Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Ką man reikėjo daryti? Įskųsti jį kaip šarlataną? Tas dar labiau padidintų jo pacientų, o galbūt ir aukų skaičių. Pranešti, kad jis pamišėlis? Tai reikštų nepataisomai sugriauti visą jo karjerą. Be to, kokių galėjau pateikti įrodymų? Mirusieji tyli, o gyvieji kalbėti nepanorės. Jo pacientai, slaugės, bičiuliai – visi susitelktų prieš mane, nes kaip tik man būtų daugiausia naudos, jei sužlugtų jo karjera. Nieko nedaryti? Duoti jam ramybę, leisti bepročiui disponuoti gyvenimu ir mirtimi?

Ilgai dvejojau, bet galiausiai nusprendžiau pasikalbėti su jo šalies pasiuntiniu, kuris, kaip žinojau, su juo gerai sugyveno. Pasiuntinys nepatikėjo. Jis jau daug metų pažinojo mano kolegą ir visuomet jį laikė sumaniu ir patikimu specialistu – ir jis pats, ir jo šeima ne kartą gavo įsitikinti, koks tai puikus gydytojas. Tiesa, jis labai irzlus ir truputį ekscentriškas, bet jo protiniai sugebėjimai nekelia jokių abejonių – jis toks pat normalus kaip ir mudu. Staiga pasiuntinys prapliupo jam būdingu garsiu juoku. Jis paaiškino nebegalįs susilaikyti – pernelyg viskas komiška; aš, aišku, neturiu užsigauti – juk man nėra svetimas humoro jausmas, jis tai žinąs. Ir papasakojo, kad tą patį rytą pas jį buvo atėjęs mano kolega prašyti rekomendacinio laiško Švedijos pasiuntiniui, su kuriuo turįs pasikalbėti labai rimtu reikalu – jis laikąs savo pareiga įspėti Švedijos pasiuntinį atidžiau mane stebėti: jis įsitikinęs, kad aš psichiškai nenormalus. Pasakiau pasiuntiniui, jog tai esąs svarbus įrodymas: kaip tik šitaip ir pasielgtų beprotis panašiomis aplinkybėmis – reikia turėti omenyje, kad pamišėliai nepaprastai gudrūs.

Grįžęs namo, radau savo kolegos raštelį, vos vos įskaitomą; šiaip taip supratau, kad jis mane kviečia rytojaus dieną pusryčių – jau anksčiau buvau atkreipęs dėmesį, kaip pasikeitė jo rašysena. Atėjęs radau jį priimamajame stovintį prieš veidrodį ir išsprogusiomis akimis apžiūrinėjantį nedidelį sutinimą kakle, padidėjusią skydliaukę, ką aš jau anksčiau buvau pastebėjęs. Nepaprastai greitas pulsas palengvino nustatyti diagnozę. Pasakiau, kad jis serga Bazedovo liga. Jis atsakė ir pats esąs tos nuomonės ir paprašė jį gydyti. Pasakiau, kad jis persidirbo ir patariau kiek laiko atsisakyti praktikos – geriausia jam būtų grįžti į tėvynę ir kaip reikiant pailsėti. Man pavyko išlaikyti jį lovoje, kol atvyko jo brolis. Po savaitės jis išvažiavo iš Romos ir daugiau nebegrįžo. Kiek man žinoma, po metų jis mirė pamišėlių namuose.

