Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

Iš pradžių barėsi daugiau iš įsiūčio, nė neketindama įvykdyti savo grasinimų išgrūsti Lili iš namų. Bet Šiodzo reakcija viską komplikavo, ji nulėmė ginčo baigtį. Kadangi Fukuko išties turėjo priežasčių ant jo širsti, Šiodzui geriausia buvo sutikti su viskuo, ko ji prašo, be ginčų. Jei būtų geranoriškai leidęs jai elgtis kaip tinkamai, iš karto būtų pasijutusi geriau ir greičiausiai nebebūtų taip atkakliai reikalavusi savo. Bet Šiodzas bandė pateisinti tai, kas nepateisinama, ir apskritai neigti problemą. Toks jau netikęs įprotis: jis niekam niekada nesugebėdavo ryžtingai pasakyti „ne“. Jis bet kokia kaina stengdavosi neįskaudinti, bandydavo išsisukinėti, kol jo nepriremdavo prie sienos; o tada, kritiniu momentu, pakeisdavo nuomonę. Galėdavo apsimesti, kad su viskuo sutinka, bet niekada tiesiai nepasakydavo „taip“. Atrodė baikštus, bet kartu savotiškai suktas ir užsispyręs. Fukuko negalėjo nepastebėti, kad jis, pakankamai lengvai pasiduodantis įtikinėjimams dėl kitų dalykų, prabilus apie Lili, stengdavosi išsisukti sakydamas: „Argi tai svarbu?.. Juk tik katė“, — ir nenusileisdavo. Akivaizdu, jo meilė Lili buvo stipresnė, nei Fukuko įsivaizdavo. Ir šitą problemą būtinai reikėjo išspręsti.

— Klausyk, Šiodzai... — prakalbo ji tą vakarą, palindusi po tinkleliu nuo moskitų. — Ei, atsisuk ir paklausyk!

— Oi, aš toks apsnūdęs... Leisk pamiegoti...

— Neleisiu. Kol nesutarsime dėl katės.

— Ar būtinai šįvakar? Palaukim rytojaus...

Kieme, pastogėje, kabanti lemputė pro keturis jų krautuvėlės vitrinos langus blankiai apšvietė visą kambarį, prieblandoje ryškėjo baldų ir kitų daiktų kontūrai. Šiodzas gulėjo ant nugaros, nusimetęs antklodę, bet vos prakalbęs apsivertė ant šono ir nusigręžė nuo žmonos.

— Nenusisuk nuo manęs!

— Būk gera, leisk miegoti. Vakar pro tinklelį įsmuko moskitas, kiaurą naktį nesumerkiau akių.

— Tai gal padarysi, ko prašau? Jei taip nori miego, skubiau spręsk!

— Dieve, kokia tu žiauri... Ką spręsti?

— Nemanyk, kad pavyks apkvailint mane su tuo savo miegu. Atiduosi Lili ar ne? Noriu dabar pat išgirsti atsakymą.

— Rytoj... Nuspręsiu rytoj... — tarė Šiodzas ir ėmė kvėpuoti giliai, lygiai, tarsi miegodamas.

— Paklausyk! — Fukuko staiga atsisėdo ir, atsisukus į Šiodzą, smarkiai gnybtelėjo jam į užpakalį.

— Oi! Ką darai?

— Tu! Visas subraižytas Lili, o mano gnybtelėjimas skauda?

— Aii! Liaukis!

— Ak, tai dar niekis... Jei katė gali tave draskyti, tai galiu ir aš... Išakėsiu nuo galvos lig kojų!

— Oooi!... O Dieve... Baik!

Šiodzas rėkdamas šoko iš lovos, bandydamas apsiginti nuo žmonos. Stengėsi garsiai nešaukti, kad viršuje neišgirtų motina. O Fukuko puolė toliau — tai gnaibėsi, tai braižėsi — negalėjai nuspėti, ko griebsis. Veidas, pečiai, krūtinė, rankos, šlaunys — kabinosi visur, ir kai tik Šiodzas mesdavosi į šalį, mėgindamas jos išvengti, namą sudrebindavo duslus smūgis.

— Ar tai patinka?

— Oi, būk gera... Liaukis!

— Gal dabar pabudai?

— Pabudau, pabudau... Oi!.. Skauda!

— Puiku. Tai laukiu atsakymo — taip ar ne.

— ... Skauda!

Šiodzas raukėsi, trynė įvairias kūno vietas, bet į klausimą neatsakė.

— Užsispyrei, ar ne? Dar pajuokauk ir sulauksi štai ko, — šaukė Fukuko, dviem ar trim nagais iš visų jėgų rėždama jam per skruostą.

Šįkart Šiodzui, regis, tikrai skaudėjo ir jo „Ai“ buvo išties ašaringas. Net Lili sukrėsta smuko lauk pro tinklelio apačią.

— Kodėl tu taip su manim?

— Cha! Kadangi viskas dėl Lili, tau turėtų patikti.

— Kodėl šitaip elgies?

