Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

„Aš visuomet taip darau, ir jau tu tikrai turėtum tą žinoti – juk taip dažnai mane matydavai besidarbuojančią. Gal nori pasiųsti kunigo, kol dar yra laiko? Man artinantis, visuomet kviečiamas kunigas.“

„O kam? Kunigas dabar man niekuo negali padėti. Man per vėlu atgailauti, jam per anksti mane smerkti, o tau tas turbūt neturi jokios reikšmės.“

„Man vis tiek. Geri ar blogi žmonės – man visi vienodi.“

„Kam kviestis kunigą, kuris pasakys man tik tiek, kad gimiau nuodėmėj, kad mano mintys ir darbai sutepti nuodėmės, kad turiu atgailauti, visko išsižadėti. O aš mažai dėl ko atgailauju ir nieko neišsižadu. Gyvenau vadovaudamasis instinktu, neabejotinai sveiku instinktu. Pridariau nemažai kvailysčių, kai bandžiau pasikliauti protu. Protas mane klaidino, ir buvau už tai nubaustas. Norėčiau padėkoti tiems, kurie man buvo geri. Priešų turėjau mažai – daugiausia tai buvo gydytojai, ir jie nelabai man tepakenkė, aš vis tiek ėjau savo keliu. Norėčiau atsiprašyti tų, kuriems suteikiau skausmo. Štai ir viskas. O kitkas – tik Dievo ir mano reikalas, bet ne kunigo, kurio aš nepripažįstu kaip savo teisėjo.“

„Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlinti nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre 285 ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangum, nei su jų pragaru. Aš – gamtos dėsnis.“

„Vakar girdėjau sode čiulbant volungę, o kai leidosi saulė, atskrido devynbalsė ir ėmė suokti po mano langu. Ar aš dar kada ją išgirsiu?“

„Ten, kur yra angelų, yra ir paukščių.“

„Norėčiau, kad bičiulio balsas dar kartą man paskaitytų „Faidoną“.

„Balsas buvo mirtingas, bet žodžiai nemirtingi. Tu juos dar išgirsi.“

„Ar aš dar išgirsiu Mocarto „Requiem“, mylimą savo Šubertą, titaniškus Bethoveno akordus?“

„Tai, ką girdėjai, buvo tik aidas, sklindantis iš dangaus.“

„Aš pasiruošęs. Smok, bičiule!“

„Aš tau nesmogsiu. Aš tave užmigdysiu.“

„Ar aš sapnuosiu?“

„Taip, viskas yra tik sapnas.“

„Ar aš pabusiu?“

Atsakymo nebuvo.

* * *

„Kas tu, gražusis jaunuoli? Ar tu Hipnas, Miego angelas?“

Jis stovėjo šalia manęs apvainikuotomis garbanomis, svajingas ir susimąstęs, gražus kaip Meilės Genijus.

„Aš jo brolis, pagimdytas tos pačios Motinos Nakties. Mano vardas Tanatas. Aš Mirties angelas. Tai tavo gyvybė gęsta kartu su deglu, kurį laikau pamynęs koja.“

* * *

Sapnavau senelį, sunkiai kiūtinantį vienišu taku. Kartais jis pakeldavo akis, lyg ieškodamas, kas jam parodytų kelią. Kartais suklupdavo, lyg netekęs jėgų eiti toliau. Laukai ir girios, upės ir jūros jau plytėjo po jo kojomis, o netrukus ir sniegu kepurėti kalnai dingo nykstančios tolyje žemės migloj. Vis aukštyn kilo jo kelias. Audros genami debesys užsikėlė jį ant savo galingų pečių ir nusinešė svaiginamu greičiu per begalybės tolius, mirgančios žvaigždės viliojo vis arčiau ir arčiau tos šalies, kur nėra nei nakties, nei mirties. Pagaliau jis atsidūrė prieš dangaus vartus, auksinėmis sąvaromis pritvirtintus prie deimantinės uolos. Vartai buvo uždaryti. Amžinybę, dieną, o gal tik akimirksnį jis klūpojo ant slenksčio, kad ir neturėdamas vilties, bet vis tiek vildamasis patekti vidun. Staiga nematoma ranka plačiai atvėrė didžiulius vartus ir įleido plevenančią ore būtybę su angelo sparnais ir ramiu miegančio kūdikio veidu. Keleivis pašoko ir, nevilties padrąsintas, įsmuko į vidų prieš pat užsitrenkiant vartams.

– Kas tu esi, įžūlus įsibrovėli? – pasigirdo rūstus balsas.

Prieš mane stovėjo aukštas siluetas, apsisiautęs balta mantija, su auksiniu raktu rankoje.

