Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

Šiodzas, vos įstengdamas patikėti savo akimis, atsargiai šūktelėjo:

— Lili...

— Miau, — atsakė, žvelgdama į viršų savo didelėmis, mielomis akimis, išplėstomis iš laimės.

Atėjo tiesiai po erkerio langu, prie kurio jis stovėjo; kai persisvėrė ir pamėgino paimti, nėrė į šoną, pasitraukė per kokias dvi tris pėdas priešingon pusėn. Bet toliau nebėgo, išgirdus kviečiant „Lili!“, atsiliepdavo „miau“ ir pritykindavo artyn. Šiodzas vėl siekdavo, o ji vėl išsisukdavo. Kaip tik dėl šitokio būdo katė taip patiko Šiodzui. Juk turėjo jį mylėti, jei ryžosi tokiems išbandymams ir parėjo. Ir štai saugiai pasiekusi namus, grįžusi į senąją šeimą, žvelgia į akis savo šeimininkui, kurio nematė šitiek savaičių, o kai šis ištiesia rankas, ką ji daro? Bėga. Greičiausiai, žinodama, kaip ją myli, mėgavosi jį erzindama; o galbūt susitikus po tokio ilgo išsiskyrimo jautėsi nejaukiai ir taip elgėsi iš drovumo. Kad ir kaip ten buvo, Lili vis laigė po stogą, kartodama „miau“ kas kartą, kai Šiodzas pakviesdavo ją vardu. Netruko pastebėti, kokia ji sulysusi, geriau įsižiūrėjęs pamatė, kad kailis jau neblizga taip, kaip prieš mėnesį. Galva ir uodega apskretę purvu, o visa apkibus kuokštais pampos žolės. Ją paėmęs bakalėjininkas garsėjo kaip kačių mylėtojas, tad vargu ar būtų ją šitaip nustekenęs. Ne, apgailėtina Lili būsena akivaizdžiai liudijo „vargus ir negandas“, kurias jai teko iškęsti vienai grįžtant iš Amagasakio. Turėjo eiti pernakt, jei namus pasiekė tokią ankstyvą valandą — bet kelionė truko tikrai ilgiau. Iš svetimų namų išsmukusi prieš kelias dienas, greičiausiai ėjo ne vieną naktį. Vieniša klaidžiojo tamsiais šunkeliais, nežinodama, kur jie nuves, kol galiausiai pasiekė namus... Pampos žolių kuokštai rodė, kad ji aplenkė vieškelį, šalia kurio pilna gyvenamųjų namų ir kitų pastatų. Kaip žvarbūs priešaušrio ir sutemų vėjai turėjo išvarginti katę, kuri iš prigimties negali pakęsti šalčio. O tuo metų laiku paprastai pliaupia liūtys, tad kartais jai tekdavo lįsti tankmėn slepiantis nuo lietaus ar sukti per laukus, vengiant persekiojančių šunų. Pasisekė, kad liko gyva po tokios kelionės.

Galvodamas apie tai, Šiodzas troško priglausti Lili ir švelniai paglostyti, todėl vis stengėsi ją pasiekti. Lili, nors dar šiek tiek atsargi, pamažu ėmė glaustytis Šiodzui prie rankų, ir galiausiai jos šeimininkas galėjo patenkinti savo norą.

Vėliau Šiodzas sužinojo, kad iš Amagasakio Lili buvo pasprukusi beveik prieš savaitę. Net ir dabar, po tiek metų, negalėjo pamiršti jos balso ir akių tą rytą. Ir daugybė kitų prisiminimų; kad ir ta diena, kai pirmą kartą katę parsivežė iš Kobės. Tada atsisakė virėjo pagalbininko vietos Šinkokene ir grįžo į Ašiją. Tais metais jam sukako dvidešimt; neseniai buvo miręs tėvas, kaip tik rengėsi keturiasdešimt devynių dienų paminėjimui. Šiodzas restorano virtuvėje laikė trispalvę katę, o šiai pastipus įsitaisė juodą kaip degutas katiną, vardu Blekis. Vieną dieną vyriškis iš mėsinės papasakojo apie mielą katytę, europinės veislės, kokių trijų mėnesių, kurią siūlė pasiimti; tai buvo Lili. Išėjęs iš restorano, Blekį Šiodzas paliko, bet naująją katę neištvėręs pasiėmė. Parsivežė ją namo į Ašiją, atsargiai įtaisęs pasiskolinto vežimėlio kampe, šalia pinto lagamino.

