Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Nieko nebijok, – sušnibždėjo arkangelas. – Nieko nebijok – Madona tave matė ir prisimins savo maldose. Šventas Petras ilgai negrįžta, – pridūrė arkangelas. – Turbūt atkakliai kovoja su Savonarola, gelbėdamas savo kardinolus.

Pakėlęs auksinės uždangos kraštelį, jis žvilgtelėjo į peristilį.

– Ar matai tą malonią vyro dvasią baltu apdaru su užkišta už ausies gėle? Dažnai su juo pasišneku. Jį čia visi myli, nes jis paprastas ir tyras kaip vaikas. Dažnai žiūriu į jį ir negaliu atsistebėti: jis visuomet vaikštinėja vienas ir rankioja nuo grindų angelų plunksnas, iš kurių daro šluoteles. Kartais, manydamas, kad jo niekas nemato, pasilenkia ir ima šluoti nuo auksinių grindų lengvas žvaigždžių dulkeles. Atrodo, jis nė pats nežino, kam tai daro – tiesiog kitaip negali. Įdomu, kuo jis buvo žemėj. Jis čia atsirado visai neseniai; gal jis tau galėtų papasakoti apie paskutinį teismą?

Pažvelgiau į dvasią baltu apdaru – tai buvo mano bičiulis Arkandželas Fuskas, gatvių šlavėjas Paryžiaus italų varguomenės kvartale. Tos pačios nuolankios naivios akys, ta pati gėlė už ausies – rožė, kurią jis galantišku pietiečio gestu įteikė grafienei tą dieną, kai buvau ją nusivežęs pas Salvatorę dovanoti jo vaikams lėlių.

– Mielasis Arkandželai Fuskai! – tariau tiesdamas savo bičiuliui abi rankas. – Aš visuomet buvau tikras, kad tu čia pateksi.

Jis pakėlė į mane abejingas akis, lyg visai nepažindamas.

– Arkandželai Fuskai, nejau tu manęs nepažįsti? Nejau neprisimeni? Neprisimeni, kaip švelniai slaugei dieną naktį Salvatorės vaikus, kada jie sirgo difterija, kaip pardavei išeiginius savo drabužius, kad sumokėtum už karstą, kai mirė vyriausioji mergaitė, kurią taip mylėjai?

Skausmo šešėlis perbėgo jo veidu.

– Neprisimenu.

– O, mano bičiuli, kokią didžią paslaptį man atskleidei šiais žodžiais! Koks sunkus akmuo nusirito man nuo širdies! Tu neprisimeni! Bet kodėl aš prisimenu?

– Gal tu dar nenumirei? Gal tik sapnuoji, kad esi miręs?

– Aš visą gyvenimą nugyvenau sapnuodamas, ir jeigu tai sap­nas, tai jis nuostabiausias iš visų mano sapnų.

– Gal tavo atmintis stipresnė negu mano ir pergyveno kūną. Nežinau. Aš to nesuprantu, per daug tas sudėtinga. Aš neklausinėju.

– Dėl to čia ir esi, mano bičiuli. Bet pasakyk man, Arkandželai Fuskai, nejaugi čia niekas neatsimena žemiškojo savo gyvenimo?

– Sako, kad ne, sako, tik tie atsimena, kurie patenka į pragarą, dėl to jis ir vadinamas pragaru.

– Tai bent pasakyk, Arkandželai Fuskai, ar tave smarkiai tardė, ar teisėjai buvo griežti?

– Iš pradžių atrodė griežtoki, ir aš jau buvau pradėjęs drebėti, kad jie neimtų klausinėti apie tą neapolietį kurpių, kuris paveržė iš manęs žmoną ir kurį nudūriau jo paties peiliu. Bet, laimė, apie kurpių jie visai nesiteiravo. Tik paklausė, ar buvau kada lietęs auksą, ir aš atsakiau, kad mano rankose tėra buvę tik variokai. Paklausė, ar buvau susikrovęs kokio turto ar gėrybių, o aš atsakiau, kad nieko neturėjau, tik marškinius, su kuriais numiriau ligoninėj. Jie nieko daugiau nesiteiravo ir įleido mane čionai. Tada atėjo angelas su dideliu ryšuliu. „Nusivilk senus marškinius ir apsirenk išeiginiais drabužiais“, – pasakė angelas. Ar patikėsi, tai buvo mano paties išeiginė eilutė, kurią buvau pardavęs, kad sumokėčiau karstadirbiui, tik angelai buvo ją išsiuvinėję auksu ir perlais. Pamatysi mane ja apsivilkusį kitą sekmadienį, jei dar būsi čia. Paskum atėjo kitas angelas su didele taupykle ir tarė: „Atidaryk, tai tavo santaupos. Čia visi variokai, kuriuos buvai atidavęs tokiems pat skurdžiams kaip tu. Viskas, ką žemėje atiduodate, saugoma jums danguje, o viskas, ką sau pasiliekate, žūsta.“ Ar patikėsi – taupyklėje nebuvo nė vieno varioko, visi mano variokai buvo pavirtę auksu. Klausyk, – pridūrė jis patyliukais, kad neišgirstų arkangelas. – Aš nežinau, kas tu per vienas, bet atrodai nuskuręs; tad tu neužsigauk – imk iš mano taupyklės, kiek tau reikia, man bus labai malonu. Aš pasakiau angelui, kad nežinau, ką veikti su tais pinigais, o angelas man patarė juos atiduoti pirmam pasitaikiusiam elgetai.

