Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Siete buono come il mare , – sušnabždėjo jis.

Geras kaip jūra!

Rašau tuos žodžius ne iš pasididžiavimo, o todėl, kad jie mane apstulbino. Iš kur atklydo šie žodžiai? Tikriausiai tai buvo tolimas atbalsis seniai užmiršto aukso amžiaus, kai dar buvo gyvas Panas, kai girios medžiai mokėjo kalbėti, jūros bangos dainuoti, o žmogus klausėsi jų ir viską suprato.

274 Imperatoriaus namas ( lot. ).

275 Taip buvo vadinami Romos senatoriai.

276 Anglų buveinė ( it. ).

277 Tiberijaus šuolis ( it. ), uolos pavadinimas.

278 Koralų žvejys ( it. ).

279 Senienos ( it .).

280 Bičiuliai ( it .).

Trisdešimt antras skyrius

GALO PRADŽIA

Visus metus praleidau toli nuo San Mikelės – kiek sugaišta laiko! Grįžau be vienos akies. Bet kam apie tai kalbėti – turbūt pradėjau gyvenimą turėdamas dvi akis, kad likimas vieną atimtų. Grįžau tarsi kitas žmogus. Man atrodo, kad dabar žiūriu į pasaulį ta viena likusia akimi visai kitaip negu kadaise. Nebematau viso to, kas šlykštu ir žema, sugebu matyti tik tai, kas gražu, švelnu ir tyra. Net mane supantys žmonės atrodo visai kitokie negu anksčiau. Dėl keistos optinės iliuzijos dabar matau juos ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o tokius, kokie galėtų būti, kokie jie norėtų būti, jeigu jiems leistų likimas. Akląja akimi dar matau daugybę pasipūtusių kvailių, bet jie manęs nebeerzina, jų plepalai man netrukdo – tegul sau šneka ką nori. Toliau kol kas dar nenužengiau – bijau, kad turėsiu netekti ir antrosios akies, kol išmoksiu mylėti žmones. Negaliu jiems atleisti, kad jie tokie žiaurūs gyvūnams. Atrodo, mano sąmonėj vyksta kažkokia atbulinė evoliucija, kuri mane vis labiau atitolina nuo žmonių ir vis labiau priartina prie Motinos Gamtos ir gyvūnų.

Visi vyrai ir moterys aplinkui dabar man atrodo anaiptol ne tokie svarbūs pasauliui, kaip kadaise maniau. Jaučiu, lyg būčiau su jais gaišęs laiką. Puikiausiai galėčiau apsieiti be jų, kaip jie apsieina be manęs. Žinau, kad nesu jiems daugiau reikalingas. Geriau filer à l’anglaise 281, kol neišprašė lauk.

Turiu dar daug ką nuveikti, o laiko turbūt jau mažai beliko. Mano klajonės po pasaulį, beieškant laimės, baigtos, mano, kaip madingo gydytojo, gyvenimas baigtas, mano gyvenimas jūroje baigtas. Visam laikui ketinu pasilikti čia, kur esu dabar, ir stengiuosi tuo pasitenkinti. Bet ar man bus leista pasilikti kad ir čia, San Mikelėje? Visa Neapolio įlanka plyti kaip spindintis veidrodis po mano kojomis, pergolės kolonos, lodžos ir koplyčia nutviekstos saulės. Kas bus, jei negalėsiu pakelti to žėrėjimo? Lioviausi skaitęs ir rašęs ir ėmiau dainuoti. Kol viskas gerai klojosi, niekuomet nedainuodavau. Be to, mokausi rašyti mašinėle – sako, tai naudingas ir malonus užsiėmimas vienišam vienaakiui žmogui. Rašomosios mašinėlės kūjeliai smogia į popierių ir tuo pat metu atsiliepia mano galvoj, nustelbdami bet kokią mintį, vos tik ši gimsta smegenyse. Beje, niekuomet nemokėjau galvoti ir puikiausiai apsieidavau be to. Nuo smegenų iki plunksnos rankoje buvo pramintas tiesus kelias. Vos tik pramokau abėcėlę, mintys, kylančios galvoje, plaukdavo tuo keliu. Nieko nuostabaus, jeigu dabar jos lengvai pasiklysta šiame amerikietiškame krumplelių ir ratukų labirinte! Beje, turiu įspėti skaitytoją, jog atsakau tik už tai, kas parašyta mano paties ranka, bet ne už tai, kas sukurta bendradarbiaujant su rašomųjų mašinėlių firma Korona . Įdomu žinoti, kas skaitytojui labiau patiks.

