Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Vieną vakarą užtikau juodu terasoje girtutėlius. Bilis, užsiropštęs ant stalo, šoko aplink viskio butelį savotišką negrų šokį, o daktaras, atsilošęs krėsle, mušė rankomis į taktą ir užkimusiu balsu traukė:

– Bili, sūnau mano, Bili, sūne-e-e-eli!

Juodu negirdėjo ir nematė, kaip įėjau. Nustėręs žiūrėjau į tą šeimos idilę. Girtos beždžionės veidas buvo visai kaip žmogaus, o seno girtuoklio veidas atrodė kaip milžiniškos gorilos. Panašumas buvo neabejotinas.

– Bili, sūnau mano, Bili, sūne-e-e-e-eli!

Nejaugi? Ne, žinoma, tai buvo neįmanoma! Bet man vis tiek šiurpas perėjo per visą kūną...

Po dviejų mėnesių kartą vėl pamačiau, kad senasis daktaras stovi prie mano ekipažo ir kalbina Tapiją. Ne, ačiū Dievui, Bilis sveikas, bet susirgo žmona – gal aš neatsisakyčiau jos apžiūrėti?

Mudu vėl užlipom stačiais laiptais į jo butą. Man net nebuvo atėję į galvą, kad čia gyvena dar kas nors, ne tik Bilis ir jo ponas. Lovoje gulėjo mergina, kone vaikas, užmerktomis akimis, matyt, be sąmonės.

– Man rodos, sakėte, kad susirgo žmona, o juk tai jūsų duktė?

Ne, tai ketvirtoji jo žmona. Pirmoji nusižudžiusi, antroji ir trečioji mirusios plaučių uždegimu, jis esąs tikras, kad ir šios laukia toks pat likimas.

Iš karto pamačiau, kad jis neklysta. Ligonei buvo abipusis plaučių uždegimas, tačiau didelio kiekio skysčio kairėje pleuros ertmėje jis tikriausiai nebuvo pastebėjęs. Paėmęs suskretusį jo švirkštą, padariau jai dvi kamparo ir eterio poodines injekcijas, o paskui ėmėm energingai trinti jai galūnes, bet tas mažai tegelbėjo.

– Pabandykite ją išjudinti, pašnekinkit! – tariau jam.

Jis pasilenkė prie išblyškusio veidelio ir suriaumojo į ausį:

– Sale, brangioji, pasistenk greičiau pasveikti, jei ne, aš vėl vesiu!

Ji giliai atsikvėpė, krūptelėjo ir atsimerkė.

Kitą dieną padarėm pleuros punkciją, o kitkuo pasirūpino jaunystė – ligonė ėmė taisytis, bet pamažu, lyg nenoromis. Mano spėjimas, ar tik jos plaučiai nėra pažeisti chroniškos ligos, netrukus pasitvirtino. Ji sirgo sunkia tuberkuliozės forma. Dvi savaites lankiau ją kasdien. Man buvo labai jos gaila. Aiškiai mačiau, kad ji nepaprastai bijo vyro – nieko nuostabaus, nes jis, gal ir pats to nejausdamas, buvo jai nežmoniškai šiurkštus. Jis man buvo sakęs, kad žmona kilusi iš Floridos. Kai atėjo ruduo, patariau kuo greičiausiai išvežti ją į tėvynę – Romoje ji per žiemą neišgyvensianti. Jis lyg ir sutiko, bet netrukus sužinojau, kad didžiausia jį sulaikanti kliūtis yra Bilis. Galiausiai pasisiūliau palaikyti Bilį pas save, kol jis parvažiuos, – mano kiemelyje po Trinità dei Monti laiptais jau gyveno nemažai gyvūnų. Jis turėjo grįžti po trijų mėnesių. Bet taip ir negrįžo. Nei aš, nei niekas kitas nesužinojom, kas jam atsitiko. Girdėjau žmones kalbant, kad jį nušovę per muštynes kažkokioj smuklėj, bet nežinau, ar tai tiesa.

Dažnai pagalvodavau, kas buvo tas žmogus, ar jis iš viso buvo gydytojas. Kartą mačiau, kaip jis nuostabiai vikriai amputavo ranką – anatomiją jis, be abejo, šiek tiek išmanė, tačiau apie tvarstymą ir žaizdų dezinfekavimą neturėjo nė menkiausio supratimo, o jo instrumentai buvo neįtikimai primityvūs.

Anglas vaistininkas man buvo sakęs, kad Kempbelas visuomet rašydavo tuos pačius receptus, dažnai su gramatinėm klaidom, ir neteisingai nurodydavo dozes. Mano nuomone, jis buvo ne gydytojas, o mėsininkas ar galbūt lauko ligoninės sanitaras, dėl kokios nors svarbios priežasties turėjęs išvykti iš gimtojo krašto.

Bilis gyveno pas mane Ispanijos aikštėje iki pavasario, o paskui pervežiau jį į San Mikelę, kur jis nesiliovė krėtęs šunybių ir gadinęs man kraują iki pat laimingo savo gyvenimo galo. Aš jį išgydžiau nuo alkoholizmo, ir jis pasidarė kone visai padori beždžionė. Bet apie jį dar išgirsit vėliau.