Pasak mėsinės šeimininko, anglai tokias kates vadina „vėžlio kiauto“ spalvos, ir išties žvilgančiomis ryškiai juodomis dėmėmis išmargintas rudas kailis priminė nugludintą vėžlio kiautą. Šiodzas niekada anksčiau nebuvo turėjęs tokios mielos katės su šitokiu nuostabiu kailiu. Europinės katės paprastai nėra tokios kaulėtos, išsišovusiom mentim kaip japoniškos; jų kūnas dailus, elegantiškas, tarsi gražios moters švelniais nuolaidžiais pečiais. Japoniškų kačių galvos pailgos, siauros, o Lili galvytė nedidelė ir kompaktiška. Snukis — tartum apverstas moliusko kiautas, rėminantis nuostabiai gražias aukso spalvos akis ir išraiškingai virpčiojančią nosį. Bet ne katytės kailis, snukis ar kūnas šitaip pakerėjo Šiodzą. Ne išvaizda svarbu, buvo matęs ir persiškų, ir Siamo kačių, kurios gal net gražesnės. Labiausiai žavėjo Lili charakteris. Į Ašiją parsivežė dar visai mažutę, tokią mažą, kad tilpo viename delne, bet jau buvo pasiutusi nutrūktgalvė, priminė septynerių ar aštuonerių metų mergytę, pradinės mokyklos mokinę, tokios būna ypač padykusios. Tada buvo daug mitresnė nei dabar, sugebėdavo pašokti į viršų tris keturias pėdas, šeimininkui per pietus jai virš galvos iškėlus gardų kąsnelį. Sėdinčio ranką pasiekdavo taip lengvai, jog dažniausiai jam tekdavo liautis valgyti ir atsistoti, kad žaidimas būtų įdomesnis. Tokių akrobatinių triukų ją ėmė mokyti vos parsivežęs. Lazdelėm suimtą maisto kąsnelį po truputį keldavo vis aukščiau — tris pėdas, keturias pėdas, vėliau penkias — ir Lili kas kartą sėkmingai pasiekdavo. Galiausiai ji įsikirsdavo į Šiodzo kimono, daugmaž kelių aukštyje, per jo krūtinę vikriai užsliuogdavo ant pečių ir ištiesta ranka, lyg žiurkė per gegnę, pasiekdavo pačius valgomųjų lazdelių galiukus. Kartais ji šokdavo ant užuolaidų krautuvės vitrinoje ir ropšdavosi į viršų, beveik iki palubės, lakstydama iš vienos pusės į kitą, o tada kabarodavosi žemyn, vėl pakibusi ant užuolaidų. Tą žaidimą kartodavo vis iš naujo, sukdamasi tarsi vandens ratas.

Nuo pat mažų dienų buvo žavaus ir išraiškingo snukučio; akys, virpančios šnervės ir kvėpavimas atskleisdavo jos nuotaikų kaitą, visai kaip žmogaus. Didelės, šviesios akys dažniausiai neramiai klaidžiodavo; ar nusiteikusi meiliai, ar šelmiškai, ar ko nors užsigeidusi, ji visada išlikdavo miela. Šiodzui būdavo juokinga, kai ji supykdavo: tokia mažutė išriesdavo kuprą ir pašiaušdavo šerius kaip visos katės, uodegą pastatydavo stulpu ir pasišokinėdama, mažom letenėlėm drėksdama grindis, ji niršiai spoksodavo į savo priešą. Panėšėdavo į vaiką, kuris mėgdžioja suaugusįjį, nė vienas, ją tokią matydamas, negalėdavo išturėti nesijuokęs.

Negalėjo Šiodzas pamiršti ir to švelnaus, nepakartojamo Lili žvilgsnio, kai ji pirmąkart atsivedė kačiukų. Vieną rytą, praslinkus gal pusmečiui po atvykimo į Ašiją, ji ėmė sekioti Šiodzą po namus, skausmingai miauksėdama — jautė, kad atėjo laikas kačiuotis. Kartoninėje dėžėje nuo gėrimų įtiesęs paklotą, pastatė ją sandėliuko gilumoje. Tada pakėlė katę ir nunešė į guolį. Ilgai dėžėje neištvėrė, netrukus atsidarė sandėliuko duris ir vėl kniaukdama sekiojo paskui jį, nesitraukdama nė per žingsnį. Jos balsas nebuvo toks, kokį buvo įpratęs girdėti. Aišku, ji kniaukė „miau“, bet tas „miau“ buvo kitoks, reiškiantis kažką ypatinga. Atrodė, tarsi sakytų: „Ak, ką man daryti? Staiga pasijutau prastai... Aš bijau, man darosi kažkas keista... Niekada anksčiau nesu šito patyrusi! Kaip manai, kas tai galėtų būti? Ar man nieko bloga nenutiks?.. Ar nenutiks ?“

Kai Šiodzas perbraukęs ranka jai per galvą pasakė: „Nėra ko nerimauti. Tu tuojau tapsi motina, tik tiek“, — ji padėjo priekines letenėles jam ant kelio, lyg įsitverdama, išlemeno vieną „miaauu“ ir pažvelgė taip, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi suprasti, ką jis sako. Šiodzas nunešė ją atgal į sandėliuką ir paguldė dėžėn. „Būk čia, gerai? Tau negalima išeiti. Gerai? Supranti?“ Baigęs šią trumpą kalbą, jis uždarė duris ir jau stojosi, kai pasigirdo dar vienas gailus „miaaauuu“. Tarsi maldautų: „Palauk truputį. Neišeik.“ Šiodzo širdis sugrudo ir jis šiek tiek pravėrė duris, norėdamas žvilgtelėti. Tolimiausiame sandėliuko kampe, užverstame krūvomis lagaminų ir skudurų ryšuliais, stovėjo dėžė, iš kurios kyšojo Lili galva. „Miaauu“, — suvirko, žvelgdama į jį. „Tik paprastas žvėrelis, — pagalvojo Šiodzas, — o kiek meilės tose akyse!“ Keista, bet sandėliuko prieblandoje spindinčios Lili akys visai nebepriminė tos mažos padykusios katytės. Tą akimirką jos pasidarė iš tiesų moteriškos, sklidinos neapsakomo liūdesio ir vilionės. Šiodzas nebuvo matęs gimdančios moters; bet neabejojo, jeigu jauna ir graži, ji lygiai taip pat, šitokiu skausmingu, priekaištingu žvilgsniu kviestųsi savo vyrą. Kiek kartų uždaręs sandėliuko duris jau sukdavosi eiti, bet ir vėl grįždavo pasižiūrėti; ir kas kartą Lili kyštelėdavo iš dėžės galvą ir žvilgteldavo į jį, tarsi slėpynių žaidžiantis vaikas.