Дзюнъитиро Танидзаки - Katė, vyras ir dvi moterys

Ko gero, jos akys iš prigimties tokios nebuvo, pasikeitė dėl aplinkos, kurioje užaugo. Juk dažnai žmonių, kuriems tenka daug iškentėti, veidai ir charakteriai keičiasi, kodėl taip negalėtų nutikti katėms? Kuo daugiau Šiodzas apie tai galvojo, tuo kaltesnis jautėsi prieš Lili. Visą tą ilgą dešimtmetį ji nugyveno vieniša ir liūdna, jis buvo vienintelis draugas. Žinoma, mylėjo ir rūpinosi; bet namuose, į kuriuos ją parsivežė, gyveno tik jis su motina, — jie nė iš tolo nepriminė džiaugsmingo Šinkokeno virtuvės bruzdesio. O vėliau, kadangi motina jos nepamilo, jiems su Lili beliko mėgautis viens kito artumu nuošaliame kambarėlyje viršuje. Taip prabėgo šešeri metai, tada į namus įžengė Šinako, jo nuotaka; ši įsibrovėlė su Lili elgėsi beveik kaip su priešu, paversdama jos gyvenimą nemalonia ir žeminančia kankyne.

Dar didesnė kaltė Šiodzą graužė dėl kitko. Juk būtų galėjęs leisti Lili bent jau kačiukus užauginti, bet jis buvo nusprendęs kitaip — stengdavosi kuo greičiau, vos jiems atsiradus, surasti šeimininkus, kad tik nė vienas neliktų Išių namuose. Nepaisant to, Lili ir toliau vesdavo vaikus. Paprastai katės sulaukdavo dviejų vadų, o Lili per tą patį laiką atsivesdavo tris. Šiodzas nė nenutuokė, kas jos partneris, kačiukai būdavo mišrūnai, bet kadangi dažniausiai išsaugodavo menką vėžlio kiauto atspalvį, norinčių juos priglausti netrūkdavo. Vis dėlto kartais Šiodzui tekdavo kelis išnešti jūros pakrantėn arba palikti po pušimis prie Ašijos upės pylimo. Nereikia nė sakyti, tai buvo daroma rūpinantis mamos ramybe; o pats Šiodzas galvojo, jog spartus Lili senėjimas gali būti susijęs su tokia daugybe vadų. Jis negalėjo apsaugoti jos nuo nėštumų, todėl stengėsi padėti nors taip — kad nereikėtų auginti šitiek kačiukų. Būtent dėl to taip elgėsi. Ir iš tikrųjų, sulig kiekviena vada Lili akivaizdžiai pasendavo. Vėl išvydęs nukarusį it kengūros pilvą ir tą graudų jos žvilgsnį, Šiodzas liūdnai priekaištaudavo: „Tu, kvaila kate. Jei taip lakstysi be paliovos, pati nepastabėsi, kaip virsi senučiuke.“ Katiną jis būtų sterilizavęs, bet veterinaras perspėjo, kad katėms tokia operacija daug sudėtingesnė. „Ar negalima jos atlikti rentgeno spinduliais?“ Žmogus tik pasijuokė iš pasiūlymo. Šiodzas darė viską, kad Lili būtų geriau; jis tikrai nenorėjo jos skriausti. Deja, negalėjai paneigti — netekusi visų savo palikuonių, ji virto vieniša nelaiminga kate.

Žvelgdamas praeitin Šiodzas suvokė, kiek daug Lili teko dėl jo iškentėti. Ji šitiek metų teikė jam paguodą, o pačios gyvenimas tikrai nebuvo malonus. Ypač paskutinius porą metų, kai prasidėjo Šiodzo ginčai su žmona, ėmė trūkti pinigų, dėl to dažnai kildavo buities problemų, į kurias kažkodėl visada būdavo įpainiojama ir Lili, — katę tai išmušė iš vėžių, ji nebesuprato, kokia jos vieta šeimoje, nebežinojo, kaip elgtis.

Kai motina įsitaisė kviestis Šiodzą pargabenti ją iš Fukuko namų Imadzu, kaip tik Lili, ne Šinako, bandydavo jį sulaikyti, kad nevažiuotų, kabindamasi į kimono skvernus, spoksodama maldaujančiomis akimis. Kai nupurtęs ją vis tiek susiruošdavo vykti, sekdavo paskui kelis kvartalus, tarsi šuo. Ir Šiodzas iš Imadzu stengdavosi grįžti kaip galima greičiau, graužiamas nerimo ne dėl Šinako, bet dėl Lili. Jei tekdavo likti dvi tris dienas, grįžęs galvodavo, kad ji pasidarė dar nelaimingesnė nei visada — o gal taip tik atrodė?

Ko gero, Lili nebeilgai liko vargti šiame pasaulyje... Pastaruoju metu jį dažnai apnikdavo neramios mintys — keletą kartų net sapnavo, kad ji nugaišo. Šiodzas tuose sapnuose skęsdavo širdgėloje, tarsi būtų netekęs tėvo, brolio ar sesers, pabusdavo šlapias nuo ašarų; ėmė galvoti, kad iš tikrųjų netekęs Lili jaustųsi toks pat sugniuždytas skausmo kaip sapnuose. Apnikus tokioms mintims, jį vis užplūsdavo neviltis, gėda ir pyktis: kaip jis galėjo taip nuolankiai ją atiduoti? Kartais tai iš vieno, tai iš kito kampo jauste jausdavo priekaištingą jos žvilgsnį, įsmeigtą į jį. Aišku, dabar jau vėlu atgailauti, bet kaip jis galėjo būti šitoks žiaurus, išvežti tą seną liūdną padarėlį? Kodėl neleido jai baigti gyvenimo čia, namuose, ramybėje?..

