Geneen Roth: Moterys, maistas ir Dievas

Geneen Roth

Moterys, maistas ir Dievas

Netikėtas kelias beveik į viską

Iš anglų kalbos vertė

Aistė Kvedaraitė-Nichols

Vaga

VILNIUS 2011

Geneen Roth

Women, Food and God

First published in Great Britain in 2010 by Simon & Schuster UK Ltd A CBS COMPANY

Copyright © 2010 by Geneen Roth & Associates

© Vertimas į lietuvių kalbą, Aistė Kvedaraitė-Nichols, 2010

© Viršelio nuotrauka, Corbis/Scanpix, 2010

© Leidykla VAGA, 2010

ISBN 978-5-415-02177-2

Anotacija

Ši knyga — tai galimybė užbaigti karą su nuolatiniu badavimu, persivalgymu ar idealaus svorio vaikymusi. Autorė kviečia atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką jūs valgote, bet ir į tai, kaip jūs tai darote. Santykis su maistu duoda neįkainojamų žinių apie jūsų santykį su aplinka ir savimi pačiu.

Toms , kurios neteko vilties rasti išeitį.

Taip pat mano stovyklos mokinėms, kurios tapo gyvu įrodymu, jog išeitis yra.

Ši knyga skirta Jums.

PROLOGAS

Pasaulis mūsų lėkštėse

Aštuoniasdešimt alkanų moterų sėdi ratu priešais šaltos pomidorų sriubos dubenėlius; jos žvelgia į mane rūsčiais, įsiūčio kupinais žvilgsniais. Pietų metas, trečioji diena stovykloje. Šios kasdienės valgymo meditacijos metu moterys prieina prie užkandžių stalo, išsirikiuoja į eilę, susėda ratu ir laukia, kol visos susirinks valgyti. Procesas kankinantis ir lėtas (maždaug penkiolika minučių), ypač jei maistas yra jūsų pasirinktas narkotikas.

Nepaisant to, kad stovyklos veikla einasi puikiai ir daugelį žmonių aplanko gyvenimą keičiančios įžvalgos, šią akimirką tai niekam nerūpi. Nesvarbūs tampa stulbinantys pasiekimai, keturiasdešimt penki kilogramai, kuriuos dar reikia numesti, ar paties Dievo egzistencijos klausimas. Jos tenori būti paliktos ramybėje su savo maistu. Jos trokšta, kad pasišalinčiau su visomis įmantriomis savo idėjomis apie ryšį tarp dvasingumo ir kompulsyvaus valgymo. Viena yra mąstyti apie maistą meditacijos salėje ir visiškai kas kita sėdėti valgykloje ir neleisti sau įsidėti į burną nė kąsnelio, kol visa grupė nebus aptarnauta. Taip pat prašau grupės sėdėti tyliai, mat kikenimas ar malonūs pasilabinimai nenukreipia dėmesio nuo alkio ar jo trūkumo, kadangi ne visos grupės moterys yra alkanos.

Stovyklos veikla yra paremta per pastaruosius trisdešimt metų mano išvystyta filosofija: mūsų požiūris į maistą yra tikslus santykio su pačiu gyvenimu mikrokosmas. Esu įsitikinusi, jog mes esame tikrų tikriausi savo įsitikinimų atspindžiai; mūsų tikėjimas meile, baime, transformacija bei Dievu atsiskleidžia per tai, kaip, kada ir ką valgome. Kirsdami Reese’s riešutų sviesto saldainius, kuomet nesame alkani, veikiame pagal vilties ar nevilties, tikėjimo ar abejonių, meilės ar baimės pasaulio dėsnius. Jei trokštame sužinoti, kuo iš tiesų tikime — ne ką manome, ne ką sakome, o ką sielos gelmėje laikome tikrąja tiesa apie gyvenimą ir gyvenimą po mirties — turime peržengti maisto savo lėkštėse ribas. Dievas yra ne tik smulkmenose; jis taip pat yra pyragėliuose, gruzdintose saldžiosiose bulvytėse bei pomidorų sriuboje. Dievas — nors ir kaip jį ar ją apibūdintume — yra mūsų lėkštėse.

