Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

— Galbūt, bet jeigu jai taip svarbu, kodėl negali sutikti? Bus bėdos, jei nesilaikysi žodžio.

Šiodzas nutaisė rūgščią miną, papūtė lūpas ir nudelbė akis į grindis. Jis vylėsi įtikinsiąs motiną, kad ši perkalbėtų Fukuko, o viltys nuėjo perniek.

— Nepamiršk, kokia ji, gali imt ir pabėgti. Bet tai dar būtų nieko; negaliu leisti, kad tėvas uždraustų jai čia likt vien dėl to, jog vyrui labiau rūpi ne jaunamartė, o katė! Taigi mano padėtis nepavydėtina.

— Vadinas, tu irgi manai, kad turėčiau atsikratyti Lili?

— Atiduok ją Šinako kuriam laikui, kol Fukuko šiek tiek aprims. Tada, nutaikęs tinkamą progą, kai Fukuko bus geriau nusiteikusi, galėsi susigrąžinti. Tik taip galima viską išspręst, brangusis.

Senoji ponia žinojo: sykį katė bus atiduota, Šinako tikrai nesutiks jos grąžinti, o jei ir sutiks, Šiodzui nebus leista jos pasiimti. Bet Šiodzui visai patiko būti išpaikintu sūneliu, o motina be paliovos stengėsi juo manipuliuoti, kalbėdama tai, kas nuramintų susidarius kebliai situacijai, pataikaudama jam kaip sunkaus būdo vaikui. Galų gale visada pasiekdavo, kad sūnus pasielgtų taip, kaip jai naudinga.

Ji užsispyrusi vilkėjo senamadišką kimono ir berankovį apsiaustą su lengvu medvilniniu pamušalu, kad būtų šilčiau, nešiojo megztas kojines be pirštų, nors jauni žmonės jau rinkdavosi šaržo drabužius. Smulkaus ir gležno sudėjimo, atrodė tarsi senutė, jau išeikvojusi visą savo energiją; tačiau jos protas tebebuvo aštrus: ką darydama ar sakydama, ji niekad neapsirikdavo. Kaimynai net pakalbėdavo, kad „senoji ponia daug veiklesnė už savo sūnų“. Žmonių nuomone, būtent ji grojo pirmu smuiku išvarant iš namų Šinako, o pats Šiodzas vis dar jaučiąs savo pirmajai žmonai šiltus jausmus. Vienaip ar kitaip, daugelis kaimynų ponios Iši nemėgo ir iš esmės palaikė Šinako. Į tokias pastabas ponia Iši atrėždavo, jog anyta gali baisiausiai nemėgti marčios, bet jeigu sūnus patenkintas, ši niekad neišsikraustys ir nesileis išvaroma. O jeigu jau šitaip nutiko, tai, žinoma, tik dėl to, kad Šiodzui iki gyvo kaulo atsibodo ir ji, ir jos elgesys. Be abejo, tai buvo tiesa. Bet abejonių nekėlė ir tai, kad be savo motinos ir Fukuko tėvo pagalbos Šiodzui niekada nebūtų užtekę drąsos pačiam išvaryti žmoną.

Tiesą sakant, ponia Iši kažin kodėl nuo pat pradžių nerado bendros kalbos su Šinako. Marti, stipraus ir kieto būdo, stengėsi nedaryti jokių klaidų, kad nesuteiktų progos ją kritikuoti, kaip įmanydama bandė įtikti savo anytai — taip buvo priimta. Tačiau ponią Iši toks pabrėžtinai nepriekaištingas elgesys erzino: „Atrodo, lyg apskritai neturėtų jokių ydų, bet iš jos pusės nejaučiu nė menkiausios šilumėlės... Matot, jai iš prigimties trūksta to švelnumo, meilumo, kai nuoširdžiai norima vyresnio žmogaus gyvenimą padaryti malonesnį — štai kur bėda.“ Tai, kad abi moterys — tiek anyta, tiek marti, — stiprios asmenybės, ir tapo jų nesutarimo priežastimi. Vis dėlto pirmus pusantrų metų atrodė, jog viskas klostosi pakankamai neblogai, bent jau iš pažiūros. Bet vėliau ponia Iši ėmė važinėti pas vyresnįjį brolį (Šiodzo dėdė buvo vardu Nakadžima, gyveno Imadzu), pasilikdavo ten dvi ar tris dienas, aiškindama, kad jai nemaloni marčios draugija. Kai ilgiau negrįždavo, Šinako tekdavo važiuoti į Imadzu žiūrėti, kaip toji laikosi, vien tam, kad išgirstų: „Keliauk namo ir atsiųsk Šiodzą manęs pasiimti!“ Kai Šiodzas atvažiuodavo, jo dėdė, pusseserė Fukuko ir motina suvienydavo jėgas, stengdamiesi kuo ilgiau jį užlaikyti, kartais net iki sutemų. Šiodzas neaiškiai nujautė, kad visa tai turi kažkokią slaptą priežastį, bet vis dėlto, sulaukęs Fukuko pasiūlymo, mielai visur eidavo — į beisbolo rungtynes Košieno stadione, į paplūdimį maudytis, į Hanšino parką. Jis plaukė pasroviui, nešamas gyvenimo malonumų, kol galiausiai pajuto įsipainiojęs į labai keistus santykius su savo pussesere.

