Аксель Мунте - Knyga apie San Mikelę

– Taip, Dievas sukūrė jų pasaulį. Jis įsakė saulei ištirpinti sušalusias jų žemės gelmes, jis išraižė tą žemę upėm ir jūrom, apdengė šiurkštų jos paviršių giriom ir laukais, apgyvendino mielais žvėreliais. Pasaulis buvo puikus, ir viskas gerai klojosi. Tada, paskutinę dieną, jis sukūrė žmogų. Gal būtų buvę geriau, jeigu jis būtų ilsėjęsis ne po to, o prieš tai, kai sukūrė žmogų. Turbūt žinai, kaip viskas buvo. Kartą didžiulė beždžionė, paklaikusi iš alkio, sugalvojo grublėtomis rankomis pasidaryti ginklą kitiems gyvuliams žudyti. Ar galėjo šešiacolės machairodo iltys įveikti užaštrintą jos titnagą, aštresnį už kardadančio tigro dantis? Ar galėjo lenkti urvinio lokio nagai įveikti jos medžio šaką, apsmaigstytą dygliais, kuoleliais ir aštriabrauniais kiaukutais? Ar galėjo jų laukinė jėga įveikti jos gudrumą, jos spąstus ir jos žabangas? Taip atsirado žiaurus protantropas, žudantis ir draugus, ir priešus, visų gyvūnų siaubas, šėtonas tarp žvėrių. Atsistojęs ant dviejų kojų, jis iškėlė kruviną pergalės vėliavą virš savo aukų, virš gyvulių pasaulio, ir pasiskelbė viso pasaulio viešpačiu. Natūrali atranka ištiesino jo veido nuolydį, praplėtė kaukolę. Gvergždžiantis pykčio ir baimės riaumojimas virto ryškiais garsais ir žodžiais. Jis išmoko prisijaukinti ugnį. Taip pamažu vystydamasis, jis tapo žmogumi. Jo jaunikliai čiulpdavo kraują iš dar šiltos jo užmuštų gyvulių mėsos ir pešdavosi tarpusavy kaip alkani vilkiūkščiai dėl skanių kaulų, kuriuos jis būdavo sutraiškęs baisiais nasrais ir išmėtęs po visą urvą. Taip jie užaugdavo tokie pat stiprūs ir žiaurūs kaip ir jis, ištroškę grobio, pasiruošę užpulti ir suryti kiekvieną gyvą padarą, pasipainiojusį jų kelyje, kad ir savo pieno brolį. Giria nuščiūdavo jiems artinantis, žvėrys iš prigimties bijodavo žmonių. Netrukus, paklaikę nuo kraujo godulio, žmonės ėmė žudyti vieni kitus akmeniniais kirviais. Prasidėjo žiaurus karas, kuris tebetrunka ir dabar.

Pykčiu sužaižaravo Viešpaties akys – jis ėmė gailėtis sukūręs žmogų. Ir Viešpats tarė: „Sunaikinsiu žmones, idant jų neliktų žemėje, nes jie pilni nedorybių ir smurto.“ Ir jis įsakė trykšti didžiosios prarajos šaltiniams, atsiverti dangaus langams, idant žūtų žmonės ir žemė, kurią jie išniekino kruvinais nusikaltimais. Ak, jeigu jis būtų juos visus nuskandinęs! Bet paklausęs gailestingos savo širdies, jis leido jų pasauliui vėl atgimti, apsivalius tyruose tvano vandenyse. Tačiau prakeikimas tebeglūdėjo sėkloje tos saujelės žmonių, kuriuos jis iš visų pasmerktųjų išgelbėjo Nojaus arkoje. Vėl prasidėjo žudynės, vėl įsiliepsnojo nesibaigiantys karai.

Dievas žvelgė į visa tai su begaline kantrybe, nenorėdamas bausti, pasiruošęs viską atleisti. Jis net pasiuntė į jų žiaurų pasaulį savo sūnų, kad šis išmokytų žmones švelnumo ir meilės. Jis meldėsi už juos, bet tu žinai, kaip žmonės jam atsilygino. Metę iššūkį dangui, jie netrukus pasmerkė visą savo pasaulį pragaro liepsnai. Šėtonišku gudrumu jie išrasdavo vis naujus ginklus, kad galėtų žudyti kits kitą. Blokšdavo mirtį iš dangaus ant namų, nuodydavo gaivinantį orą pragaro dvokais. Griausmingas jų mūšių aidas drebino visą žemę. Kai dangaus skliautą gaubia nakties skraistė, mes iš čia matom, kad net jų žvaigždės šviesa kruvinai raudona, ir girdim jų sužeistųjų aimanas. Vienas iš angelų, stovinčių prie Dievo sosto, man sakė, jog kiekvieną rytą Madonos akys paraudusios nuo ašarų, o jos Sūnaus žaizda vėl atsivėrusi.

– Bet kaipgi Dievas, gailestingasis Dievas, leidžia tęstis tokioms kančioms? – paklausiau. – Kaip jis gali ramiai klausytis sielvarto šauksmų?

Senyvas arkangelas baimingai apsidairė, kad kas neišgirstų jo atsakymo.

