atsiprašydamas rankos mostu kviesdavo svečią sėstis šalia savęs ant lovos. Mano apsilankymai, matyt, jam buvo malonūs, ir netrukus mudu labai susibičiuliavom. Visos mano pastangos sužinoti ką nors apie jo praeitį nuėjo niekais; žinojau tik tiek, kad jis prancūzas, bet greičiausiai ne paryžietis. Jis nemokėjo nė žodžio itališkai ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip atrodo Roma. Jis net nė karto nebuvo Švento Petro katedroje, nors vis rengėsi nueiti un de ces quatre matins 220, kai tik turės laiko. Seselės tvirtino, kad jis niekuomet nenueis nei ten, nei kur kitur, nors ir pajėgia krutėti, kai nori. Tikroji priežastis, dėl kurios ketvirtadieniais, kai vyrams buvo leidžiama vaikštinėti po miestą, jis likdavo namie, buvo ta, kad jo cilindras ir švarkas, nuolat brūžinami šepečiu, buvo visai nuzulinti.

Nuo tos atmintinos dienos, kai ponas Alfonsas prisimatavo Pitsbergo milijonieriaus cilindrą ir naujutėlį, pagal paskutinę amerikiečių madą pasiūtą švarką, prasidėjo paskutinis ir galbūt laimingiausias pono Alfonso gyvenimo skyrius. Iš visų salių subėgo seserys, net vyresnioji stovėjo tarpdury, kai kitą ketvirtadienį jis įlipo į elegantišką mano ekipažą, iškilmingai nukėlęs naująjį cilindrą prieš susižavėjusias savo globėjas.

– Est-il chic ! – juokėsi jos, kai ekipažas pajudėjo. – On dirait un milord anglais! 221

Pasivažinėjom po Korsą, užsukom į Pinčą, o paskui sustojom Ispanijos aikštėj – buvau pakvietęs poną Alfonsą pusryčių.

Norėčiau pamatyti žmogų, kuris būtų atsispyręs pagundai ir nepakvietęs jo pusryčiauti kiekvieną savaitę. Tą žiemą kiekvieną ketvirtadienį, lygiai pirmą valandą, ponas Alfonsas išlipdavo iš mano ekipažo Ispanijos aikštėje prie dvidešimt šešto numerio. Po valandos, kai prasidėdavo ligonių priėmimas, Ana jį palydėdavo iki laukiančios karietos, ir jis paprastai važinėdavo po Pinčą. Paskui pusvalandžiui karieta sustodavo prie „Aranjo“ kavinės, kur, atsisėdęs kampe prie jam palikto staliuko, ponas Alfonsas gerdavo kavą ir oriai lyg senas ambasadorius skaitydavo „Figaro“. Tas žavus gyvenimas trukdavo dar pusvalandį, kol jis važinėdavo po Korsą, nekantriai žvalgydamasis pažįstamų iš Ispanijos aikštės, kad galėtų prieš juos nukelti naująjį cilindrą. Po to jis vėl dingdavo už mėlynų užuolaidų iki kito ketvirtadienio, kada, pasak seselių, vos prašvitus jau imdavo valytis cilindrą.