– Jei aš būčiau sekęs tavo pavyzdžiu, Arkandželai Fuskai, nebūčiau dabar toks nuskuręs. Deja, niekam nesu dovanojęs savo išeiginių drabužių, todėl dabar mano kūną dengia skarmalai. Bet man pasidarė daug ramiau, kai išgirdau iš tavo lūpų, kad tavęs nekamantinėjo apie neapolietį kurpių, kurį nudobei. Vienas Dievas težino, už kelių kurpių gyvybes reikėtų man atsakyti – juk aš daugiau kaip trisdešimt metų buvau gydytojas!

Nematomos rankos praskleidė auksinę uždangą, ir prieš mus atsistojo angelas.

– Atėjo tavoji valanda stoti prieš teisėjus, – tarė senasis arkangelas. – Būk nuolankus ir tylėk. Svarbiausia – tylėk! Atsimink, mane pražudė tik žodžiai; tad prilaikyk liežuvį, nes ir tau taip bus.

– Palauk! – sušnabždėjo Arkandželas Fuskas, gudriai man mirktelėjęs. – Kam be reikalo rizikuoti. Aš tavim dėtas nė neužsiminčiau apie tuos kurpius. Juk aš nieko nesakiau apie savo kurpių, o jie manęs ir neklausė. O pagaliau gal jie to nežinojo! Chi lo sa? 286

Angelas paėmė mane už rankos ir nusivedė peristiliu į teismo salę, didžiulę kaip Ozyrio salė. Jaspio ir opalo kolonos su auksiniais lotoso žiedų kapiteliais ir saulės spindulių stulpai rėmė milžinišką skliautą, nužertą dangaus žvaigždžių.

Pakėliau galvą ir išvydau miriadus kankinių ir šventųjų baltais drabužiais, atsiskyrėlių, anachoretų ir asketų laukiniais, Nubijos saulės nudegintais veidais, nuogų cenobitų, kurių sudžiūvę kūnai buvo apžėlę plaukais, rūsčių pranašų, kurių ilgos barzdos dengė krūtinę, šventųjų apaštalų su palmių šakomis rankose, patriarchų ir dvasininkų, atstovaujančių visoms šalims ir visoms bažnyčioms, kelis popiežius žėrinčiomis tiaromis ir vieną kitą kardinolą raudona mantija. Priešais pusračiu sėdėjo mano teisėjai, rūstūs ir abejingi.

– Blogai, – tarė šventas Petras, paduodamas jiems mano popierius. – Labai blogai!

Šventas Ignotas, didysis inkvizitorius, atsistojo ir prašneko:

– Jo gyvenimas suteptas šlykščių nuodėmių, jo siela juoda, jo širdis nešvari. Kaip krikščionis ir šventasis reikalauju jį nuteisti – tegul velniai per amžių amžius kankina jo kūną ir sielą.

Visa salė sušnabždėjo pritardama. Pakėlęs akis, pažvelgiau į savo teisėjus. Jie savo ruožtu pažvelgė į mane rūsčiai tylėdami. Nuleidau galvą ir nieko neatsakiau, prisiminęs senojo arkangelo įspėjimą tylėti; be to, nežinojau, ką ir sakyti. Staiga salės gilumoje pastebėjau nediduką šventąjį, kuris, baisiausiai susijaudinęs, linksėjo man galva. Paskum jis baikščiai prasiskyrė kelią pro garbingus šventuosius iki durų, prie kurių aš stovėjau.

– Aš tave gerai pažįstu, – tarė tasai nedidukas šventasis, ir švelnios jo akys draugiškai pažvelgė į mane. – Mačiau, kaip tu ėjai. – Pridėjęs prie lūpų pirštą, jis tyliai pridūrė: – Ir mačiau, kaip tau iš paskos bėgo ištikimas tavo draugas.

– Kas tu, gerasis tėve? – sušnabždėjau.

– Aš šventas Rokas, visų šunų globėjas, – pareiškė šventasis. – Mielai tau padėčiau, bet aš menkas šventasis – jie manęs neklausys, – sušnabždėjo jis, dirstelėjęs vogčiomis į pranašus ir šventuosius tėvus.

– Jis buvo bedievis, – tęsė šventas Ignotas. – Piktžodžiautojas, pašaipūnas, melagis, apgavikas, burtininkas, kerėtojas, ištvirkėlis...

Keli senieji pranašai pastatė ausis.