Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

Norėdamas atsikvėpti nuo tokių varginančių žaidimų, retsykiais ištiesdavo puodelį, kad jam pripiltų sakės.

— Ei, kas yra? — staiga susirūpinęs pažvelgė į žmoną, kuri lig šiol buvo puikios nuotaikos, o dabar stebeilijo į jį įdėmiai, susikišusi rankas į rankoves, ir nė neketino įpilti laukiamo gėrimo.

— Baigėsi sakė? — paklausė nedrąsiai, su nepatiklia nuostaba žvelgdamas žmonai į akis ir lėtai atitraukdamas puodelį.

Ji atrodė rami ir pasitikinti savim, kai pareiškė:

— Noriu apie šį tą su tavim pasikalbėti, — ir paniurus nutilo.

— Ką?.. Apie ką?

— Noriu, kad atiduotum tą katę Šinako.

— Bet... kodėl?

Taip imti ir nei iš šio, nei iš to pareikalauti tokio dalyko, — na, tiesiog nežmoniška, pamanė Šiodzas ir akimirką piktai mirksėjo; bet žmona, regis, nebuvo nusiteikusi juokauti, tad jis nebežinojo, nei ką galvoti, nei ką daryti.

— Bet kodėl, ir taip staiga?

— Nesvarbu kodėl, atiduok jai tą katę! Rytoj paskambink ponui Cukamotui ir viską sutvarkyk.

— Kam šito reikia?

— Vadinas, nesutinki?

— Palauk! Kaip galiu sutikti, jei net nepaaiškini man kodėl? Ar pyksti dėl ko nors? Ar aš ką padariau?

Negi Fukuko pavyduliauja Lili? Akimirką svarstė apie tai, bet nutarė, jog nesąmonė. Galų gale juk pati Fukuko kates myli. Dar gyvendamas su pirmąja žmona Šinako, Šiodzas kartais užsimindavo, kad žmona pavyduliauja katei, ir Fukuko dažniausiai su panieka pašiepdavo tokias kvailystes. Jau anuomet, prieš ateidama į jo namus, ji puikiai žinojo, kaip Šiodzas myli kates. O vos atsikrausčiusi ir pati neslėpė meilės Lili, nors, aišku, ne taip aistringai kaip Šiodzas. Nė žodeliu nėra papriekaištavusi, kad ši trinasi aplink jiedviem valgant, kaip ir šiandien. Paprastai, kaip ir šiandien, Šiodzas neskubiai siurbčiodavo savo vakarinį butelį sakės ir žaisdavo su Lili, o Fukuko linksmai stebėdavo jų triukus, tarsi cirke, kartais net pati numesdavo katei vieną kitą gabalėlį žuvies ar ją pašokdindavo. Taigi Lili dar labiau sutvirtino ką tik susituokusios poros ryšį, jų vakarienės drauge būdavo be galo malonios ir smagios; Lili tikrai nekėlė jokių rūpesčių ar nepatogumų. Tai kas atsitiko? Dar vakar viskas buvo gerai — net ir dabar, kol Šiodzas išgėrė penkis ar šešis puodelius. Gal jis ką netyčia pasakė ir užgavo žmoną, kad taip staiga viskas pasikeitė? O gal ji ėmė gailėtis Šinako? Ar ne todėl pareikalavo atiduoti katę buvusiai žmonai?

Teisybė, išeidama Šinako prašė Lili kaip savo dalies ir vėliau dar keletą kartų kreipėsi dėl jos į Cukamotą. Bet Šiodzas nutarė, jog šio klausimo net neverta svarstyti, ir atkakliai išsisukinėjo. Iš to, ką kalbėdavo Cukamotas, buvo aišku, kad Šinako, nors nesigaili palikusi tokį beširdį vyrą, kuris išvarė savo žmoną iš namų ir jos vieton atsivedė kitą moterį, kažkodėl negali jo pamiršti. Kad ir kaip stengėsi nekęsti, supykti, tai paprasčiausiai buvo neįmanoma. Todėl norėjo turėti ką nors, kas jį primintų. Ar negalėtų gauti Lili lyg atminimo dovanos? Teisybė, kai gyveno drauge, buvo skaudu, kad Šiodzas rodo tiek meilės katei, dėl to kartais ir žmoną nuskriausdavo; bet dabar bet kokia smulkmena iš senųjų namų žadino prisiminimus — o ypač Lili! Šinako norėjo turėti bent jau Lili, sykį nėra vaikelio, kurio jie taip ir nesusilaukė, kad galėtų atiduoti visą savo meilę. Tai bent iš dalies nuskaidrintų jos liūdną ir vienišą gyvenimą...

— Suprantate, — baigdavo kalbą Cukamotas, — jai rūpi tik katė, pone Iši. Neįmanoma jos nesigailėti, tiesa, kai matai, kaip jaučiasi, ir visa kita...

Tačiau Šiodzo atsakymas būdavo vis tas pats:

— Negalima tikėti nė vienu šios moters žodžiu.