216 Akmenskaldžiai ( it .).

217 Mirties patale ( lot .).

218 Jis šiandien mirs ( pranc .).

Dvidešimt ketvirtas skyrius

GRAND HÔTEL

Kai daktaras Pilkingtonas man prisistatė kaip svetimšalių gydytojų Romoje seniūnas, jis pasisavino titulą, kuris teisėtai priklausė kitam žmogui, daug pranašesniam už visus čia praktikuojančius svetimšalius gydytojus. Norėčiau visą jo tikrąjį vardą parašyti tokį, koks jis tebėra įrašytas mano atmintyje aukso raidėmis: senasis daktaras Erhartas, vienas geriausių gydytojų ir kilniausios širdies žmonių, kokius esu kada nors sutikęs. Jo šlovė, pergyvenusi išnykusią Pijaus IX Romą, atsilaikė prieš visas keturiasdešimtmetės praktikos Amžinajame mieste negandas ir audras. Jis jau ėjo aštuntą dešimtį, bet tebeturėjo tiek protinių ir fizinių jėgų, kad bet kuriuo dienos ar nakties metu buvo pasirengęs padėti ir vargšui, ir turtuoliui. Tai buvo tobuliausias praeities laikų šeimos gydytojo tipas, kokį tik kada nors buvau matęs; dabar jų beveik nebeliko, ir tai didelis nuostolis kenčiančiai žmonijai. Jis iš karto įkvėpdavo meilę ir pasitikėjimą. Esu tikras, kad per visą ilgą gyvenimą Erhartas neturėjo nė vieno priešo, išskyrus profesorių Bačelį. Jis buvo vokietis, ir jei tūkstantis devyni šimtai keturioliktaisiais metais jo tėvynėje būtų buvę daugiau tokių žmonių kaip jis, niekuomet nebūtų kilę karo.

Man visuomet liks paslaptis, kodėl tiek žmonių, net buvusių jo pacientų, plūsdavo į Kytso namus, ieškodami mano pagalbos, kai toje pat aikštėje gyveno toks žmogus kaip senasis Erhartas. Jis buvo vienintelis mano kolega, į kurį kreipdavausi patarimo, atsidūręs keblioje padėtyje, ir dažniausiai jo nuomonė pasitvirtindavo, o mano – ne, bet jis niekam apie tai nepasakodavo ir visuomet, progai pasitaikius, mane gindavo, o tokių progų turėjo nemažai.

Galimas daiktas, jis ne per geriausiai išmanė paskutinius magiškus mūsų profesijos triukus ir nepasitikėjo naujais stebuklingais įvairiausių šalių ir mokyklų patentuotais vaistais. Užtat meistriškai naudojosi sena išbandyta savo farmakopėja, skvarbus jo žvilgsnis aptikdavo bet kur slypinčią ligą. Vos tik pridėjęs seną savo ausį prie stetoskopo, jis žinodavo viską, kas darosi ligonio plaučiuose ar širdyje. Nė vienas bent kiek svarbesnis šiuolaikinis atradimas nelikdavo jo nepastebėtas. Jis gyvai domėjosi bakteriologija ir seroterapija, tais laikais dar palyginti nauju mokslu, o su Pastero darbais buvo susipažinęs nė kiek ne blogiau kaip aš. Jis pirmasis Italijoje panaudojo Beringo antidifterinį serumą, kuris tuomet buvo dar eksperimentinės stadijos, todėl ne visiems prieinamas, nors dabar kasmet išgelbsti gyvybę šimtams tūkstančių vaikų.

Vargu ar kada užmiršiu tą pirmąjį bandymą. Kartą, vėlai vakare, mane skubiai pakvietė į Grand hôtel vienas amerikietis, atsiuntęs profesoriaus Ver-Mičelio rekomendacinį laišką. Vestibiulyje mane sutiko įtūžęs žmogelis, kuris baisiai jaudindamasis pasakė ką tik atvykęs prabangiu traukiniu iš Paryžiaus; čia visą jų šeimą sugrūdę į du mažus miegamuosius, be svetainės, net be vonios, nors jis buvo užsakęs geriausius apartamentus. Direktoriaus telegrama, kad viešbutis perpildytas, buvo per vėlai išsiųsta, ir jis nespėjo jos gauti. Jis ką tik telegrafavęs Ricui, protestuodamas dėl tokio elgesio.

Negana to, jo mažasis berniukas peršalo ir karščiuoja, ir motina visą naktį išbudėjo prie jo traukinyje – gal aš malonėčiau tuoj pat jį apžiūrėti?

