Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

— Neteisybė! Aš visada ketinu valgyti pats, bet kad Lili vis lenda, galiausiai ir sušeriu jai vieną po kitos.

— Koks melagis! Tik apsimeti, kad jas mėgsti, iš tikrųjų nori pamalonint Lili. Tau katė už mane svarbesnė!

— Ką čia dabar kalbi? — Šiodzas spjaute išspjovė žodžius, reikšdamas pasipiktinimą, bet paskutinis Fukuko kaltinimas jį pribloškė.

— Ar aš tau svarbesnė už ją?

— Be abejo! Nekvailiok.

— Tuomet įrodyk, gana tų kalbų. Kaip man tavim tikėti?

— Gerai. Nuo rytojaus skumbrės nepirksiu. Turėtum būti patenkinta.

— Ne tai svarbu, atsikratyk Lili! Kai nebebus katės, viskas susitvarkys.

Ne, ji negali kalbėti rimtai. Bet pro pirštus į tai žiūrėti nevalia, kitaip dar labiau įsius. Šiodzas išvargęs atsisėdo taisyklingai — keliai suglausti, palinkęs į priekį, rankos mandagiai sudėtos ant kelių — ir pratarė pasigailėjimą keliančiu, maldaujamu balsu:

— Nori pasakyti, galėtum išsiųsti ją ten, kur, juk žinai, bus tikrai skriaudžiama? Kaip galėjai sugalvot tokį žiaurų dalyką? Nereikia šitaip kalbėti...

— Matai? Ta katė tau svarbesnė už mane. Klausyk, jei nieko nesiimsi, aš išeinu!

— Nekvailiok...

— Nesirengiu varžytis su kažin kokiu gyvuliu!

Staiga jos akyse susitvenkė ašaros — turbūt iš pykčio. Rodės, pati Fukuko dėl to nustebo, nes paskubom nusigręžė nuo suirzusio vyro.

Tą rytą, gavus laišką Jukiko vardu, pirma Fukuko mintis buvo, kad Šinako elgiasi tiesiog bjauriai, taip mėgindama sukiršinti ją su Šiodzu. Negi ji rimtai manė, kad Fukuko tokia kvaila ir leisis akivaizdžiai mulkinama? Planas buvo aiškus — priversti Fukuko taip sunerimti dėl Lili, kad galiausiai su džiaugsmu jos atsisakytų. Tada Šinako plotų rankomis ir kalbėtų: „Na, tik pažiūrėkit! Pavyduliauji katei, ar ne? Anksčiau šaipydavais iš manęs, bet, regis, dabar ir pati nebesi tokia jau tikra dėl savo vyro!“ O gal tikėjosi, kad laiškas bent jau sudrums šeimos ramybę — tas būtų labai patikę Šinako. Bet Fukuko sugriaus jos planus: geriausia būtų įrodyti tai moteriai, koks bereikšmis jos laiškas, pademonstravus, kad laiminga santuoka tapo dar laimingesnė. Jie aiškių aiškiausiai leistų suprasti, kad abu vienodai myli Lili ir iš tiesų nė nesvarsto galimybės atiduoti ją Šinako. Taip, šitaip derėjo ir pasielgti!

Deja, laiškas atėjo netikusiu metu, kai kelių dienų skumbrės dieta buvo smarkiai pagadinusi Fukuko nuotaiką, ir jai labai magėjo — tik šį kartelį — kaip reikiant pamokyti Šiodzą. Iš tikrųjų ji nebuvo tokia kačių mylėtoja, kaip įsivaizdavo jos vyras. Simpatijos buvo priverstinės, nulemtos dviejų aplinkybių: ji troško prisitaikyti prie Šiodzo pomėgių ir paerzinti Šinako. Tiek save, tiek kitus įtikinėjo, kad iš tiesų myli kates; ypač anuomet, kai dar nebuvo įsikūrusi Šiodzo namuose, bet jau rezgė planus su O-rin, savo būsima anyta, kaip atsikratyti Šinako. Netgi tapusi Šiodzo žmona įsigudrino išsaugoti kačių mylėtojos reputaciją — tereikėjo atvirai rodyti susižavėjimą Lili. Tačiau pamažu šito žvėriūkščio buvimas namuose jai ėmė darytis nepakenčiamas.