Jo dėdė užsiėmė saldumynų gamyba ir pardavimu; be nedidelio fabrikėlio Imadzu, jam priklausė penki ar šeši namai prie valstybinio greitkelio, kuriuos pasistatė nuomai. Nors buvo gana pasiturintis, galvos skausmą kėlė duktė. Galbūt taip nutiko dėl to, kad ji labai anksti neteko motinos. Kad ir kaip būtų, viduryje antrų mokslo metų ji metė mokyklą (metė, o gal buvo paprašyta palikti) ir niekaip nesugebėjo susitvarkyti gyvenimo. Bent du kartus buvo pabėgusi iš namų, šios naujienos pateko į Kobės laikraštį, taigi jos perspektyvos susirasti vyrą tapo labai miglotos. Be to, ir ji pati visai netroško nutekėti į tvirtą, garbingą šeimą. Taigi dėl visų šitų priežasčių Nakadžima labai troško kaip nors sutvarkyti Fukuko ateitį — faktas, kurį Iši O-rin netruko pastebėti. Fukuko jai buvo tarsi duktė; žinojo, kokia tai mergina, ir nesijaudino dėl jos charakterio trūkumų. Be abejo, ne itin malonu gauti „palaidą“ marčią, bet šiuo metu ji buvo sulaukusi tokio amžiaus, kai galima tikėtis daugiau atsakingumo. Nepanašu, kad turėdama vyrą, būtų jam neištikima — o net jei būtų, ne taip jau labai svarbu. Svarbiausia, kad du iš nuomojamų namų prie greitkelio priklausė jai, tai reiškė šešiasdešimt trijų jenų pelną kas mėnesį. Kadangi namus Nakadžima perrašė jai prieš kokius porą metų, pajamų, O-rin apskaičiavimais, turėtų būti susikaupę apie tūkstantį penkis šimtus dvylika jenų, be palūkanų. Tiek Fukuko ir atsineštų kaip kraitį ir dar kas mėnesį gautų šešiasdešimt tris jenas nuomos mokesčio. Viską padėjus į banką, po kokių, sakykim, dešimties metų, jau turėtum apvalią sumelę. Tokios mintys sukosi O-rin galvoje.

Aišku, jai pačiai tikrai nebuvo prasmės gvieštis turto, gal keleri metai teliko; bet kaipgi jos bejėgis sūnus? Kaip jis ketina išgyventi visus ateinančius metus? Neišsprendus šitos problemos, ji negalėtų ramia širdimi numirti. Dabar, kai atidarytas Hankiu geležinkelis ir naujasis plentas, senuoju Ašijos keliu kasmet važiuodavo vis mažiau automobilių, taigi nebuvo ko tikėtis ir vargti, stengiantis čia išlaikyti jų virtuvės reikmenų krautuvėlę. Norėdami išsikelti kitur, krautuvę būtų turėję parduoti; bet net jei, sakykim, pavyktų tai padaryti, ji neturėjo jokio aiškaus plano — nei kur išvažiuoti, nei kokiu verslu užsiimti. Šiodzas iš prigimties tokiais dalykais rūpintis nesugebėjo — jis ne per daug krimtosi dėl to, kad gali likti beturtis, ir tikrai nesivargintų imdamasis kokio verslo. Būdamas trylikos ar keturiolikos dirbo kurjeriu Nišinomijos banke ir mokėsi vakarinėje mokykloje; vėliau dirbo patarnautoju Aoki golfo treniruočių lauke. Kiek vyresnis stojo mokytis virėjo padėjėju. Bet niekur ilgai neištvėrė. O kol taip švaistė savo laiką, mirė tėvas. Nuo tada jis sėdi namuose kaip virtuvės reikmenų krautuvės savininkas — visą vargą palikęs motinai. Užuot kaip kiti vyrai ieškojęs kokio darbo, vis svaičioja apie tai, kaip prie plento atidarys „kavinę-klubą“, ir tikisi, kad dėdė parems jį pinigais, kol atsistos ant kojų. Be šito, jis dar mėgo auginti kates, žaisti mažąjį biliardą, krapštinėtis su bonsais ir pigiose kavinėse flirtuoti su padavėjomis.

Vėliau, prieš kokius ketverius metus, būdamas dvidešimt šešerių, jis vedė Šinako, kuri Ašijos kalvose dirbo turtingos šeimos tarnaite. Juos suvedė Cukamotas, vietinis tatamių pynėjas. Po vedybų šeimos verslas sekėsi vis prasčiau, kas mėnesį darėsi vis sunkiau sudurti galą su galu. Kadangi Ašijoje gyveno jau antra jų karta, kurį laiką vietinėse krautuvėlėse buvo galima pirkti skolon, bet kasmėnesinis žemės nuomos mokestis — penkiolika senų už keturis kvadratinius jardus — nemokėtas jau beveik dveji metai, susikaupė didesnė nei šimtas dvidešimt jenų skola. Ir jokių prošvaisčių, kad galėtų ją sumokėti. Šinako žinojo, jog iš Šiodzo pagalbos tikėtis neverta, taigi stengėsi papildyti šeimos pajamas siūdama namuose. Ir ne tik — ji ėmė pardavinėti savo kraitį, susipirktą iš ilgai taupyto menkučio tarnaitės atlyginimo. Netrukus daugelio daiktų nebeliko. Po viso to ją išvaryti buvo išties labai žiauru — nieko nuostabaus, kad visi kaimynai ją užjautė. Bet O-rin manė taip: kas turi būt padaryta, tas turi būt padaryta; o tai, kad per keletą metų ji taip ir nesusilaukė vaikų, buvo labai tinkamas pasiteisinimas. Fukuko tėvui savo ruožtu patiko mintis, kad jo duktė pagaliau susiras namus. O jei tuo pačiu galės išgelbėti sūnėno šeimą nuo finansinių nepriteklių — na, dėl to visiems tik geriau! Žinodama tokias jo mintis, O-rin dar ryžtingiau siekė įgyvendinti savo planą.