Du maži vaikai miegojo vienoj lovoj, skruostas prie skruosto, kone suglaudę lūpas. Motina nerimastingai pažvelgė į mane ir pasakė, kad berniukas negalėjo nuryti pieno, matyt, jam skauda gerklę. Jis sunkiai alsavo plačiai prasižiojęs, veidas buvo pamėlęs. Miegančią mergaitę paguldžiau ant motinos lovos ir pasakiau, kad berniukas serga difterija ir kad tučtuojau pakviesiu slaugę. Motina pareiškė norinti pati slaugyti berniuką. Visą naktį grandžiau vaikui iš gerklės jį smaugiančias difterines plėveles. Švintant pasikviečiau daktarą Erhartą ir paprašiau, kad jis man padėtų padaryti tra­cheo­tomiją – vaikas duste duso... Širdis buvo taip nusilpusi, jog nesiryžom duoti jam chloroformo; abudu svyravom, ar verta operuoti, ar ne – vaikas galėjo mirti operuojant. Pašaukiau tėvą, bet išgirdęs žodį „difterija“, jis išbėgo iš kambario ir toliau su manim kalbėjo vos pravėręs duris. Jis girdėti nenorėjo apie operaciją ir siūlė sukviesti į konsiliumą visus geriausius Romos gydytojus. Pasakiau, kad to visai nereikia, be to, jau per vėlu; tik mudu su Erhartu turim nuspręsti, ar daryti operaciją, ar ne. Susupau mergaitę į antklodę ir liepiau jam nusinešti į savo kambarį. Jis pasakė nepagailėsiąs milijono dolerių, kad tik būtų išgelbėta sūnaus gyvybė. Atsakiau, kad ne pinigai svarbu, ir užtrenkiau jam prieš pat nosį duris. Motina stovėjo prie lovos, nenuleisdama nuo mūsų paklaikusių akių. Paaiškinau jai, jog kiekvieną minutę gali prireikti operuoti, o kadangi greičiau kaip per valandą slaugė neprisistatys, ji pati turės mums padėti. Ji linktelėjo nepasakiusi nė žodžio, tik veidas persikreipė, besistengiant sulaikyti ašaras – tai buvo drąsi ir maloni moteris. Patiesiau ant stalo po lempa švarų rankšluostį ir jau pradėjau ruošti instrumentus, kai Erhartas pasakė, jog kaip tik tą rytą per Vokietijos pasiuntinybę gavo iš Marburgo laboratorijos naujojo antidifterinio Beringo serumo pavyzdį, kurio buvo prašęs. Žinojau, kad keliose vokiečių klinikose šis serumas jau buvo labai sėkmingai vartojamas. Ar nepabandžius ir mums? Nebuvo kada svarstyti – vaiko gyvybė geste geso, ir mudu abu buvom tos nuomonės, kad beveik nėra vilties jį išgelbėti. Motinai sutikus, nusprendėm įšvirkšti serumo. Bematant prasidėjo baisi reakcija. Vaiko kūnelis pajuodo, temperatūra pašoko iki keturiasdešimt vieno laipsnio ir vėl staiga nukrito žemiau normalios, jį pradėjo krėsti baisus drebulys. Iš nosies ir vidurių pasipylė kraujas, širdis plakė labai netaisyklingai, atrodė, prasideda kolapsas. Visą dieną nesitraukėm nuo ligonio, kiekvieną minutę laukdami galo. Pavakare nustebę pamatėm, kad berniukas ėmė lengviau kvėpuoti, gerklė truputį apsivalė, pulsas pasidarė lygesnis. Prašiau daktarą Erhartą eiti namo ir kelias valandas pamiegoti, bet jis atsakė esąs taip susidomėjęs ligos eiga, jog nejaučiąs jokio nuovargio. Kai atėjo mūsų pakviesta sesuo Filipina iš anglų „Mėlynųjų seserų“ draugijos, viena geriausių slaugių, kokias buvau kada matęs, po visą perpildytą viešbutį žaibo greitumu pasklido žinia, kad viršutiniame aukšte kažkas apsirgo difterija. Direktorius liepė man pranešti, kad berniuką reikia tučtuojau išgabenti į ligoninę ar kliniką. Atsakiau, kad nei Erhartas, nei aš nesiimsime tokios atsakomybės, nes vaikas tikrai mirs