– Dangaus vartų saugotojau, šventas Petrai, maldauju, leisk man čia pasilikti!

Šventas Petras dirstelėjo į mano popierius, apgailėtiną žemiškojo gyvenimo ataskaitą.

– Blogai! – tarė šventas Petras. – Labai blogai. Kaip čia patekai? Tikriausiai per klaidą...

Jis ūmiai nutilo, nes prieš mus nutūpė mažutis angelas šauklys. Suglaudęs purpurinius sparnelius, jis pasitaisė trumputę tuniką, išaustą iš voratinklių ir rožių žiedlapių, žėrinčią ryto rasa. Jo kojytės, rausvos kaip rožių žiedai, buvo apautos auksiniais sandalais. Garbanotą galvelę puošė užsmaukta ant ausies kepuraitė, nupinta iš tulpių ir pakalnučių. Jo akys buvo kupinos saulės spindesio, lūpos kupinos džiaugsmo. Mažutėse rankose jis laikė ornamentuotą brevijorių, kurį, oriai šypsodamas, įteikė šventam Petrui.

– Jis visuomet kreipiasi į mane, kai pakliūva į bėdą, – suniurnėjo šventas Petras, skaitydamas brevijorių. – Kol viskas gerai klojasi, nepaiso mano įspėjimų. Pasakyk jiems, – tarė jis angelui šaukliui, – pasakyk jiems, kad tuoj ateisiu. Tegul be manęs nieko nesprendžia.

Angeliukas pridėjo rausvą pirštelį prie tulpių kepuraitės, išskleidė purpurinius sparnelius ir greitai nulėkė, čiulbėdamas kaip paukštis.

Šventas Petras suglumęs nužvelgė mane tuščiomis akimis. Paskui pasisuko į senyvą arkangelą, kuris, pasirėmęs ant nuogo kalavijo, ėjo sargybą prie auksinės uždangos, ir tarė, rodydamas į mane:

– Tegul jis čia palaukia, kol grįšiu. Jis drąsus, gudrus ir turi šmaikštų liežuvį – žiūrėk, kad tavasis neatsirištų. Visi turim silpnybių, ir tavoji man žinoma. O ši dvasia keistoka – niekaip negaliu suprasti, kaip ji išvis čia pateko. Ką gali žinoti, gal jis iš tos padermės, kuri tave išviliojo iš rojaus, kad sektum paskui Liuciferį ir galiausiai pultum. Saugokis, tylėk ir būk akylas!

Jis nuėjo. Pažvelgiau į senyvą arkangelą, o senyvas arkangelas į mane. Pagalvojau, kad nedera jo šnekinti, bet tebedirsčiojau į jį akies krašteliu. Po valandėlės jis nusisegė kalaviją, atsargiai atrėmė į lazurito koloną ir lengviau atsiduso. Senas jo veidas buvo toks geraširdis, o akys tokios romios, jog man neliko jokių abejonių, kad jis nusiteikęs taip pat taikiai kaip ir aš.

– Garbingasai arkangele, – paklausiau baikščiai, – ar ilgai man reikės laukti švento Petro?

– Girdėjau trimitus gaudžiant teismo salėje, – atsakė arkangelas. – Ten teisiami du kardinolai, kurie ką tik pasišaukė šventą Petrą, kad juos apgintų. Ne, manau, jog tau nereikės ilgai laukti, – pridūrė jis šyptelėjęs. – Paprastai net šventam Ignotui, sumaniausiam dangaus advokatui, nepavyksta ištraukti jų iš bėdos. Prokuroras visa galva už jį pranašesnis. Jis buvęs vienuolis, vardu Savonarola, jį sudegino gyvą ant laužo.

– Bet aukščiausias teisėjas – Dievas, o ne žmogus, – tariau, – o Dievas gailestingas.

– Taip, aukščiausias teisėjas – Dievas, ir Dievas gailestingas, – pakartojo arkangelas. – Bet Dievas valdo nesuskaičiuojamus pasaulius, kurie pranoksta savo grožiu ir turtais tą mažą beveik užmirštą žvaigždę, iš kurios atvyko tuodu žmonės.

Arkangelas paėmė mane už rankos ir nusivedė prie atviros arkos. Pasibaisėjęs išvydau tūkstančius spindinčių žvaigždžių ir planetų, sklidinų gyvybės ir šviesos, kurios keliavo joms paskirtu keliu begalybėje.

– Ar matai tą mažytę dėmelę, blausią it baigiančios degti žvakės šviesa? Tai pasaulis, iš kurio atvyko tuodu žmonės – skruzdės, rėpliojančios po žemės grumstą.

– Dievas sukūrė jų pasaulį ir sukūrė juos pačius, – tariau.