Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

Iš anglų kalbos vertė

Eglė Bielskytė

Brangioji Fukuko,

Prašau atleisti — rašau laišką, pasiskolinusi Juki vardą. Deja, aš ne Juki. Manau, tu jau atspėjai, kas rašo — greičiausiai supratai vos atplėšusi voką. „Ak, tai ji“, — tarei sau ir supykus pridūrei: „Kokia akiplėša! Turėk tu man tiek įžūlumo pasinaudoti draugės vardu, kad perskaityčiau.“ Bet pagalvok, Fukuko, jei būčiau pasirašiusi savo vardu, jis būtų pamatęs ir laišką perėmęs. Net neabejoju. O man reikėjo, kad perskaitytum tu. Taigi, kaip supranti, kitos išeities tiesiog neturėjau. Tik nebijok — tikrai neketinu tavęs kaltinti dėl to, kas įvyko, ar maldauti užuojautos, jei to norėčiau, nepakaktų nė dešimt ar dvidešimt kartų ilgesnio laiško. Bet dabar nebėra jokios prasmės, tiesa? Ojo-jo-jo... Tikrai nėra. Beje, po viso to, ką teko išgyventi, tapau labai stipri. Žinai, aš jau nustojau be paliovos verkusi — nors turiu begalę priežasčių ir ašaroms, ir pykčiui. Bet nutariau nebegalvoti apie visa tai ir gyventi toliau — kuo džiaugsmingiau, kiek sugebu. Galų gale juk vienas Dievas žino, kas žmogaus laukia gyvenime, tad būtų paika nekęsti ar pavydėti kitiems vien to, kad jiems sekasi, ar ne?

Be abejo, suprantu, kad įžūlu šitaip rašyti laišką tau asmeniškai — gal nesu pakankamai išsilavinusi, bet tiek suvokiu. Mano paprašytas ponas Cukamotas ne kartą jam apie tai užsiminė, o jis nė girdėt nenori. Tad neliko nieko kito, tik kreiptis pagalbos į tave. Kai taip parašiau, atrodo, tarsi ketinčiau prašyti kažko neįmanomo, bet tau tai bus vieni niekai, iš tikrųjų. Man reikia tik vieno dalyko. Ir tai tikrai nereiškia, jog noriu, kad grąžintum jį. Ne, viskas nepalyginti paprasčiau. Man reikia Lili. Pasak pono Cukamoto, jis sutiktų ją atiduoti, bet tu vis prieštarauji.

Ak, Fukuko, nejau tai tiesa? Negi iš tiesų neleidi išpildyti vienui vienintelio mano noro? Fukuko, būk gera, pasvarstyk: atidaviau tau vyrą, kuris man buvo brangesnis už patį gyvenimą! Ir ne tik jį — palikau viską tuose laiminguose namuose, kuriuos mes sukūrėm kartu, kaip sutuoktiniai. Pasiėmiau tik įskilusį arbatos puodelį. Net iš to, ką atsinešiau už jo ištekėdama, man beveik nieko negrąžino! Aišku, gal ir geriau nematyti daiktų, kurie atgaivintų liūdnus prisiminimus, bet ar nemanai, kad bent Lili galėtumei man atiduoti? Nežadu kelti jokių neprotingų reikalavimų. Jau su viskuo susitaikiau — buvau sugniuždyta, paniekinta, sutrypta. Aš juk tiek paaukojau, negi per daug prašau mainais — vienos katytės? Tau ji tėra bevertis gyvulėlis, o kokią paguodą suteiktų man!.. Nenoriu pasirodyti verksnė, tačiau be Lili jaučiuosi tokia vieniša, kad vos begaliu ištverti... Juk visame pasaulyje neliko nieko, kam aš rūpėčiau, tik ta katė. Buvau visiškai sužlugdyta, negi nori, kad kentėčiau dar labiau? Negi esi šitokia žiauri ir tau nė trupučio negaila manęs, vienišos, nelaimingos?

Ne, ne, tu ne toks žmogus. Puikiai viską suprantu. Ne tu nenori atiduoti Lili, o jis. Taip, esu visiškai tikra. Jis ją myli. „Be tavęs apsieit galėčiau, — dažnai kartodavo, — bet be Lili? Niekada!“ Ir prie pietų stalo, ir lovoje jai būdavo daug dėmesingesnis nei man. Tai kodėl nepasako atvirai, jog nenori jos atiduoti? Kodėl visą kaltę verčia tau? Yra apie ką pagalvoti, Fukuko...

Taip, jis atsikratė manęs, senos ir bjaurios, ir pradėjo naują gyvenimą su tavim, mylima mergina. Kol buvo su manim, jam Lili reikėjo. Bet kam ji reikalinga dabar? Juk dėl jos vieni rūpesčiai. O galbūt netgi dabar jam kažin ko trūktų, jei nebeliktų jos? Ar tai nereiškia, kad tu, kaip kadaise aš, jam reiški mažiau už katę? Ak, atleisk, įsilingavau ir prišnekėjau daugiau nei norėjau!.. Esu tikra, jis nėra toks kvailas. Ir vis dėlto tai, kad stengiasi nuslėpti savo jausmus Lili, o kaltę verčia tau, gali reikšti, jog jis mažumėlę nerimauja... Varge, kokia aš kvailė, postringauju, tarsi tai būtų mano reikalas. Šiaip ar taip, pasisaugok, brangioji Fukuko. Negalvok: „Ak, tai tik katė“, nes galiausiai gali pajusti slystant žemę iš po kojų. Tikrai neduočiau tau blogo patarimo — šiuokart galvoju apie tave, ne apie save. Kaip galėdama greičiau paimk iš jo Lili. O jeigu nenorės atiduoti, ar nepasirodys dar labiau įtartina?..