Tai buvo vakarietiškos veislės, švelnaus it šilkas kailiuko daili katė, neįprastai elegantiškos išvaizdos ir bruožų. Kai pirmą kartą viešėdama namuose Fukuko pasiėmė Lili ant kelių, pagalvojo: „Kokia miela katė! Keista, kad toji Šinako jos nemėgsta... Nors galbūt vyro meilę praradusią moterį skaudina net ir šeimos katė!“ Taip galvojo ne iš pagiežos — tada, kai sėdėjo ir glostė katę, Fukuko iš tiesų taip atrodė. Bet dabar, kai ji pakeitė Šinako kaip šių namų šeimininkė, buvusios konkurentės požiūris anaiptol nebeatrodė juokingas. Aišku, su ja niekas nesielgė taip, kaip kadaise su Šinako; ne, Šiodzas ja labai rūpinosi. Tik ta jo meilė katėms buvo gana neįprasta; tiesiog besaikė. Šiaip mylėti kates — nieko bloga, bet šerti katę žuvim iš savo burnos ar tampytis įsikandus kąsnelį lyg virvės traukimo varžybose (ir dar savo žmonos akivaizdoje) — to jau buvo per daug.

Tiesą pasakius, netgi tai, kad Lili visada tupėdavo prie vakarienės stalo, Fukuko erzino. Jos anyta buvo pakankamai taktiška — pavakarieniavus anksčiau, ji lipdavo į antrą aukštą, palikdavo Fukuko su vyru mėgautis vienas kito draugija; bet tada atsėlindavo katė, ir Šiodzas visą dėmesį skirdavo jai. Kartkartėm jau atrodydavo, kad katė, ačiū Dievui, nepasirodys, bet vos pasigirdus atlenkiamų valgomojo stalo kojų bilstelėjimui ar indų tarškėjimui, Lili kaipmat atsirasdavo. Tais retais atvejais, kai nesiteikdavo pasirodyti, Šiodzas susinervinęs garsiausiai šaukdavo: „Liliii... Liliii...“ Užbėgdavo į antrąjį aukštą, grįždavo prie užpakalinių durų, išlėkdavo net į gatvę, vis kviesdamas ir kviesdamas ją vardu, kol pagaliau ši atsirasdavo.

— Ji tuoj pareis. Gal išgertum lašelį sakės? — ragindavo Fukuko ir kilsteldavo šiltą gertuvę; bet jis dvejodavo, negalėdamas nurimti. Tokiom akimirkom jis galvodavo tik apie Lili, jam ir į galvą neateidavo pasidomėti, ką apie tai mano žmona.

Ir tas Lili atslinkimas į jųdviejų lovą naktį — į tai Fukuko anksčiau irgi ne per daug kreipė dėmesio. Šiodzas buvo laikęs tris kates, bet tik Lili, kaip išdidžiai kalbėdavo jis, yra tokia protinga, įsigudrina pralįsti po tinkleliu nuo moskitų. Tai buvo tiesa: priplojusi galvą prie tatamio, katė pralįsdavo pro tinklelio apačią. Paprastai susirangydavo šalia Šiodzo čiužinio; bet kai būdavo žvarbu, užsiropšdavo ant antklodės ir nuo pat pagalvės braudavosi gilyn, lįsdavo taip, kaip po moskitų tinkleliu. Tiesą sakant, vyras ir žmona negalėjo turėti absoliučiai jokių paslapčių nuo Lili.