kelyje. Antra vertus, mes net nežinojom, kur jį būtų galima vežti – tais laikais medicinos pagalba tokiu sunkiu atveju buvo nepaprastai primityvi. Po valandėlės pravėręs duris, Pitsbergo milijonierius man pranešė liepęs direktoriui jo sąskaita ištuštinti visą viršutinį aukštą – jis greičiau sutiks nupirkti visą viešbutį, bet neleis sūnaus kažkur gabenti, jeigu jam tas pavojinga. Į vakarą paaiškėjo, kad užsikrėtė motina. Kitą rytą visas viršutinio aukšto sparnas ištuštėjo – pabėgo net oficiantai ir kambarinės. Tik ponas Kornakja, laidotojas, su cilindru rankoje iš lėto patruliavo tuščiu koridorium. Kartkarčiais pro durų plyšį kyštelėdavo galvą paklaikęs iš baimės tėvas. Motinai darėsi vis blogiau, ir mes ją pernešėm į gretimą kambarį, kur su ja liko Erhartas ir kita slaugė, o mudu su seserim Filipina budėjom prie berniuko. Apie vidurdienį jis visai nusilpo ir mirė nuo širdies paralyžiaus. Motinos būklė tuo metu buvo tokia kritiška, jog nedrįsome jai nieko sakyti, nusprendę palaukti iki ryto. Kai pranešiau tėvui, kad berniuko kūną reikia tą patį vakarą išgabenti į protestantų kapinių lavoninę ir per dvidešimt keturias valandas palaidoti, jis susverdėjo ir vos nenukrito į glėbį ponui Kornakjai, kuris, pagarbiai linkčiodamas, stovėjo šalia. Žmona jam niekuomet neatleistų, pasakė milijonierius, jeigu jis paliktų vaiką svetimoj šaly – berniuką reikia palaidoti šeimos rūsyje Pitsberge. Atsakiau, jog tai neįmanoma, nes įstatymas tokiu atveju draudžia bet kur vežti kūną. Po valandėlės Pitsbergo milijonierius pravėrė duris ir įteikė man tūkstančio svarų čekį, leidęs panaudoti pinigus savo nuožiūra; jis buvo pasiruošęs išrašyti dar vieną čekį bet kokiai sumai, kad tik berniuko kūnas būtų nugabentas į Ameriką. Užsidariau kitame kambaryje su ponu Kornakja ir paklausiau, kiek apytikriai atsieitų pirmos klasės laidotuvės ir amžino poilsio vieta protestantų kapinėse. Jis atsakė, kad laikai dabar sunkūs, karstai pastaruoju metu pabrangę, o klientų skaičius nenumatytai sumažėjo. Bet laidotuvės turi būti kaip reikiant, tai esąs jo garbės reikalas; dešimt tūkstančių lirų padengtų visas išlaidas, neskaitant arbatpinigių. Be to, reikės atsilyginti duobkasiui, kuris, kaip man yra žinoma, turi aštuonetą vaikų; gėlių, žinoma, jis taip pat nepriskaičiavo. Pailgi kaip katės pono Kornakjos vyzdžiai pastebimai išsiplėtė, kai pasakiau, kad man pavesta sumokėti dvigubai, jeigu jam pavyktų nugabenti berniuko kūną į Neapolį, o iš ten pirmuoju garlaiviu į Ameriką. Jis turįs man atsakyti per dvi valandas – aš žinojau, jog tai neteisėta ir kad jam reikia pasitarti su savo sąžine. Aš su savo sąžine jau pasitaręs; šiąnakt pats išbalzamuosiu kūną, ir švininis karstas bus užlituotas mano akivaizdoje. Tokiu būdu infekcijos pavojus bus pašalintas, o mirties liudijime parašysiu, jog berniukas mirė sepsine pneumonija, sukėlusia širdies paralyžių, ir visai neminėsiu žodžio „difterija“. Ponas Kornakja tarėsi su savo sąžine trumpiau, negu buvo galima tikėtis, – po valandos jis grįžo ir pranešė, jog priima mano pasiūlymą, tik su viena sąlyga: pusė sumos turi būti sumokėta iš anksto, nereikalaujant kvito. Padaviau jam pinigus. Po valandos mudu su Erhartu padarėme motinai tracheotomiją; tik operacija išgelbėjo jai gyvybę.