Дзюнъитиро Танидзаки - Katė, vyras ir dvi moterys

Tai nutiko prieš gerą dešimtmetį, Šinako namuose atsirado tik po šešerių metų. Taigi visą tą laiką Šiodzas gyveno antrame Ašijos namo aukšte ir katė buvo visa jo draugija (aišku, be motinos). Girdėdamas žmones, nieko neišmanančius apie kačių charakterį, kalbant, jog katės ne tokios prieraišios kaip šunys, kad jos bejausmės ir savanaudės, visada tyliai pagalvodavo, ar įmanoma suprasti katės žavesį ir meilumą, jei nesi taip, kaip jis, daugybę metų pragyvenęs su viena. Nes visos katės yra savotiškai drovūs padarai: kitam matant jos niekada neparodys savo meilės ar prieraišumo šeimininkui, greičiau linkusios demonstruoti keistą oficialumą. Lili taip pat nekreipdavo į Šiodzą dėmesio ar net bėgdavo šalin šaukiama, jei šalia būdavo motina. Bet kai jie likdavo dviese, nekviečiama šokdavo jam ant kelių ir nesidrovėdama meilindavosi. Dažnai priglausdavo kaktą Šiodzui prie veido ir iš visų jėgų stumtelėdavo arba nulaižydavo savo šiurkščiu liežuviu — skruostus, smakrą, nosies galiuką, aplink burną — visur.

Naktimis visada miegodavo šalia jo ir rytą žadindavo. Tada irgi nulaižydavo visą veidą. Vėsiu oru lįsdavo po antklode greta Šiodzo pagalvės, o tada brukdavosi gilyn į patalus. Įsitaisydavo prie Šiodzo krūtinės, nušliauždavo iki paslėpsnių arba priglusdavo prie nugaros, — ten, kur rasdavo patogią vietą miegoti. Net galų gale įsitaisiusi, dažnai keisdavo padėtį, pasijutusi nors kiek nepatogiai. Bet labiausiai, regis, mėgo gulėti atsigręžus į Šiodzą, pasidėjusi galvą ant jo rankos ir priglaudusi snukutį prie krūtinės; tačiau vos šiam krustelėjus, kildavo ir vėl kasdavosi kita kryptimi, ieškodama patogesnės vietos. Todėl jai įsibrukus lovon, Šiodzas vieną ranką ištiesdavo lyg pagalvę ir stengdavosi miegoti, kiek įmanoma mažiau judėdamas, kad jai būtų patogiau. Taip įsitaisęs, kita ranka galėdavo glostyti kaklą, ten, kur katėms labiausiai patinka; Lili akimirksniu atsakydavo patenkintu murkimu. Net krimstelėdavo į pirštą, švelniai suleisdavo nagus arba apseilėdavo — tai vis ženklai, rodantys, kokia ji laiminga.

Kartą, kai Šiodzas gulėdamas pagadino orą, ant antklodės netoli lovūgalio mieganti Lili krūptelėjusi pabudo ir, greičiausiai pamaniusi, kad ten slepiasi kažkoks neaiškus keisto balso žvėris, ieškodama ėmė raustis pataluose, baisiausiai susijaudinusi, pilnom įtarimo akim.

O kitą kartą jis bandė pakelti Lili, kai jai to visai nesinorėjo: katė ištrūko iš rankų ir nusikabarojo žemyn, tvokstelėjusi jam tiesiai į veidą klaikia smarve. Atvirai kalbant, Šiodzas netyčia abiem rankom buvo sugriebęs Lili už pilvo, sprogstančio nuo ką tik suėsto maisto. Nelaimei, tą akimirką jos uodega kaip tik atsidūrė ties veidu, ir tas „gelmių kvapas“ driokstelėjo į jį. Dvokas buvo toks, kad net kačių mylėtojas Šiodzas, riktelėję „Fui!“, buvo priverstas sviesti ją ant grindų. Ko gero, kaip tik toks kvapas turimas galvoje, sakant „išleido paskutinę smarvę“. Vienu žodžiu, smarvė buvo sunkiai ištveriama, o sykį pakutenusi nosį, kankino kiaurą dieną, — nei nuvalysi, nei nušveisi, nei su muilu nuplausi.

Kas kartą susiginčijęs su Šinako dėl Lili, Šiodzas mėgdavo sarkastiškai pasakyti: „Matai, mes su Lili tokie artimi, kad galim uostyt viens kito bezdalus!“ Drauge praleidus dešimt metų, pajuntamas iš tiesų nepaprastai stiprus ryšys, net ir su kate. Keisčiausia, kad Lili jam iš tiesų buvo artimesnė nei kuri iš žmonų. Taip jau nutiko, kad su Šinako kaip vyras ir žmona išgyveno pustrečių metų, apskritai kartu vos ketverius metus. O Fukuko šeimininkavo namuose dar tik mėnesį. Taigi nieko keista, kad būtent su Lili, kuri tiek metų šalia, jį siejo daugybė prisiminimų; tiesą sakant, praeityje ji buvo viena svarbiausių Šiodzo gyvenime. Ar reikia stebėtis, jog vien mintis, kad po šitiek metų reikia ją atiduoti, kėlė šitokį širdies skausmą? Tikrai be reikalo žmonės vadino jį ekscentriku ar pakvaišusiu dėl kačių, tarsi būtų visai pametęs protą. Jam buvo gėda, kad šitaip lengvai pasidavė, kad pasirodė esąs toks silpnas, bejėgis ir atidavė savo brangiausią draugę kitam, tarsi ji nieko nereikštų, vien dėl to, kad Fukuko užsikepė ir pritarė mama. Kodėl nepabandė joms išmintingai paaiškinti, drąsiai ir tiesiai, kaip tikras vyras? Kodėl nė vienai neatkirto kiečiau, nei žmonai, nei savo motinai? Aišku, jis vis tiek galėjo nieko nepešti ir viskas būtų pasibaigę taip pat, bet taip lengvai, be kovos pasidavęs, jis neatliko savo pareigos Lili.