Labai dažnai užeidavo kas nors iš mano bičiulių ir drauge su mumis pusryčiaudavo; tada ponas Alfonsas tiesiog nesitverdavo džiaugsmu. Daug kas iš jų tikriausiai dar jį atsimena. Niekam ir į galvą neateidavo, iš kur jis atvažiuoja pas mane. Beje, ponas Alfonsas būdavo labai išsipustęs ir tvarkingas su ilgu madingu švarku ir nauju cilindru, kurį be galo nenoriai išleisdavo iš rankų net atsisėdęs prie stalo. Kadangi ir pats nežinojau, kuo laikyti poną Alfonsą, tai galų gale paverčiau jį atsistatydinusiu diplomatu. Visi mano bičiuliai į jį kreipdavosi Monsieur le Ministre 222, o Ana jį visuomet vadindavo Vostra Eccellenza 223. Kad būtumėt matę tada jo veidą! Laimė, jis labai neprigirdėjo, ir pasikalbėjimas paprastai apsiribodavo keliom mandagiom frazėm apie popiežių ar scirocco 224. Tačiau aš nė valandėlę neprarasdavau akylaus budrumo, idant laiku suskubčiau pastumti į šalį grafiną ar apsaugoti jį nuo painių klausimų ir dar painesnių atsakymų, jeigu jis būdavo išgėręs antrą stiklą fraskačio. Ponas Alfonsas buvo karštas rojalistas, pasiruošęs bet kuria kaina nuversti prancūzų respubliką. Kiekvieną dieną jis laukdavo iš labai konfidencialių šaltinių laiško, galinčio bet kurią minutę iškviesti jį į Paryžių. Tai buvo nepavojinga tema – aš pažinojau daug prancūzų, pasirengusių nuversti respubliką, bet kai ponas Alfonsas imdavo kalbėti apie savo šeimos reikalus, turėdavau atidžiai sekti, kad jam neišsprūstų taip rūpestingai saugoma praeities paslaptis. Laimė, mane visuomet įspėdavo jo svainis – mon beau-frère le sous-préfet 225. Mes su bičiuliais be žodžių buvom susitarę, kad vos jam paminėjus šią paslaptingą asmenybę, grafiną reikia pastatyti į šalį ir nebepilti į pono Alfonso stiklą daugiau nė lašo vyno.

Puikiai prisimenu tą ketvirtadienį, kai su mumis pusryčiavo Voldas Storis, garsus amerikiečių skulptorius ir nuoširdus pono Alfonso bičiulis. Ponas Alfonsas buvo ypač pakilios nuotaikos ir nepaprastai kalbus. Dar neišgėręs ligi dugno pirmo stiklo fraskačio, jis ėmė svarstyti su Voldu, kaip iš buvusių garibaldininkų sudarius naują kariuomenę, kuri nužygiuotų į Prancūziją ir nuverstų respubliką. Galų gale tai esąs tik pinigų klausimas – penkių milijonų visai pakaktų, o vieną milijoną jis ir pats iš bėdos galėtų parūpinti.

Man pasirodė, kad jis per daug įkaitęs; neabejojau, kad svainio neilgai reikės laukti. Daviau Voldui ženklą nebepilti jam daugiau vyno.

– Mon beau-frère le sous-préfet ... – sumurmėjo ponas Alfonsas.

Kai pastūmėjau į šalį grafiną, jis ūmiai nutilo ir įbedė akis į lėkštę – kaip visuomet, kai dėl ko nors įsižeisdavo.

– Na ką jūs! – tariau jam. – Išgerkime dar po stiklą į jūsų sveikatą – aš visai nenorėjau jūsų įžeisti. Ir à bas la République !226, jeigu to norit.

Nustebęs pamačiau, kad jis neištiesė rankos, siekdamas stiklo. Jis sėdėjo nekrutėdamas, įsmeigęs akis į lėkštę. Jis buvo negyvas.

Puikiai žinojau, ką būtų reiškę ir ponui Alfonsui, ir man, jei, kaip reikalauja įstatymas, būčiau pakvietęs policiją. Lavono apžiūrėti atvyktų policijos gydytojas, gal net pareikalautų skrodimo, įsikištų prancūzų konsulatas – šiaip ar taip, iš mirusiojo būtų atimtas vienintelis jo turtas – paslaptis, gaubianti jo praeitį. Nusiunčiau Aną pasakyti vežėjui, kad pakeltų karietos viršų: ponas Alfonsas buvo apalpęs, ir aš pats palydėsiu jį namo. Po penkių minučių ponas Alfonsas sėdėjo karietoje įprastoj vietoj šalia manęs, pasistatęs Pitsbergo milijonieriaus švarko apykaklę ir, savo papratimu, užsimaukšlinęs ant akių cilindrą. Jis atrodė lygiai taip pat kaip visuomet, tik gerokai mažesnis – kaip visi numirėliai.