Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Po kelių dienų sutikau aikštėje anglų pastorių ir padėkojęs, kad jis rekomendavo mane poniai Džonatan, išreiškiau apgailestavimą, jog negalėjau apsiimti jos gydyti. Mane apstulbino santūri jo laikysena. Atsakęs, kad ją gydo daktaras Džonsas ir kad kūdikis gali gimti kiekvieną akimirksnį, jis atsuko man nugarą ir nuėjo.

Per dvidešimt keturias valandas ši istorija pasklido po visą miestą. Ją pasigardžiuodami kartojo visi svetimšaliai gydytojai, ją žinojo visi jų pacientai, žinojo abu anglai vaistininkai, anglas kepėjas Babuino gatvėje, žinojo Kuko agentūra ir visi pensionų gyventojai Sistinos gatvėje, visose anglų kavinėse tik apie tai ir tebuvo kalbama. Netrukus visi anglų kolonijos nariai sužinojo, kokią baisią aš padariau klaidą ir kaip įžeidžiau garbiojo Džonatano atminimą. Visi žinojo, kad daktaras Džonsas budi „Rusijos“ viešbutyje ir kad apie vidurnaktį buvo pakviesta akušerė. Kitą dieną Romos anglų kolonija suskilo į dvi priešiškas stovyklas. Ar bus kūdikis, ar nebus? Visi anglų gydytojai, jų pacientai, dvasininkai ir ištikimi jų parapijiečiai, taip pat ir Kondočio gatvės anglas vaistininkas – visi buvo įsitikinę, kad kūdikis bus. Visi mano pacientai, antrasis vaistininkas iš Minjanelio aikštės, ano konkurentas, visos Ispanijos aikštės gėlininkės, visos pozuotojos ant Trinità dei Monti laiptų po mano langais, visi antikvarai, visi Margutos gatvės scalpellini 216 atkakliai tvirtino, kad jokio kūdikio nebus. Anglas kepėjas svyravo. Mano bičiulis Anglijos konsulas, kad ir labai nenoromis, vis dėlto patriotiniais sumetimais prisidėjo prie mano priešininkų. Pono Kornakjos, laidotojo, padėtis buvo itin kebli, ir jam reikėjo didelio apdairumo. Viena vertus, jis tvirtai tikėjo mudviejų bendradarbiavimo vaisingumu. Tačiau vis dėlto nebuvo galima neigti to neginčijamo fakto, kad jam, kaip laidotojui, būtų kur kas naudingiau, kad pasitvirtintų ne mano, o mano priešininkų spėjimas. Netrukus pasklido gandas, kad į „Rusijos“ viešbutį į konsiliumą buvo pakviestas senis Pilkingtonas ir kad, jo manymu, bus ne vienas, o du kūdikiai. Tuomet ponas Kornakja nusprendė, kad vienintelė teisinga politika – palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau. Bet kai paaiškėjo, jog anglų pastoriui pranešta bet kuriuo dienos ar nakties metu būti pasiruošusiam atlikti krikšto apeigas in articulo mortis 217, nes gimdymas būsiąs sunkus, visos abejonės galutinai išsisklaidė, ir ponas Kornakja atvirai perėjo į priešų stovyklą, palikęs mane likimo valiai. Ponas Kornakja, kaip tikras profesionalas, kūdikius vertino nė kiek ne mažiau kaip suaugusiuosius. O jei, ko gero, bus dvyniai! O jeigu ir...

Kai į „Rusijos“ viešbutį atvyko žindyvė spalvingais Sabinų kalnų gyventojos drabužiais, tarp mano sąjungininkų pradėjo reikštis neabejotini nevilties požymiai. O kai viešbučio vestibiulyje atsirado iš Anglijos parsiųsdintas vaikiškas vežimėlis, mano padėtis pasidarė kone kritiška. Visos turistės, gyvenančios viešbutyje, eidamos per vestibiulį švelniom akim žvilgčiojo į vežimėlį, visi oficiantai kirto lažybų, statydami du prieš vieną, jog bus dvynukai – lažintis, kad išvis nebus kūdikio, niekas jau nebesiūlė. Per priėmimą Anglijos pasiuntinybėje keli žmonės atsuko man nugaras, o aplink daktarą Pilkingtoną ir daktarą Džonsą – juodu vėl buvo susitaikę – būriavosi smalsuoliai, laukdami paskutinių naujienų iš „Rusijos“ viešbučio. Švedijos pasiuntinys pasivėdėjo mane į šalį ir piktai pareiškė, kad nebenori su manim turėti nieko bendro – jam per akis užtekę mano, švelniai tariant, išsišokimų. Prieš savaitę jis sužinojo, kad seną garbingą anglų gydytoją aš išvadinau hiena. Vakar anglų pastoriaus žmona papasakojo jo žmonai, jog įžeidžiau vieno škotų dvasininko atminimą. Jei aš ir toliau manau šitaip elgtis, tai būtų geriau, jei grįžčiau į Anakaprį, kol dar nuo manęs nenusigręžė visa svetimšalių kolonija.