– Dievas senas ir išvargęs, – sušnibždėjo jis, lyg išsigandęs savo paties žodžių. – Jo širdis nukamuota skausmo. Jo artimieji kupini tokios begalinės meilės jam, jog nesiryžta drumsti jo ramybės ir nieko nesako apie nuolatines baisybes ir sielvartą. Dažnai jis nubunda iš slogaus miego ir klausia, ką reiškia tas griaustinio trankymasis, kurį girdi jo ausys, ir grėsmingos šviesos blykčiojimai, skrodžiantys tamsą. O artimieji atsako, kad griausmas – tai balsas jo paties vėtros genamų debesų, o šviesa – jo paties žaibų blykčiojimai. Ir pavargę Dievo vokai vėl užsimerkia.

– Taip geriau, garbingasai arkangele, taip geriau! Jeigu jo akys išvystų, ką aš esu matęs, o ausys išgirstų, ką aš esu girdėjęs, Viešpats vėl imtų gailėtis sukūręs žmogų. Ir vėl lieptų ištrykšti didžiosios prarajos šaltiniams ir sunaikinti žmones. Šį kartą jis visus juos nuskandintų ir paliktų arkoje vien gyvūnus.

– Saugokis Dievo rūstybės! Saugokis Dievo rūstybės!

– Aš nebijau Dievo. Bet bijau tų, kurie kadaise buvo žmonės: rūsčių pranašų, bažnyčios tėvų, švento Petro, kuris griežtu balsu man įsakė laukti jo grįžtant.

– Aš ir pats prisibijau švento Petro, – prisipažino senyvas arkangelas. – Girdėjai, kad jis man prikišo, jog leidausi suklaidinamas Liuciferio? Pats Dievas man dovanojo ir priėmė atgal į dangų. Negi šventas Petras nežino, kad jei atleidai, vadinasi, užmiršai? Tavo tiesa, pranašai rūstūs. Bet jie teisingi, jie apšviesti Dievo ir kalba jo balsu. O bažnyčios tėvai tegali skaityti kitų mintis blausioje mirtingųjų akių šviesoje, todėl jų balsai – žmonių balsai.

– Žmonės nepažįsta vieni kitų, kaip jie gali teisti už tai, ko nežino ir ko nesupranta? Norėčiau, kad tarp mano teisėjų būtų šventas Pranciškus. Aš jį mylėjau visą gyvenimą, jis žino ir supranta mane.

– Šventas Pranciškus niekuomet nėra nieko teisęs, jis tik atleisdavo kaip patsai Kristus, kuris jį laiko už rankos lyg savo brolį. Šventas Pranciškus retai pasirodo teismo salėje, kur tu netrukus stovėsi. Be to, jis nelabai ten mėgstamas. Daugelis kankinių ir šventųjų pavydi jo stigmų, ir ne vienam dangaus didžiūnui, apsisiautusiam prašmatnia mantija, nusagstyta auksu ir brangakmeniais, pasidaro nejauku, kai tarp jų pasirodo Il Poverello su apsitrynusiu, nuo ilgo dėvėjimo nuskarusiu abitu. Madona stengiasi kiek galėdama jį lopyti ir adyti; jos manymu, neverta jam dovanoti naujo – vis tiek kam nors atiduos!

– Kaip aš norėčiau jį pamatyti! Man knieti jam užduoti vieną klausimą, į kurį veltui ieškau atsako visą savo gyvenimą. Jei kas gali atsakyti į tą klausimą, tai tik jis. Gal tu man paaiškinsi, išmintingasai arkangele? Kur yra mūsų bičiulių gyvūnų sielos? Kur jų dangus? Labai norėčiau žinoti, nes aš... nes aš...

Daugiau nedrįsau sakyti.

– „Mano tėvo buveinėje daug namų“, – yra pasakęs Kristus. Dievas, sukūręs gyvūnus, pasirūpins ir jais. Dangus ganėtinai erdvus, suras ten prieglobstį ir jie.

– Klausyk! – sušnabždėjo senasis arkangelas, rodydamas pirštu į atvirą arką. – Klausyk!

Švelni arfos stygų ir malonių vaikiškų balsų melodija sklido iš dangaus sodų, dvelkiančių nežemiškų gėlių aromatais.

– Pakelk akis ir žiūrėk, – tarė arkangelas, pagarbiai nulenkdamas galvą.

Mano širdis ją pažino greičiau, negu akys išvydo blyškiai auksinę aureolę aplink jos galvą. Vis dėlto koks neprilygstamas dailininkas buvo Sandras Botičelis! Ji žengė visai tokia, kokią jis tiek sykių buvo nutapęs, – jauna, skaisti, nors akyse švietė švelnus motiniškas rūpestingumas. Ją lydėjo gėlėmis vainikuotos mergelės besišypsančiomis lūpomis ir vaikiškomis akimis – amžinas pavasaris! Angeliukai, suglaudę aukso ir purpuro sparnelius, laikė jos mantijos kraštus, kiti jai po kojų tiesė rožių kilimą. Šventa Klara, švento Pranciškaus mylimoji, kažką pašnabždėjo Madonai į ausį, ir man net pasirodė, kad, praeidama pro šalį, Dievo Motina malonėjo į mane pažvelgti.