Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

Taigi Šiodzo ir Fukuko meilę kurstė jų abiejų tėvai. Bet ir be tėvų pagalbos tai būtų galėję nutikti, nes Šiodzas buvo malonus vyras. Ne ypatingas gražuolis, bet net tokio amžiaus sulaukęs kažin koks vaikiškas, be to, labai gero būdo. Kaip tik dėl to jį mėgo damos ir džentelmenai, besirenkantys golfo aikštyne, o metų viduryje ir gale, per dovanų teikimo sezoną, arbatpinigių jis gaudavo daugiau nei kuris kitas. Kavinėse taip pat buvo mėgstamas, tad netrukus išmoko laisvalaikį leisti tingiai ir nerūpestingai, beveik neišleisdamas pinigų. Tingumas neišvengiamai virto įpročiu.

Kad ir kaip būtų, O-rin kruopščiai rengė savo planus ir sugebėjo sūnui gauti šią žavią jauną nuotaką su puikiu, nemenku kraičiu; taigi jiedviem su Šiodzo tereiks pasistengti, kad jaunoji ponia kur nors neišplasnotų — ji buvo lengvabūdiškas sutvėrimas. Esant tokiai situacijai, ar galėjo kam nors rūpėti katė? Be to, giliai širdyje O-rin šis žvėriūkštis buvo mirtinai įkyrėjęs. Iš pradžių Lili priklausė vakarietiškam restoranui Kobėje, kur Šiodzas gyveno ir mokėsi. Kai metė šį darbą, parsivežė ir ją; ir kokie purvini pasidarė namai! Šiodzas tvirtino, kad jo katė „niekada neteršia“, visad, kai šaukia gamta, eina į savo smėlio dėžutę.

Taigi, neįtikėtina, bet ji atkakliai grįždavo namo, į dėžutę, net tada, kai būdavo išėjus pasibastyti. Savaime suprantama, dėžė dvokė, ir ta klaiki smarvė persmelkė visus namus. Be to, Lili turėjo įprotį smėliu aplipusiu pasturgaliu šlaistytis po kambarius, palikdama pėdsakus ant visų tatamių, per kuriuos keliaudavo. Smarvė ypač stipriai jausdavosi lietingomis dienomis, kai viduje būdavo tvanku. Tokiomis dienomis Lili, grįžusi iš pasivaikščiojimų po kiemą, prinešdavo purvo ir pripėduodavo visus namus.

Šiodzas dar girdavosi, kokia ji protinga — sugeba pašokusi atsidaryti duris, pertvaras ir popierines širmas, visai kaip žmogus. Atidaryti atidarydavo, bet vis dėlto buvo gyvulys ir uždaryti nepajėgdavo. Todėl vėsiomis dienomis kam nors tekdavo vaikščioti jai iš paskos ir uždarinėti visas duris, pertvaras bei širmas. Bjauriausia, kad popierinėse širmose jos nagai palikdavo begales skylių, o medinės durys buvo visos subraižytos. Dar vienas nemalonus dalykas — žuvis, žalia, troškinta arba kepta, — jos nebuvo galima palikti be priežiūros nė menkiausiai akimirkai, kad nesurytų. Net kol dengiamas stalas, nors tai ilgai netrunka, tokį maistą tekdavo slėpti spintelėje ar uždengtoje lentynoje. Bet visų blogiausia buvo tai, kad Lili, puikiai kontroliuodama savo antrąjį galą, nesugebėjo to daryti su priešingu: kartais imdavo ir apsivemdavo. Vis dėl Šiodzo aistros versti ją prie stalo išdarinėti akrobatinius triukus. Jis mėtydavo skanius kąsnelius, kol ši prisikimšdavo; po vakarienės išnešus stalą, ant grindų paprastai likdavo daugybė plaukų gniutulų, pusiau sukramtytų žuvų galvų ir uodegų.

Vis dėlto, nors Lili ir jos įpročiai O-rin keldavo daug vargų, — kol į šeimą neatėjo Šinako, būtent Šiodzo motina tvarkė namus ir gamino maistą — ji su tuo taikstėsi, dėl vieno įvykio, nutikusio prieš penkerius ar šešerius metus. Tada buvo įkalbėjusi Šiodzą atiduoti katę bakalėjininkui iš Amagasakio; bet vieną dieną, po mėnesio, Lili pasirodė namuose Ašijoje, parėjusi šitokį kelią. Jeigu taip grįžtų šuo, nebūtų ko stebėtis, bet tai, kad katė sukorė dešimt penkiolika mylių iš meilės savo ankstesniam šeimininkui, iš tiesų sujaudino širdį. Po to įvykio Šiodzas dar stipriau prisirišo prie Lili, ir net jo motina, regis, ėmė jausti tam tikrą švelnumą. O galbūt tiesiog suprato, kad ši katė kažin kokia ypatinga; šiaip ar taip, ji liovėsi įkalbinėti Šiodzą jos atsikratyti. Vėliau, kai atsikraustė Šinako, Lili buvimas tapo net parankus O-rin — kaip priemonė pakankinti marčią (Fukuko, aišku, šita mintis irgi visai patiko). Tiesą sakant, O-rin net savotiškai mylėjo katę.

Todėl Šiodzas buvo priblokštas, supratęs, kad motina ginče dėl Lili staiga stojo Fukuko pusėn.