— Kaip noriu, taip elgiuos, ir elgsiuos, kol neapsigalvosi. Na, tai kurios ketini atsikratyti — Lili ar manęs?

— Ar aš kada sakiau, kad noriu tavęs atsikratyti?

— Tai atiduosi Lili?

— Nesirenku nei vienos, nei kitos...

— Oi, nieko nebus — teks apsispręsti.

Fukuko sugriebė jį už ančio ir ėmė kumščiuoti į krūtinę.

— Na, tai kurią rinksies? Atsakyk... Tuojau pat! Dabar!

— Nereikia taip šiurkščiai.

— Kad ir kaip, šiąnakt aš nuo tavęs neatstosiu. Tad laukiu atsakymo, — galvok greičiau!

— Gerai jau, gerai, tebūnie kaip nori. Atiduosiu Lili.

— Iš tikrųjų?..

— Taip, iš tikrųjų, — Šiodzas užmerkė akis ir nutaisė rimtą, ryžtingą miną. — Tik prašau palaukti savaitę. Nepyk, kad taip kalbu, bet ji dešimt metų mūsų šeimoje pragyveno. Negi manai, kad galiu taip imti ir išmesti ją šiandien pat — tai kas, kad tik gyvulėlis. Leiskim jai čia pabūt dar savaitę, noriu pašerti mėgstamu ėdesiu ir kiek galima palepinti — tada nesijausiu taip bjauriai, kad atiduodu. Na, ką pasakytum? Juk tiek laiko pajėgtum nerūstauti ir būti jai maloni, tiesa? Skriaudžiamos katės gali pasidaryt labai bjaurios...

Šiodzas prašė taip nuoširdžiai, kad ji tiesiog negalėjo atsakyti:

— Gerai, tik vieną savaitę.

— Žinoma.

— Duokš ranką...

— Kam? — žiojosi klausti Šiodzas, bet Fukuko savo mažuoju piršteliu susikabino su jo, taip užtvirtindama sandėrį.

— Mama...

Vieną vakarą, po dviejų ar trijų dienų, kai Fukuko išėjo į netoliese esančią viešąją pirtį, Šiodzas paliko prekystalį, už kurio stovėjo, ir pasuko į gyvenamąsias patalpas gilumoje — ten prie nedidelio stalelio vakarieniavo jo motina. Palinkęs prie jos neryžtingai pratarė:

— Mama, norėčiau paprašyti nedidelės paslaugos.

Motina susikūprinusi sėdėjo prie stalo ir valgė įprastą vakarienę — kaip visada šalti ryžiai (kas rytą verdami, kol virsta skysta koše, tada paliekami moliniame dubenėlyje iki vakaro) su pasūdytais jūros dumbliais.

— Žinai, Fukuko staiga pareiškė, kad nebegali pakęsti Lili, ir nori, kad atiduočiau ją Šinako...

— Taip, vakar judu kėlėt nemenką triukšmą.

— Tu girdėjai?

— Kai vidury nakties šitaip baladojotės?.. Iš pradžių maniau, kad prasidėjo žemės drebėjimas. Ir viskas dėl katės?

— Taip, žiūrėk... — Šiodzas paraitojo rankoves ir ištiesė jai rankas, kad apžiūrėtų. — Matai, aš visas sudraskytas, vienos mėlynės. Va, net ir ant veido.

— Už ką ji tave šitaip...

— Iš pavydo. Beprotybė... Sako, pavydi, kad aš per daug myliu Lili. Gali įsivaizduoti tokį dalyką? Jai turbūt visai pasimaišė.

— Šinako juk irgi skųsdavosi dėl to, tiesa? Tu taip myli tą katę, kad bet kuri pavydėtų.

— Hm!

Šiodzas nuo mažų dienų buvo pratęs, kad motina jam nuolaidžiauja, šis įprotis niekur nedingo ir dabar. Papūtė šnerves kaip išpaikintas vaikas ir irzliai atrėžė:

— Ak, mama, tu visada palaikai Fukuko.

— Pala, Šiodzai, nesvarbu, apie katę ar žmogų kalbame: jei pernelyg daug dėmesio skiri kažkam kitam ir visai pamiršti savo nuotaką, nėra ko stebėtis, kad jai tai nepatinka.

— Nieko panašaus! Aš visą laiką galvoju apie Fukuko. Ji man reiškia daugiau nei kas kitas.

— Na, tai kodėl nenusileidi dėl šitokio menkniekio?.. Ji man viską papasakojo.

— Kada spėjo?

— Kalbėjom apie tai vakar. Sakė, kad nebegali pakęsti Lili namuose ir kad tu pažadėjai atiduot ją Šinako po penkių ar šešių dienų... Teisybė?

— Na, taip. Ko gero. Kaip tik dėl to ir norėjau su tavim pasitarti. Ar negalėtum pasikalbėt su ja, įtikinti, kad mums nereikėtų griebtis tokių griežtų priemonių?

— Sako, jei netesėsi pažado, ji išeis.

— Tik grasina.