Štai dėl ko aš ir dar aštuoniasdešimt moterų sėdi ratu priešais šaltos pomidorų sriubos dubenėlius. Apžvelgiu patalpą. Ant sienų kabo gėlių nuotraukos — iš arti nufotografuotas raudonasis jurginas bei auksiniai baltos rožės žiedlapių krašteliai. Persiko spalvos kardelių puokštė, ekstravagantiškai pūpsanti ant šoninio stalelio, primena išleistuvių pokylyje besipuikuojančią merginą. Žiūriu į savo mokinių veidus. Į šeštąją dešimtį įkopusi psichologė Marjorie žaidžia su šaukštu ir nedrįsta pažvelgti man į akis. Dvidešimtmetė gimnastė, vardu Patricia, vilki juodas glaudinęs ir citrinos spalvos marškinėlius. Gležnas jos kūnas, sėdint ant pagalvėlės visiškai tiesia nugara, primena iš popieriaus išlankstytą paukštį. Jos lėkštėje tik sauja daigų ir nedidelis kūgelis salotų — daugiau nieko. Pažvelgiu į dešinę ir matau chirurgę Anną iš Meksiko miesto, kramtančią lūpą ir nekantriai barškinančią šakute į lėkštę. Lėkštėje — trys storai sviestu apteptos duonos riekės, truputis salotų, jokios sriubos ar daržovių. Jos maistas tarsi rėkia: „Po šimts, Geneen, neprivalau žaisti šio absurdiško žaidimo. Stebėk, kaip aš prisikimšiu, vos atsiras galimybė.“ Palinksiu galva jos pusėn, tarsi atsakydama: „Taip, kuo puikiausiai suprantu, kaip sunku sulėtinti tempą.“ Paskubomis apžvelgiu likusias moteris, jų veidus, lėkštes. Ore tvyro nepalaužiamas pasipriešinimas šiai valgymo meditacijai, o kadangi aš esu toji, kuri nustatė taisykles, būtent į mane nukreiptas visas įsiūtis. Įsikišti tarp žmogaus ir jo maisto yra tas pat, kas atsistoti priešais atlekiantį traukinį; mėginimas kontroliuoti kompulsyvų elgesį retai sutinkamas džiugiai.

„Ar kas nors norėtų pasisakyti prieš mums pradedant?“, — paklausiu.

Tyla.

„Tuomet tebūnie palaimintas mūsų maistas ir visa, kas padėjo jam atsirasti. Lietus, saulė, jį užauginę, atvežę ir patiekę žmonės“, — tariu.

Girdžiu, kaip iš dešinės sėdinti Amanda man kalbant maldą giliai įkvepia. Priešais mane sėdinti Zoe palinksi galva, tarsi sakytų: „Ak, taip. Žemė, saulė, lietus. Džiaugiuosi, kad jie yra.“ Tačiau ne visos yra tokios dėkingos, kad skirtų bent sekundę kam nors kitam, nei valgiui. Ryškiai raudoną bėgiojimo aprangą vilkinti Louisa atsidūsta ir tyliai sumurma: „Dėl Dievo meilės. Ar negalėtume greičiau?!“ Atrodo, tarsi būtų pasirengusi mane pribaigti. Žinoma, humaniškai ir su kuo mažiau kančios, bet vis dėlto.

„Dabar skirkite minutėlę ir atkreipkite dėmesį, ką įsidėjote į savo lėkštę, — sakau aš. — Pasvarstykite, ar buvote išalkusios, kuomet rinkotės maistą. Jei nebuvote fiziškai alkanos, ar jautėte kokį nors kitokį alkį?“

„Žvelgdamos į savo lėkštę nuspręskite, ko norite paragauti pirmiausia, ir suvalgykite kelis kąsnelius. Atkreipkite dėmesį, kokius pojūčius maistas sukelia jūsų burnoje. Ar jo skonis toks, kokį įsivaizdavote? Ar jis priverčia jus pasijusti taip, kaip norėjote?

Prabėga trys ar keturios valgymo garsų simfonijos minutės: girdėti šiugždesys, kramtymas, rijimas, dzingsėjimas. Pastebiu, kad Izzy, liekna, bene metro devyniasdešimties centimetrų ūgio moteris iš Prancūzijos, žvelgia pro langą, regis, visai pamiršusi, jog mes valgome. Tačiau dauguma moterų laiko savo lėkštes arčiau burnos, kad tik greičiau prarytų tuos kąsnelius.

Trisdešimt penkerių Bostono hipotekos banko prezidentė Laurie pakelia ranką. „Aš nesu alkana, tačiau norėčiau būti. Turiu valgyti bet kuriuo atveju.“

„Kodėl?", — pasidomiu.

„Nes maistas atrodo viliojančiai, be to, jis yra čia, dabar. Tai geriausias pasitenkinimo šaltinis. Kas blogo yra tikėtis pasitenkinimo iš maisto?“

„Nieko, — atsakau. — Maistas yra gerai ir pasitenkinimas yra gerai. Tačiau, jei nesi alkana, bet trokšti maisto sukeliamo pasitenkinimo, jis tesuteikia laikiną palengvėjimą; kodėl nenukreipus energijos tiesiogiai įveikti nepasitenkinimą?“

„Susidoroti su problemomis tiesiogiai yra per sunku, tai sukelia per daug skausmo ir tam nėra galo. Ir jei jau šis procesas bus begalinis ir skausmingas, bent nusiraminsiu valgydama“, — atsako ji.

„Taigi tu manai, kad geriausia, ką gali gauti iš gyvenimo, yra šalta daržovių sriuba?“

Jai vėl prabilus, jos balsas pradeda virpėti: „Tai vienintelis dalykas, suteikiantis man tikro pasitenkinimo, todėl neketinu savęs drausminti.“ Dešiniuoju jos skruostu nurieda ašara, pakibdama ant viršutinės lūpos. Kitos ima pritariamai linksėti. Ratu nusirita šnabždesių banga.