Ir vis dėlto Fukuko pavyko nuslėpti, ką iš tiesų jaučia katei, iš dalies dėl to, kad nepasitaikė progos nusimesti kačių mylėtojos kaukės ir parodyti, kaip jos nemėgsta, o iš dalies dėl tuštybės — galų gale jos varžovė viso labo katė. „Lili jam tėra žaisliukas, myli jis mane. Be manęs prapultų. Nedera elgtis kvailai, nedera daryti to, kas jo akyse mane pažemintų. Turiu nusiraminti ir liautis kaltinusi šį niekuo dėtą padarą.“ Tad ji stengėsi pakeisti požiūrį ir derintis prie vyro norų. Bet Fukuko iš prigimties buvo ne toks žmogus, kuris gali ilgai kentėti, sunku buvo tikėtis, kad ji taikstysis su tokia padėtimi. Kaip tik tada, kai jos nepasitenkinimas ėmė pamažu augti, retkarčiais tai buvo galima įžiūrėti net jos veide, nutiko tas incidentas su marinuotom skumbrėm. Jos vyras, norėdamas pamaloninti katę, primygtinai reikalavo patiekalo, kurio ji pati stačiai nekentė, apsimesdamas, kad žuvies nori pats, veidmainiškai siekė jos pritarimo. Abejonių neliko — ant svarstyklių lėkščių atsidūrus žmonai ir katei, nusvėrė katė. Ji dar bandė nekreipti dėmesio, bet dabar jis tiesiog pabadė nosimi. Tuštybė išgaravo kaipmat.

Šinako laiškas lyg ir turėjo pakurstyti jos pavydą, bet nutiko kaip tik atvirkščiai — jis numaldė kunkuliuojančias emocijas, kurios, rodės, tuoj tuoj prasiverš. Jei ne laiškas, Fukuko vieną kartą būtų pareikalavusi apsispręsti dėl nepageidaujamo Lili gyvenimo namuose — ji jautė, kad daugiau nebeištvers nė dienos, jei neišsiųs tos katės Šinako. Bet atiduoti katę dabar, kai toji moteris pamėgino sudrumsti vandenį tuo klastingu laišku, buvo tiesiog neįsivaizduojama — tai būtų tolygu kapituliacijai. Kitaip tariant, Fukuko draskė apmaudas tiek savo vyrui, tiek Šinako: kuris jausmas bus stipresnis? Jei apie laišką papasakotų vyrui, atrodytų, jog pasidavė Šinako kurstoma (nors taip visai nėra); tad nenorėdama apsijuokti saugojo paslaptį. Beliko nutarti, kurio ji nekenčia labiau. Priemonės, kurių ėmėsi Šinako, ją, žinoma, siutino, bet jos vyro elgesys buvo tiesiog nedovanotinas. Ypač dėl to, kad kartojosi diena iš dienos — tai varė iš proto. O dar tas Šinako perspėjimas: „Pasisaugok... Kitaip ir nepastebėsi, kaip galiausiai pralaimėsi Lili...“ — jis padarė didesnį įspūdį, nei buvo galima tikėtis. Aišku, ji nė akimirką negalvojo, kad galėtų nutikti kas nors panašaus; bet jeigu pavyktų išgrūsti Lili iš namų, nebereikėtų jaudintis dėl tokių nesąmonių. Antra vertus, taip pasielgusi ji suteiktų didžiausią malonumą savo varžovei, o tokia mintis buvo nepakeliama. Kai priešiškumas Šinako paimdavo viršų, nutardavo geriau taikstytis su kate nei leistis įviliojama į klastingas tos moters pinkles. Iki pat šio vakaro, kol susėdo prie stalo, ji neramiai blaškės, negalėdama apsispręsti. Bet stebėdama įprastą žaidimą ir skaičiuodama skumbres, viena po kitos dingstančias iš lėkštės, staiga prarado savitvardą ir nusprendė: vyras nusipelnė, kad išlietų ant jo savo pyktį.