— Žinai, kodėl Šinako taip užsikepė tos katės? — šiek tiek sutrikusi paklausė Fukuko tą vakarą, žvelgdama į savo vyrą per vakarienės stalą.

Šiodzas sėdėjo liūdnai siurbčiodamas savo sakę, kambarys atrodė keistai tylus ir tuščias.

— Hmmm... Nežinau... — atsiliepė, veidas neįskaitomas, it su kauke.

— Galvoja, jei turės Lili, tu ateisi jos aplankyti. Tik dėl to, nemanai?

— Tikrai ne. Kokia nesąmonė...

— Neabejoju. Šiandien staiga supratau, tik dabar... Žiūrėk, kad nepasiduotum jos klastai!

— Ne, ne, nesijaudink, to nebus.

— Tu įsitikinęs?

— Nėra reikalo dėl to kelti šitokio triukšmo, — pasakė Šiodzas, abejingai nusijuokdamas ir gurkšteldamas sakės.

— Na, tai aš jau keliausiu — šiandien turiu daug darbo, — Cukamotas pastatė krepšį prieangyje ir išėjo.

Šinako užsinešė jį viršun stačiais, siaurais laiptais ir įėjo į mažutį — vos keturių su puse demblio1 — kambarėlį antrame aukšte, kuris buvo jai skirtas. Patikrino, ar stumdomos durys ir lango stiklas gerai uždaryti, tada padėjo krepšį ant žemės viduryje kambario ir pakėlė dangtį. Gana keista, bet Lili nė nebandė tuojau pat šokti iš ankšto narvo. Ji ištiesė kalą ir ėmė žvalgytis po kambarį. Tik po kurio laiko drįso lėtai, atsargiai išlipti, ėmė šniukštinėti aplinkui, — tokioj situacijoj šitaip elgtųsi dauguma kačių.

— Lili.

Šinako pašaukė ją du ar tris kartus, bet nesulaukė jokio atsako, tik trumpo, abejingo, probėgšmais mestelėto žvilgsnio. Katė priėjo prie kambario durų, prie sandėliuko, tyrinėjo jų kvapus; tada pasuko prie lango, apuostė visus stiklus, vieną po kito. Grįžo prie Šinako siuvamosios mašinos, pagalvėlės, matavimo liniuotės ir kelių drabužių, kuriuos ji buvo pradėjusi siūti. Viskas kambaryje buvo apžiūrėta be galo atidžiai. Tuomet Šinako prisiminė paketėlį su vištiena, kurį buvo įdavęs Cukamotas, ir vis dar suvyniotą į popierių pabandė padėti Lili ant tako; bet katės, regis, tai nesudomino, — prieš nusigręždama pauostė trumpiau nei ką kitą. Po katės kojomis baugiai šiureno tatamis, ji baigė tyrinėti kambarį, tada grįžo prie stumdomų durų ir pabandė jas letenomis atidaryti.

— Lili, dabar tu esi mano katė ir negali niekur bėgti! — Šinako pastojo jai kelią, ir Lili vėl ėmė žingsniuoti po kambarį, skleisdama tą neįprastą šiugždesį.

Patraukė prie šiaurinio lango, užsiropštė ant dėžės, kurioje buvo sukrautos atraižos ir drabužių skiautės, ir, kiek įmanoma ištempusi kaklą, įsižiūrėjo į kiemą.

Buvo vienas tų šviesių rudeniškų rytų — tik vakar baigės paskutinė rugsėjo diena. Pūtė lengvas šaltokas vėjas, virpindamas penkių ar šešių dykvietėje už namo augančių tuopų lapus, mirguliavo baltos jų apačios. Tolumoje buvo galima įžiūrėti Majos ir Roko kalnų viršūnes. Ašijoje iš viršaus atsiverdavo visiškai kitoks vaizdas, ten kiek užmatai buvo pristatyta namų. Ką galėjo jausti Lili, taip žvelgdama pro langą? Netikėtai Šinako prisiminė, kaip dažnai jodvi su Lili Ašijos namuose būdavo paliekamos vienos. Kai Šiodzas su motina išvažiuodavo į Imadzu ir ilgokai negrįždavo, Šinako vieniša nykiai kimšdavo savo maistą — karštą arbatą su šaltais ryžiais, priviliota vakarienės garsų pasirodydavo Lili. A, tiesa, ji pamiršo pašerti katę — ši turbūt alkana. Pagailėjusi gyvo padaro, ji pasemdavo kiek mažučių džiovintų žuvelių, paprastai laikomų atsargai, užberdavo jų ant likusių ryžių ir padėdavo jai prieš nosį. Pripratusi prie daug prašmatnesnio maisto, Lili nerodydavo ypatingo džiaugsmo ar dėkingumo ir vos teikdavosi paragauti kąsnelį. Šinako pagaudavo pyktis, užuojauta, kurią lyg ir būdavo pajutusi katei, kaipmat išgaruodavo. Vakare Šinako patiesus fotoną laukdavo vyro — arba grįš, arba negrįš. Matydama, kaip Lili taisosi Šiodzo pataluose, tingiai išsitiesia visu kūnu, tarsi tai būtų jos teisė, Šinako pajusdavo kažką panašaus į neapykantą, ji šiurkščiai pakeldavo miegančią katę ir nuvydavo šalin.