Kai pagalvoja, kad Lili galėjo ir negrįžti iš Amagasakio... Tą kartą jis pats sutiko atiduoti ją kitai šeimai, taigi būtų tekę su tuo susitaikyti. Bet tą rytą, kai jam galiausiai pavyko nutverti Lili, miauksinčią ant skardinio stogo, kai laikė ją glėbyje, trindamasis skruostu į jos snukutį, galvojo: „Kokį baisų dalyką aš padariau! Pasielgiau nežmoniškai žiauriai. Daugiau niekada niekam jos neatiduosiu, kad ir kas nutiktų... Laikysiu ją iki galo.“ Prisiekė ne tik sau, — jautė, kad davė tvirtą pažadą ir Lili. O dabar, prisimindamas, kaip antrą kartą jos išsižadėjo, pats išsigando savo beširdiškumo.

Dar liūdniau buvo dėl to, kad per paskutinius porą trejetą metų Lili ėmė senti, karšaties ženklai darėsi akivaizdūs — pasikeitė elgesys, žvilgsnis, spalva, net kailis. Nėra ko stebėtis: kai parsivežė ją namo tais rateliais, Šiodzas tebuvo dvidešimtmetis jaunuolis; kitais metais jam bus beveik trisdešimt. Kačių gyvenime dešimt metų, ko gero, būtų galima lyginti su penkiasdešimčia ar šešiasdešimčia. Tad visiškai natūralu, jog Lili prarado ankstesnį savo gyvumą; ir vis dėlto Šiodzas, žiūrėdamas į Lili, įdubusiais šonais, nuleista galva ir svirduliuojančią, jautė neapsakomą liūdesį — jis dar prisiminė, tarsi tai buvo vakar, kaip katytė kabarodavosi užuolaidom iki lubų ir išdarinėdavo triukus ant įtemptos virvės. Lyg jam asmeniškai būtų demonstruojama budizmo tiesa, kad „visa pasaulyje praeina“.

Daug ženklų liudijo spartų Lili silpnėjimą: net ir tai, pavyzdžiui, kad ji nebesugebėdavo taip lengvai pašokti prie Šiodzo aukštyn pakelto kąsnio ir jo nutverti. Beje, šokdavo ji visada, ne tik maitinama, — tereikėdavo ką nors parodyti. Tačiau kiekvienais metais tų šuolių vis mažėjo, mažėjo ir jų aukštis. Pastaruoju metu pamačiusi jauką, jei būdavo alkana, pirmiausia stengdavosi išsiaiškinti, ar tai jos mėgstamas skanėstas, ar ne, ir tik tada šokdavo; bet net ir tada iškelti reikėdavo ne aukščiau kaip pėdą ar panašiai virš jos galvos. Jeigu nors truputį aukščiau, ji nesiryždavo šokti — arba ropšdavosi per Šiodzo, arba, kai net tai jau būdavo per sunku, paprasčiausiai stebeilydavos į jį liūdnomis alkanomis akimis, krutindama nosį. „Būk man geras. Aš mirštu iš bado ir mielai šokčiau. Bet būdama tokio amžiaus tiesiog nebeįstengiu to padaryti. Tad meldžiu, nebūk žiaurus; numesk man jį — dabar pat.“ Maldaudavo be žodžių, tarsi žinodama, kokia minkšta jos šeimininko širdis. Tokio pat liūdesio sklidinos Šinako akys Šiodzo per daug nesujaudindavo; bet kai taip žvelgdavo Lili, jį kažin kodėl užplūsdavo neįprastas gailestis.

Kadaise buvo tokia žavinga ir guvi katytė — kada gi jos akyse atsirado tas graudus žvilgsnis? Ko gero, tuomet, kai rengėsi atsivesti pirmąją vadą ir kaišiojo savo galvą iš kartoninės dėžės sandėliuko kampe, bejėgiškai žvelgdama į jį. Nuo tos dienos jos akis temdė liūdesio šešėlis, kuris senstant pamažu darėsi vis tamsesnis. Žiūrėdamas į Lili, Šiodzas kartais pagaudavo save galvojantį: kaip čia yra, mažas, kad ir protingas, gyvulėlis, o turi tokį, regis, kupiną prasmės žvilgsnį: ar tom akimirkom ją tikrai kankina liūdnos mintys? Tokios širdį draskančios išraiškos nematė nė vienos iš anksčiau laikytų kačių, trispalvės ir Blekio, snukiuose — galbūt jie tiesiog buvo tam per kvaili. Lili būdas nei melancholiškas, nei niūrus. Jauna ji buvo baisiai padūkusi ir net tapusi motina mielai veldavosi į peštynes; užsispyrusi, kartais net nesutramdoma katė. Bet kai prieidavo prie savo šeimininko, prašydavosi paglostoma ar nuobodžiaudama drybsodavo šildydamasi saulėje, jos akys prisipildydavo giliausio liūdesio. Kartais net sudrėkdavo, lyg nuo ašarų. Kai buvo jaunesnė, tas drėgnas akių žvilgesys neretai atrodydavo kiek geidulingas. Bet senstant jos didelės šviesios akys apsiblausė, kampučiuose kaupdavosi traiškanos. Toks akivaizdus liūdesys, kad būdavo skaudu žiūrėti.