Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

Jau daugiau kaip savaitė mano sode skamba švelnus it fleitos daina volungės balsas. Anądien mačiau jos mylimąjį, besislapstantį laurų krūme. O šiandien aptikau jų lizdą – paukščių architektūros stebuklą. Rozmarino tankmėj prie koplyčios be paliovos girdėti sparnų šnaresys ir švelnus čirpimas. Deduosi nieko nepastebėjęs, bet aš įsitikinęs, kad ten vyksta flirtas. Koks tai galėtų būti paukštis? Vakar vakare paslaptis išaiškėjo, nes einant gulti lakštingala po langu ėmė suokti Šuberto „Serenadą“:

Leise flehen meine Lieder

Durch die Nacht zu dir,

In den stillen Hain hernieder,

Liebchen, komm zu mir. 282

„Kaip išgražėjo Pepinela, – pagalvojau užmigdamas, – kažin ar Pepinela...“

281 Išsmukti nepastebėtam ( pranc. ).

282 Dainos manosios plevena / Pas tave nakčia, / Tu ateik, brangioji mano, / Girion paslapčia.

SENAJAME BOKŠTE

I

Čia San Mikelės istorija ūmiai nutrūksta kaip tik tada, kai buvo beprasidedanti – beprasmis fragmentas! Ji baigiasi plasnojant sparnams ir čiulbant paukščiams, kai ore dvelkia pavasaris. Ak, kad taip ir mano gyvenimo beprasmiška istorija baigtųsi suokiant paukščiams po langu ir spindint danguje saulei! Nežinau kodėl, bet pastarąsias dienas be paliovos galvojau apie mirtį. Sodas dar pilnas gėlių, tebeskrajoja bitės ir peteliškės, driežai šildosi saulėje tarp gebenių, žemėje knibždėte knibžda visokiausių gyvių. Dar vakar girdėjau po savo langu linksmai čiulbant vėlyvą devynbalsę. Tai kodėl aš galvojau apie mirtį? Dievas buvo toks mielaširdingas, jog padarė Mirtį nematomą žmogaus akims. Mes žinom, kad ji čia pat, seka įkandin mūsų kaip šešėlis ir niekuomet nuo mūsų nesitraukia. Ir vis dėlto jos nematom ir veik visai apie ją užmirštam. O keisčiausia tai, kad kuo labiau artėjam prie kapo, tuo mažiau galvojam apie Mirtį. Iš tikrųjų tik Dievas galėjo padaryti tokį stebuklą!

Seni žmonės retai kalba apie mirtį, blausios jų akys temato praeitį ir dabartį. Po truputį, silpnėjant atminčiai, net praeitis nublanksta, ir jie gyvena tik dabartim. Štai kodėl seni žmonės anaiptol nėra tokie nelaimingi, kaip mano jaunimas, – žinoma, tik tada, jeigu jų nekamuoja fizinės kančios.

Mes žinom, kad mirsim – tiesą sakant, vien tą ir težinom apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj girioj kiūtinam apgraibom per gyvenimą, laimingi, kad nežinom, kas mums nutiks rytoj, su kokiomis susidursime negandomis, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą – Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Savo laimę galime rasti tik patys, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų – laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni – nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras, ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksime taikos, – taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

Mano kova jau baigta ir – pralaimėta. Aš išvytas iš San Mikelės, nors kūriau ją visą gyvenimą. Stačiau savo rankomis, dėjau akmenį prie akmens, laisčiau savo prakaitu, – stačiau atsiklaupęs Saulės šventovę, idant pasisemčiau joje išminties ir šviesos iš šlovingojo Dievo, kurį garbinau visą gyvenimą. Ne kartą man degė akys lyg ugnies svilinamos, bet aš nepaisiau įspėjimo, netikėjau, kad nesu vertas ten gyventi, kad mano vieta šešėlyje. Kaip arklys, kuris grįžta į degantį tvartą žūti liepsnoje, kiekvieną vasarą grįždavau akinamon San Mikelės švieson.

Saugokis šviesos! Saugokis šviesos!

Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su dievais. Pasitraukiau į senąjį bokštą, paskutinę savo tvirtovę, kur manau laikytis iki galo. Dantė dar buvo gyvas, kai vienuoliai pradėjo statyti bokštą Materità – pusiau vienuolyną, pusiau tvirtovę, stiprų kaip uola, ant kurios jis stovi. Kiek kartų nuo to laiko, kai čia įsikūriau, tarp šių sienų aidėjo graudūs jo žodžiai: Nessun maggior dolore che ricordarsi del tempo felice nella miseria 283. Bet ar tikrai aiškiaregys florentietis neklydo? Ar tiesa, kad nėra didesnio skausmo, kaip sielvarto dienomis prisiminti prarastą laimę? Aš esu kitokios nuomonės. Kupinos džiaugsmo, o ne skausmo grįžta mano mintys į San Mikelę, kur praleidau laimingiausius gyvenimo metus. Tiesa, pats nemėgstu tenai lankytis – atrodo, lyg braučiausi į nesugrąžinamos praeities šventovę, kai pasaulis buvo jaunas, o su saule buvome bičiuliai.

Gera klaidžioti švelnioj prietemoj po Materità alyvmedžiais. Gera sėdėti senajame bokšte ir svajoti – beveik nieko kito dabar neįstengsiu daryti. Bokštas žvelgia į vakarus, ten, kur leidžiasi saulė. Netrukus saulė nugrims į jūrą, paskui bus prieblanda, paskui ateis naktis.

Diena buvo tikrai nuostabi.

II

Paskutinis aukso šviesos spindulys dirsteli pro gotišką langą ir ima klaidžioti po senąjį bokštą – palyti ornamentuotus brevijorius ir sidabrinį tryliktojo amžiaus kryžių ant sienos, sliuogteli dailiomis tanagromis, venecijietiškomis taurėmis ant refektoriaus stalo, nutvieskia nimfas su gėlių vainikais ir bakchantes, šokančias grojant Pano fleitai graikiškame bareljefe, ir blyškius bruožus švento Pranciškaus, mano mylimo Umbrijos šventojo, nutapyto aukso fone šalia šventos Klaros su lelijomis rankose. Štai auksinė aureolė apgaubia ramų florentietiškos madonos veidą, štai iš tamsos išnyra Lafrijos Artemidė – rūsti marmurinė deivė su žaibiška mirties strėle kilpinyje. Spinduliuojantis saulės diskas vėl apvainikuoja karališkojo Nilo krantų svajotojo, saulės sūnaus Echnatono sužalotą galvą. Šalia jo stovi Ozyris, žmogaus sielos teisėjas, Horas sakalo galva, paslaptingoji Izidė ir jos sesuo Neftidė, o prie jų kojų kiūto kapų sargas Anubis.

Šviesa išblėso tolyje, artinosi naktis.

Dienos dieve, šviesos skleidėjau, ar negali dar valandėlę pabūt su manim? Naktis taip prailgsta mintims, kurios nedrįsta svajoti apie rytmečio aušrą. Naktis tokia tamsi akims, kurios negali matyti žvaigždžių. Nejau negali man paaukoti dar keleto sekundžių spinduliuojančios amžinybės, kad galėčiau žvelgti į nuostabų tavo pasaulį, į mylimą jūrą, plaukiančius debesis, didingus kalnus, šniokščiančias versmes, mielus medžius, gėles tarp žolių, gyvulius ir paukščius, mano brolius ir seses padangėje, giriose ir pievose? Palik bent keletą laukinių gėlių mano rankoj, idant jos džiugintų man širdį, nors keletą žvaigždžių danguje, idant jos rodytų man kelią!

Jei man jau nelemta daugiau matyti šalia esančių žmonių bruožų, tai gal bent suteiksi malonę ir leisi nors akimirką išvysti kūdikio veidą, ištikimas gyvulio akis? Ilgai stebėjau žmonių veidus ir gerai juos pažįstu, ir jie manęs nieko daugiau neišmokys. Be to, jie visi įkyriai vienodi, palyginti su tuo, ką man pavyko įskaityti paslaptingame Motinos Gamtos veide, paties Dievo šventajame rašte. Maloninga senoji aukle, tu, švelniu raukšlėtos rankos prisilietimu nuvydavusi tiek juodų minčių nuo degančios mano kaktos, nepalik manęs vieno tamsoj! Aš bijau tamsos! Pabūk dar valandėlę su manim, pasek dar kelias nuostabias pasakas, prieš užmigdydama nerimstantį savo kūdikį amžinos nakties miegu!