— Net jei išvešim Lili, ji vis tiek sugrįš, — bandė aiškinti. — Juk tą kartą grįžo iš Amagasakio.

— Taip, bet šį kartą ne visai svetimam atiduodame, tad kas žino, kaip pasielgs. O jeigu sugrįš, visada galim ją pasilikti. Dabar vis dėlto atiduok...

— O, kokia nesąmonė... Aš nežinau, ką daryti.

Šiodzas kelis kartus atsiduso ir ketino vėl bandyt įtikinti motiną, bet gatvėje netikėtai pasigirto žingsniai. Fukuko grįžo iš viešosios pirties.

— Juk suprantat, Cukamotai, tiesa? Neškit kiek įmanoma atsargiau — pasistenkit, kad netabaluotų. Kates irgi gali užsupti, žinot.

— Žinau... Ne pirmą kartą vežu.

— A, ir dar šitai, — Šiodzas ištiesė nedidelį plokščią paketėlį, įvyniotą į laikraštį. — Matau ją paskutinį kartą, suprantat, norėjos kuo nors labai skaniai pavaišinti, surengt lyg ir išleistuves. Bet jei prišerčiau prieš kelionę, tikrai sutriktų virškinimas. Ji mėgsta vištieną, tai aš nulėkęs nupirkau kiek ir išviriau. Būkit geras, nuvažiavęs pas Šinako, būtinai pasakykit, tegul tuojau pat atiduoda Lili.

— Gerai. Ir pakeliui labai ja rūpinsiuosi, tad nesijaudinkit... Ar jau viskas?

— Luktelkit, — Šiodzas pakėlė krepšio dangtį ir ištraukė katę, norėdamas paskutinįkart pamyluoti. — Lili, — prabilo, glausdamas veidą prie jos snukučio, — katyte, pasistenk ten nuvažiavus būti gera, daryk, ką lieps. Ji žadėjo būt malonesnė negu anksčiau. Ji tave myli ir pasirūpins tavim, nėra ko jaudintis. Gerai?.. Supranti?

Lili, kuriai visai nepatiko, kad ją ištraukė, kaip pašėlusi mojavo letenomis ir stengėsi ištrūkti iš pernelyg meilaus Šiodzo glėbio. Įkišta atgal krepšin, du ar tris kartus grybštelėjo, stuktelėjo į dangtį ir staiga nurimo, tarsi susitaikiusi su nelaisve. Šiodzui dėl to pasidarė dar liūdniau.

Norėjo palydėti ją iki autobuso stotelės, bet Fukuko artimiausiom dienom ir žingsnį iš namų žengti buvo uždraudusi (nebent į viešąją pirtį). Todėl, kai Cukamotas išėjo nešinas krepšiu, Šiodzas liko vienišas sėdėti krautuvėlėje, jautėsi labai prislėgtas.

Žmona uždraudė eiti iš namų, nes bijojo, kad paliktas savo valiai, nerimaudamas dėl Lili jis gali nuklysti ir kaimynystėn, kur gyveno Šinako. Tiesą sakant, Šiodzui išties labai magėjo tai padaryti. Patikli pora tik atidavusi katę pradėjo įtarti tikruosius Šinako kėslus.

Negi tikrai? Šinako ketino prisivilioti jį, o Lili — tik jaukas? Negi ji mano, kad pastebėjusi Šiodzą slampinėjantį netoli namų, galėtų jį savo moteriškais kerais suvilioti ir vėl susigrąžinti? Vien nuo šios minties Šiodzui pašokdavo apmaudas dėl buvusios žmonos klastos; tuo labiau jis nerimavo dėl Lili, kuri tapo tokių intrigų auka. Beliko viltis, jog Lili ištrūks iš Šinako namų Roke, prie Hankiu geležinkelio, ir grįš kaip prieš keletą metų grįžo iš Amagasakio. Tiesą sakant, būtent dėl to, kad Lili galėtų įsidėmėti kelią, kuriuo bus vežama, ir juo grįžti, Šiodzas taip prašė Cukamoto, užsivertusio darbais po paskutinio, ką tik praūžusio potvynio, pasistengti atvykti ryte, ne vakare. Ir šiandien Šiodzas aiškiausiai prisiminė tą kartą, prieš daugelį metų, kai Lili grįžo iš Amagasakio. Buvo rudens vidurys, aušo, kai Šiodzą iš snaudulio pažadino pažįstamas „miau, miau...“ Tuomet jis dar buvo viengungis ir miegodavo viršuje, o jo motina — pirmame aukšte. Tokią ankstyvą valandą langinės tebebuvo uždarytos; bet kažkur čia pat kniaukė katė; Šiodzas pusiaumiegom įsiklausė — tas balsas jam baugiai priminė Lili. Jau mėnuo, kai ją išvežė į Amagasakį, kaip galėtų čia būti? Bet kuo ilgiau klausėsi, tuo labiau panašėjo į ją. Ant skardinio stogo, ties jo kambariu galiniame kieme, girdėjosi krebždesys ir tapsenimas... Paskui tiesiai po jo langu... Jis privalėjo išsiaiškinti. Pašoko iš patalo ir stumtelėjęs atvėrė langines. Priešais, ant stogo, klaikiai išsekusi, bet su niekuo nesupainiojama pirmyn atgal nenustygdama marširavo Lili!