Bet jei kada išmoksiu suvaldyti šį nirtulingąjį Pegasą, padainuosiu kuklią dainelę savo mylimam Šubertui, didžiausiam visų laikų dainiui, atsidėkodamas jam už tai, ką jis yra man davęs. O jam turiu būti dėkingas už viską. Kai ištisas savaites gulėjau tamsoj, mažai turėdamas vilties, kad ji kada nors išsisklaidys, niūniuodavau vieną po kitos Šuberto dainas, kaip mokinukas, kurs, eidamas per tamsų mišką, švilpauja, apsimesdamas, kad jam nebaisu. Šubertas buvo devyniolikos metų, kai sukūrė muziką Gėtės „Girių karaliui“ ir nusiuntė autoriui su nuolankia dedikacija. Niekaip negaliu atleisti didžiausiam nūdienos poetui, kad jis neatsakė į tą laišką ir nė vienu žodžiu nepadėkojo žmogui, kurio dėka jo eilės tapo nemirtingos, nors jam užtekdavo laiko rašyti padėkos laiškus Celteriui už jo labai vidutinišką muziką. Apie muziką Gėtė išmanė nė kiek ne daugiau kaip apie meną. Jis išbuvo visus metus Italijoj, bet nieko taip ir nesuprato apie gotiką, rūstus primityvų grožis jam liko svetimas – jo idealas buvo Karlas Dolčis ir Gvidas Renis. Net tyriausias graikų menas nejaudino Gėtės – jį žavėjo Belvederio Apolonas. Šubertas niekuomet nebuvo matęs jūros, ir vis dėlto joks muzikas, joks dailininkas, joks poetas, išskyrus Homerą, nebuvo taip giliai atskleidęs ramios jūros puikybės, jos paslaptingumo ir jos rūstybės. Jis niekuomet nebuvo matęs Nilo, vis dėlto pirmieji jo nuostabaus „Memnono“ taktai būtų galėję skambėti Luksoro šventovėje. Apie graikų meną ir literatūrą jis žinojo tik tiek, kiek jam galėjo papasakoti jo bičiulis Majerhoferis, ir vis dėlto jo „Graikijos dievai“, „Prometėjas“, „Ganimedas“ ir „Fragmentai iš Aischilo“ – tikri Elados aukso amžiaus šedevrai. Jo nebuvo mylėjusi nė viena moteris, o koks neprilygstamas širdį veriantis aistros šauksmas skamba jo „Gretchen prie ratelio“. Ar įmanomas graudesnis nuolankumas negu jo „Minjona“, žavingesnė meilės daina negu „Serenada“? Jis buvo trisdešimt vienerių, kai mirė tokiam pat skurde, kokiam gyveno. Tas, kurs parašė „Muzikai“, net neturėjo savo fortepijono! Po mirties visa jo manta – drabužiai, kelios knygos, lova – buvo parduota iš varžytinių už šešiasdešimt tris florinus. Nušiurusiame lagamine po jo lova buvo rasta apie dvidešimt kitų nemirtingų dainų, daug vertesnių už visą Rotšildų auksą toje Vienoje, kur jis gyveno ir mirė.

* * *

Vėl atėjo pavasaris. Jo sklidinas visas oras. Prožirniai žydi, mirtos krauna pumpurus, vynuogienojai leidžia ūglius. Visur gėlės! Rožės ir sausmedis apraizgė kiparisų kamienus ir pergolės kolonas. Plukės, krokai, laukiniai hiacintai, žibuoklės, orchidėjos ir ciklamenai stiepiasi iš kvapios žolės. Katilėliai ir ryškiai žydri kietagrūdžiai, tokie žydri kaip Žydroji grota, smelkiasi net iš plikų uolų. Driežai vaiko kits kitą gebenėse. Vėžliai ropinėja ir smagiai dainuoja – o jūs turbūt ir nežinojot, kad vėžliai moka dainuoti! Mangusta visai nenustygsta vietoje. Mažoji Minervos pelėdėlė plasnoja sparnais, lyg ruošdamasi skristi į Kampaniją aplankyti kokio nors savo bičiulio, Barbarosa, didžiulis Maremos šuo, kažkur išsidangino, net nukaršęs Tapijas, ir tas, atrodo, mielai sutiktų paišdykauti lapių krašte. Bilis slampinėja po figmedžiu, šelmiškai blykčiodamas akimis, kaip tikras miesto dykūnas, išėjęs ieškoti nuotykių. Džovanina be perstojo šnekučiuoja prie sodo sienos su įdegusiu saulėje savo amoroso , bet čia nieko blogo – po Švento Antonijaus šventės juodu susituoks. Šventasis kalnas viršum San Mikelės pilnas paukščių, grįžtančių į tėvynę sukti lizdų ir penėti mažiukų. Kaip aš džiaugiuosi, kad jie čia gali ramiai pailsėti! Vakar pakėliau vargšą vieversėlį, kuris buvo taip išvargęs po ilgos kelionės per jūrą, jog net nebandė sprukti, o tupėjo ramutėlis mano delne, lyg suprasdamas, kad tai bičiulio, gal net tėvynainio ranka. Paklausiau, ar jis man nepačiulbėtų prieš išskrisdamas – jo giesmė man mielesnė už bet kurio kito paukščio, – bet jis atsakė neturįs laiko, jam reikia skubėti namo, į Švediją, ir ten apreikšti pavasarį.