Fukuko tai įsidėmėjo ir ėmė atidžiau stebėti Šiodzo elgesį su Lili. Žiūrėjo, kaip Šiodzas mėgaujasi savo sake, užkąsdamas marinuotom skumbrėm. Gurkštelėjo šiek tiek, tada pastatė puodelį ir pakvietė: „Lili!“ Suėmęs žuvį lazdelėmis, iškėlė aukštai į viršų. Lili tupėjo ant užpakalinių letenų, priekines pasidėjusi ant ovalaus valgomojo stalo krašto, ir nekrutėdama stebėjo žuvį lėkštėje priešais šeimininką. Buvo panaši į prekystalį ramstantį baro lankytoją ar vieną tų chimerų, žvelgiančių nuo Notrdamo katedros špilių. Pakėlus nuo lėkštės gabalėlį, Lili šnervės ėmė virpėti, o didelės, protingos akys, žvelgiančios aukštyn į tokią geidžiamą skumbrę, suapvalėjo, kupinos visai žmogiškos nuostabos.

Bet Šiodzas neketino lengvai pasiduoti. „Naaa ką?“ — viliojo, tabaluodamas žuvį Lili prieš pat nosį, tada staiga ėmė ir susikimšo ją į burną. Garsiai šliurptelėjo skumbrės užpilo, sutraškino trapius kauliukus ir žaidimą pradėjo iš naujo — su kita žuvele. Erzino katę, kaišiodamas jai panosėn žuvį, atitraukdamas, pakeldamas ir vėl nuleisdamas. Iškėlusi priekines letenėles ir plačiai išskėtusi jas į šonus tarsi vaiduoklis, Lili gaudė žuvį, svyrinėdama ant užpakalinių kojų. Jei grobis sustingdavo tiesiai virš galvos, katė įbesdavo į jį žvilgsnį ir staiga šokdavo aukštyn, bandydama sugriebti priekinėmis letenomis. Nepasiekdavo, krisdavo žemyn, po to vėl šokdavo į viršų. Taip it pašėlusi šokinėjo penkias ar dešimt minučių, kol galiausiai pavyko nutverti skumbrę.

Šiodzas vis kartojo ir kartojo šį triuką. Atiduodavo jai žuvį, pats nugerdavo gurkšnelį sakės ir, ragindamas „Lili“, vėl iškeldavo aukštyn kitą jauką. Iš pradžių Šiodzo lėkštėje gulėjo dvylika ar trylika skumbrių, visos apie poros colių, jis pats tesuvalgė gal tris ar keturias. Visas kitas, prieš tai nusiurbęs marinatą, paprasčiausiai atidavė Lili.

— Oi, oi... Ooo! Skauda! — sustugo Šiodzas: Lili liuoktelėjo jam ant pečių ir suleido nagus.

— Lipk žemyn! Šok nuo manęs!

Baigėsi rugsėjis, ir vasaros kaitra jau slopo, bet Šiodzas, kuris kaip dauguma stambių žmonių nepakentė karščio ir buvo linkęs prakaituoti, žemą stalelį buvo pasistatęs pakraštyje verandos, praėjusio potvynio apneštos dumblo sluoksniu. Sėdėjo ant stalo, vilkėdamas tik linines puskelnes ir apatinius marškinius trumpomis rankovėmis, pilvą susijuosęs vilnone juosta. Jo pečiai, ant kurių užšoko Lili, buvo mėsingi ir apvalūs tarsi kalvos; kad nenuslystų, jai, žinoma, teko įsikibti nagais. Kai šie pervėrė plonus medvilninius marškinius ir susmigo į Šiodzo kūną, jis vėl riktelėjo iš skausmo.

— Ei, lipk žemyn!.. — sušuko, stipriai kresteldamas pečius ir palinkdamas į šoną, taip ragindamas ją nušokti. Bet katė, nutarus išsaugoti patogią padėtį, tik dar giliau suleido nagus, ant Šiodzo marškinių išplito kraujo dėmelės.

Nors ir burnodamas dėl to, kokia ji „laukinė“, iš tiesų jis niekada rimtai nepykdavo. Lili, atrodė, tai puikiai suprato, nes murkdama švelniai trindavosi jam į skruostą, o pastebėjusi, kad burna prikimšta žuvies, drąsiai kišdavo savo snukutį prie šeimininko lūpų. Jei Šiodzas liaudavosi kramtęs ir liežuviu išstumdavo lauk žuvies gabalėlį, Lili vikriai pasukdavo galvą ir čiupdavo kąsnį. Dažniausiai prarydavo jį iš karto; retkarčiais patenkinta kruopščiai nulaižydavo žuvies likučius aplink Šiodzo burną. O būdavo, katė su šeimininku net varžydavosi dėl to paties kąsnio, kiekvienas traukdamas savo pusėn. Tada Šiodzas vaidindavo supykusį — niurzgėdavo ir šūkaudavo, raukydavosi, išdarinėdavo grimasas ir net spjaudydavosi. Bet iš tiesų jam, regis, būdavo taip pat smagu kaip Lili.