Praėjo dar viena įtempto laukimo savaitė, ir ėmė reikštis reakcijos požymiai. Oficiantai lažinosi jau tik lygiomis, o kai kas pradėjo nedrąsiai siūlyti lažintis iš penkių lirų, kad kūdikio išvis nebus. Kai pasklido žinia, kad abu gydytojai susikivirčijo ir kad ilgaskvernis daktaras Pilkingtonas pasitraukė drauge su savo antruoju kūdikiu, niekas daugiau nebesilažino, jog bus dvynukai. Diena iš dienos dezertyrų skaičius didėjo, nors anglų pastorius su savo parapijiečiais vis dar didvyriškai būrėsi apie vaikišką vežimėlį. Daktaras Džonsas, akušerė ir žindyvė tebenakvojo viešbutyje, bet ponas Kornakja, savo jautrios uoslės įspėtas, jau paspruko iš skęstančio laivo.

Atomazgos neilgai tereikėjo laukti – vieną gražią dieną į mano priimamąjį įėjo senas gudraus veido škotas ir atsisėdo ant tos pačios sofos, kur buvo sėdėjusi jo sesuo. Jis pasakė turįs nelaimę būti ponios Džonatan brolis. Jis prieš dieną atvyko tiesiai iš Dandi ir, matyt, neleido veltui laiko, nes spėjo sumokėti honorarą daktarui Pilkingtonui – trečdalį sąskaitoje nurodytos sumos, – daktarą Džonsą išvijo lauk, o dabar atėjo pas mane paprašyti kokių nors pigių pamišėlių namų adreso. Daktarą Džonsą, anot jo, reikėtų patupdyti už grotų.

Pasakiau, jog, deja, jo sesers liga ne iš tų, kad ją galima būtų uždaryti į pamišėlių namus. Jeigu jau jo sesers negalima uždaryti į pamišėlių namus, nusistebėjo jis, tai ką tuomet galima? Garbusis Džonatanas miręs daugiau kaip prieš metus nuo sukriošimo ir smegenų suminkštėjimo, o kad kas nors būtų galėjęs susigundyti ta sena kvaiša, sunku patikėti. Jinai jau apsijuokė prieš visą Dandi lygiai taip kaip dabar prieš visą Romą. Jo kantrybė išseko, jis nenori daugiau turėti su ja nieko bendro. Pasakiau, kad lygiai toks pat ir mano noras – penkiolika metų praleidęs tarp isterikių, noriu nors trupučio ramybės. Vienintelė išeitis – išsivežti ją į Dandi.

O dėl ją gydžiusio daktaro, tai jis, be abejonės, padarė viską, ką galėjo. Kiek žinau, anksčiau jis buvo karo gydytojas, tarnavo Indijoje ir nelabai teišmano apie isteriją – kažin ar gydydamas anglų kareivius jis gavo susidurti su vadinamuoju „pseudonėštumu“, kuris tarp isterikių yra gana dažnas.

Ar aš žinąs, kad jai užteko akiplėšiškumo užsakyti jo vardu vaikišką vežimėlį? Jis turėjo sumokėti penkis svarus, nors Dandi būtų galima nusipirkti puikų, kad ir nebenaują, vežimėlį už du. Ar aš jam nepadėčiau surasti, kas nupirktų vežimėlį? Jis netrokšta pasipelnyti, bet norėtų atgauti savo pinigus.

Atsakiau, kad jeigu jis paliktų seserį Romoje, labai galimas daiktas, ji užsisakytų kitą vežimėlį. Šis argumentas, matyt, padarė jam didelį įspūdį. Paskolinau jam savo karietą nuvežti seserį į stotį. Daugiau niekuomet nemačiau nei ponios Džonatan, nei jos brolio.

* * *

Kol kas Švedijos pasiuntinio pranašystė pildėsi – aš lengvai nukonkuruodavau visus savo kolegas. Tačiau netrukus teko susidurti su daug rimtesniu varžovu, neseniai pradėjusiu praktikuoti Romoje. Kai kas man pasakojo – ir aš linkęs manyti, jog tai tiesa, – kad jis įsikūrė sostinėje, palikęs pelningą praktiką N mieste, paskatintas staigaus mano išgarsėjimo. Tarp savo tautiečių jis buvo žinomas kaip sumanus gydytojas ir nuostabus žmogus. Netrukus jis tapo žymia figūra Romos visuomenėje, kurios aš, išsiaiškinęs tai, kas man rūpėjo, vis labiau ėmiau šalintis. Jis važinėjo tokia pat elegantiška karieta kaip ir aš, priiminėjo svečius prabangiame bute Korse ir kopė sėkmės laiptais taip pat greitai kaip kadaise aš. Jis padarė man vizitą, mes nusprendėm, jog Romoje užteks vietos abiem, ir kai susitikdavom, jis visuomet būdavo itin mandagus.