Šinako mokėjo atkakliai derėtis, be to, buvo labai gudri — niekada negalėjai žinoti, kas dedasi jos galvoje. Kad ir ką sakytų, negalima priimti už gryną pinigą. Štai ir dabar tie švelnūs žodžiai apie tai, kaip ilgisi Šiodzo, kaip myli Lili, — įtartina, kai šitaip prabyla nejautrus, užsispyręs žmogus. Myli Lili, kurgi ne! Kodėl turėtų mylėti? Greičiausiai tenori išsigabent ją kur nors ir kankinti, vien iš piktumo. O gal ji siekia atkeršyti Šiodzui, atimdama tai, kas jam labai brangu. Ne, jai tai būtų pernelyg vaikiškas kerštas. Šiaip ar taip, naivokas Šiodzas negalėjo suprasti tikrųjų jos ketinimų, tai kėlė dar didesnį apmaudą ir nerimą. Kas ji tokia, kad drįsta kelti šitokius savanaudiškus reikalavimus? Be abejo, jis buvo pažeidžiamas, ypač dėl to, jog norėjo, kad Šinako kuo greičiau išsidangintų iš namų. Todėl ir patenkino didžiumą jos pageidavimų. Bet būtų tikras kvailys, jei dabar leistų jai pasiimti Lili — to betrūko! Taigi Šiodzas ir toliau atremdavo net primygtiniausius Cukamoto prašymus, kaip paprastai gindamasis gausybe miglotų argumentų ir atsiprašinėjimų. Fukuko, suprantama, tokiam elgesiui visiškai pritarė; tiesą sakant, laikėsi net griežtesnės pozicijos negu vyras.

— Tai pasakyk man priežastį! Nesuprantu, ką visa tai reiškia.

Šiodzas paėmė sakės butelį ir įsipylė dar vieną puodelį. Tada skambiai pliaukštelėjo per šlaunį, suirzęs apsidairė po kambarį ir tarė tarsi pats sau:

— Ar spiralių nuo moskitų neturim?

Temo, ir nuo gretimos medinės tvoros garsiai zyzdamas verandos link artinosi moskitų debesėlis. Lili gulėjo susirangiusi po stalu, atrodė net pernelyg patenkinta. Bet kai tik jųdviejų pokalbis ėmė suktis apie ją, liuoktelėjo sodan, prasmuko pro tvoros apačią ir dingo — tarsi demonstruodama katinišką subtilumą. Įspūdis buvo komiškas, nors iš tiesų Lili, sočiai priėdusi, visuomet kuriam laikui prapuldavo.

Fukuko, netarusi nė žodžio, nuėjo virtuvėn ir grįžo su spirale nuo moskitų, uždegusi padėjo ją po stalu. Tada, jau švelnesniu balsu, paklausė:

— Tu visas skumbres sušėrei katei, ar ne? Pats suvalgei vos dvi ar tris.

— Neprisimenu.

— Aš skaičiavau. Lėkštėje buvo trylika žuvų. Lili suėdė dešimt, taigi tu suvalgei tris.

— Na ir kas?

— Manai, kad tai nieko tokio? O tu pagalvok. Ne, aš tikrai nežadu pavyduliauti kažkokiai katei. Bet primygtinai prašei pamarinuoti skumbrės, nes tu ją labai mėgsti, nors sakiau, kad negaliu jos pakęsti. Po to, pats beveik nevalgęs, viską sušeri katei!

Štai kas slėgė Fukuko širdį...

Miestuose palei Osaka-Kobės geležinkelio liniją Nišinomijoje, Ašijoje, Uadzakyje, Sumijošyje — stauridės ir sardinės, žvejojamos čia pat, vandenyne, būdavo pardavinėjamos beveik kasdien, „ką tik sugautos“, kaip tikindavo nuo durų prie durų vaikštantys žuvų pardavėjai. Kibirėlis kainuodavo nuo dešimties iki penkiolikos senų ir jo užtekdavo pamaitinti trijų keturių asmenų šeimą. Kai prekiauti sekdavosi, per dieną pasirodydavo net keletas pardavėjų. Nors artėjant rudeniui žuvelės didėdavo, vasarom jos tesiekdavo vos colį, tos mažiausios netiko nei kepti, nei virti pasūdytam vandenyje. Jas buvo galima tik paprastai apskrudinti, pamarinuoti su sojos padažu ar actu ir valgyti su visais kaulais, apibarsčius tarkuotu imbieru. Fukuko nepakentė šitaip ruoštos žuvies, jau vien dėl to, kad nemėgo sojos ir acto marinato. Jai patiko šiltas riebus maistas, o šaltas ir sprangus, toks kaip marinuotos stauridės, varydavo į neviltį. Fukuko kaip paprastai ėmus maištauti, Šiodzas pasiūlė pasigaminti tai, ką mėgstanti. O jis norįs skumbrių ir paruoš jų pats. Kai pasirodė žuvies pardavėjas, pasikvietė jį ir nusipirko žuvies.

Fukuko buvo Šiodzo pusseserė; jai tikrai nereikėjo stengtis įtikti sunkaus būdo anytai, ypač turint galvoje aplinkybes, kuriomis tapo jo žmona. Tad jau nuo antros jų bendro gyvenimo dienos elgėsi kaip tinkama. Ir vis dėlto jai buvo neištveriama stovėti ir žiūrėti, kaip vyras darbuojasi virtuviniu peiliu, todėl galiausiai, nors nepatenkinta, pamarinavo tą žuvį jiems abiem. Baisiausia, kad skumbrę valgė jau penktą ar šeštą dieną iš eilės. Prieš dvi ar tris dienas jai staiga toptelėjo — juk Šiodzas nevalgo maisto, kurį, nepaisydamas žmonos nepasitenkinimo, reikalauja gaminti; maža to, jis viską sušeria katei! Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo darės aiškiau: skumbrės mažutės, kauliukai trapūs, lengvai sukramtomi, jų nereikia darinėti ir galima valgyti šaltas; jų galima nusipirkti pigiai ir daug — kitaip tariant, idealus ėdalas šerti katei kasdien. Tai ne jos ir ne Šiodzo, o katės mėgstamiausias patiekalas! Šiuose namuose vyras, nekreipdamas dėmesio į žmonos pageidavimus, valgiaraštį sudaro atsižvelgdamas į savo augintinę. Fukuko buvo pasirengusi aukotis dėl vyro, atsisakyti savo pomėgių, o iš tiesų, pasirodo, maistą gamino katei; ji tapo katės kompanione.