213 Ispanijos aikštė ( it .).

214 Dailės mokykla ( pranc .).

215 Sveikas sugrįžęs, pone daktare! ( It .)

Dvidešimt trečias skyrius

VĖL GYDYTOJAI

Kartą į mano priimamąjį įėjo itin korpulentiška ponia ir padavė rekomendacinį laišką nuo anglų pastoriaus Romoje. Ji buvo nebe pirmos jaunystės, apsitaisiusi gedulo rūbais, pernelyg duksliais ir labai neįprasto kirpimo. Be galo atsargiai sėsdamasi ant sofos, ji pasakė esanti ne čionykštė. Mirus garbiajam pastoriui Džonatanui, neužmirštamam jos vyrui, ji likusi visai viena ir beglobė. Garbusis Džonatanas jai buvęs viskas: vyras, tėvas, draugas, mylimasis...

Aš su užuojauta pažiūrėjau į jos apskritą be jokios išraiškos veidą, į kvailas akis ir pasakiau, kad man jos labai gaila.

– Garbusis Džonatanas...

Pasakiau, kad, deja, turiu mažai laiko, laukiamasis pilnas žmonių – kuo galėčiau jai padėti? Ji norinti, kad apsiimčiau ją globoti – mat laukianti kūdikio. Ji žino, kad garbusis Džonatanas sergi ją iš dangaus aukštybių, tačiau jai vis dėlto neramu – juk tai pirmasis jos kūdikis. Ji daug apie mane girdėjo, o dabar, mane pamačiusi, nė kiek neabejoja galinti pasikliauti kaip pačiu garbiuoju Džonatanu. Ji visuomet jautusi švedams simpatiją, kadaise net buvo susižiedavusi su švedų pastoriumi – meilė iš pirmo žvilgsnio, bet, deja, neilgalaikė. Ji nustebusi, kad aš taip jaunai atrodau – visai tokio pat amžiaus kaip tas švedų pastorius, mudu net truputėlį panašūs. Keista, bet jai atrodo, lyg mes jau būtume anksčiau susitikę, lyg suprastumėm kits kitą be žodžių. Tai sakydama, ji žiūrėjo į mane tokiom meiliom akutėm, jog garbusis Džonatanas būtų tikrai labai nejaukiai pasijutęs, jei tą akimirką būtų stebėjęs ją iš dangaus aukštybių.

Nedelsdamas pasakiau, kad aš ne akušeris, bet ji gali pasikliauti bet kuriuo mano kolega – kiek man žinoma, jie visi geri šios srities specialistai. Pavyzdžiui, kad ir įžymusis mano kolega daktaras Pilkingtonas...

Ne, ji nenorėjo jokio kito daktaro, tik manęs. Nejaugi aš būsiu beširdis ir paliksiu ją, vienišą ir beglobę, tarp svetimų žmonių, nejaugi nepasigailėsiu vargšo našlaičio! Be to, nėra kada gaišti, kūdikis gali gimti bet kurią dieną, bet kurį akimirksnį. Pašokęs nuo kėdės, pasisiūliau įsodinti ją į fiakrą, kad ji tučtuojau grįžtų į „Rusijos“ viešbutį, kur buvo apsistojusi.

Garbusis Džonatanas būtų kažin ką atidavęs, kad jam būtų buvę lemta išvysti kūdikį, kurio motiną jis taip karštai mylėjo! Jei dar pasitaiko idealių santuokų, tai tokia buvusi jų santuoka – dviejų liepsnojančių širdžių, dviejų harmoningų sielų susiliejimas! Ji ėmė klaikiai raudoti, paskui visą jos kūną pradėjo tampyti baisios konvulsijos. Staiga ji išbalo, nuščiuvo ir sunėrė rankas ant pilvo, lyg stengdamasi nuo kažko jį apsaugoti. Mano išgąstis virto paniška baime. Džovanina ir Rozina buvo išvedusios šunis į Borgezės vilą. Ana taip pat buvo išėjusi, namuose nebuvo nė vienos moters, o laukiamasis – pilnas žmonių. Pašokęs nuo kėdės, atidžiai į ją įsižiūrėjau. Ūmiai jos veidas man pasirodė gerai pažįstamas – ne veltui penkiolika savo gyvenimo metų buvau praleidęs tarp visų šalių ir visokio amžiaus isterikių. Griežtai įsakiau jai nusišluostyti ašaras, susitvardyti, klausyti, ką pasakysiu, ir nepertraukinėti. Daviau keletą profesinių klausimų, ir painūs jos atsakymai paskatino mane susidomėti garbiuoju Džonatanu ir pirmalaike jo mirtimi. Išties pirmalaike, nes pasirodė, kad neužmirštamas josios vyras atsisveikino su šiuo pasauliu praėjusiais metais labai nevykusiu – medicininiu požiūriu – laiku. Galų gale kiek tik įstengdamas švelniau pasakiau, kad ji neturės kūdikio. Paraudusi iš įniršio, ji pašoko nuo sofos ir išlėkė iš kambario, šaukdama visa gerkle, kad aš įžeidžiau garbiojo Džonatano atminimą.