Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Laurie taria: „Tai, ką mes darome čia — tyloje laukiame, kol visos gaus savo maisto porciją, man primena vakarienę šeimoje. Mano mama gėrė, tėvas nuolatos būdavo piktas ir niekas nekalbėdavo. Tai buvo siaubinga.“

„Kaip tuomet jausdavaisi?“, — teiraujuosi.

„Vieniša, apgailėtina, tarsi būčiau gimusi ne toje šeimoje. Norėjau pabėgti, tačiau neturėjau kur; jaučiausi įkliuvusi į spąstus. Visa tai man sukelia tokius pat jausmus. Tarsi jūs visos būtumėte pamišusios, o aš įkalinta tarp jūsų, pakvaišėlių būryje.“

Dar daugiau galvų pradeda linksėti. Murmesys sustiprėja. Moteris iš Australijos žvelgia į mane priešišku žvilgsniu, o jos ilgi, juodi plaukai beveik siekia sriubos dubenėlio kraštą. Įsivaizduoju ją galvojančią, kad Laurie yra teisi, ir ar kas nors galėtų pavėžėti ją iki oro uosto po kokių penkiolikos minučių.

Tačiau būtent čia ir dabar, šios nuoskaudos, jog mane apleido ir išdavė tie , kurie man iš tiesų svarbūs , ir viskas , kas man liko , yra maistas , sūkuryje slypi ryšys tarp maisto ir Dievo. Ši nuoskauda žymi akimirką, kuomet mes liovėmės rūpintis savimi, tikėtis pokyčių ar geresnio gyvenimo. Ji žymi savijautą, kuri mus baugina. Ji žymi jausmus, kurių išsižadame, ir taip paverčia mūsų gyvenimus ribotais, tuščiais ir troškiais. Tokiame izoliuotame pasaulyje atsiduriame vos per žingsnelį nuo išvados, jog Dievas — kuris įkūnija gėrį, išganymą ir meilę — mus apleido, išdavė arba jis tėra nežemiška mūsų tėvų versija. Praktinė veikla, padedanti susidoroti su šiuo beviltiškumo jausmu, stovyklose yra paremta ne priverstinės valios išraiška ar tikėjimo sustiprinimu, o buvimu smalsiomis ir švelniomis, bei kova su cinizmu, beviltiškumu ir pykčiu.

Paklausiu Laurie, ar ji galėtų įsileisti tą dalelę savęs, kuri jaučiasi užspęsta ir vieniša.

Ji sako to padaryti negalinti. Ji tenori valgyti.

Pasiteirauju, ar ji pasiryžusi pripažinti galimybę, kad tai neturi nieko bendra su maistu.

Atsako, kad ne. Ji žvelgia į mane nepermaldaujamo užsispyrimo kupinu žvilgsniu: „Laikykis atokiau. Eik šalin. Manęs tai nedomina.“ Jos akys primerktos, lūpos tvirtai sučiauptos.

Atrodo, tarsi kas būtų išsiurbęs visą patalpos orą. Žmonės sulaikė kvėpavimą; žvelgia į mane, į Laurie, laukia.

„Man įdomu, — tęsiu, — kodėl tu taip bijai mane įsileisti. Regis, dalis tavęs linkusi į atsiskyrimą, gal net destrukciją.“

Ji nuleidžia šaukštą, kurį laikė ore, ir įsistebeilija į mane.

„Ar tu pasidavei?“, — klausiu.

Tai rizikingas klausimas, kadangi jis priverčia tuojau pat pasinerti į neviltį, tačiau klausinėju, kadangi ji kovojo su manimi pastarąsias tris dienas, ir nerimauju, jog paliks stovyklą visiškai užsisklendusi. „Kada įsigalėjo tavo pasiryžimas niekuomet niekuo nebetikėti?“

Ji staigiai įkvepia. Kelias minutes tvyro tyla.

Apsižvalgau aplink. Trijų mažų vaikų motina Suzanne verkia. Psichiatrė iš Mičigano, Viktoria, stebi, laukia, siurbdama į save aplink vykstančius dalykus.

„Aš pradėjau trokšti mirties nuo dešimties metų“, — tyliai ištaria Laurie.

„Ar tai dešimtmetei mergaitei atsirastų vietos?, — teiraujuosi. — Mergaitei, kuri nesugebėjo rasti išeities iš beviltiškos situacijos? Labai atsargiai pamėgink pajusti pačią nuoskaudą.“

Laurie linkteli galva. „Manau, galiu tai padaryti“, — sušnabžda.

Prašau jos tai padaryti ne tam, kad ji galėtų paguosti „vaiką savo viduje“. Netikiu jais. Tačiau esu tikra, kad kiekviena turi sustingusią sielos dalelę — neišgyventų jausmų slėpinių — kurią reikia pripažinti, kad galėtume užmegzti ryšį su tuo, kas iki šiol neskaudėjo, nebuvo sužeista ar nekėlė alkio. Nors stovyklos veikla dažnai laikoma terapine, vis dėlto tai nėra terapija. Ši veikla nebuvo sukurta savigarbai, kurios formavimuisi įtakos turėjo mūsų praeitis, palaikyti. Mūsų asmenybė bei gynybiniai jos mechanizmai, tarp kurių yra ir emocijų kupinas požiūris į maistą, yra tiesioginė sąsaja su mūsų dvasingumu. Jie yra tarsi duonos trupiniai, žymintys mūsų kelią namo.

Laurie taria: „Nežinau, kas ką tik nutiko, tačiau staiga nebejaučiu nė menkiausio noro valgyti sriubą.“

Atsakau jai: „Regis, atsirado kažkas geresnio už maistą: prisilietimas prie to, ką laikei neliečiamu, ir vidinis suvokimas, jog esi stipresnė už savo skausmą.“

Ji linkteli galva ir pirmą kartą per tris dienas nusišypso: „Šią akimirką gyvenimas neatrodo toks blogas. Pripažinimas balsu, koks prastas jis buvo man esant dešimties, privertė mane suprasti, kad dabar jis toks nebėra. Tikriausiai pagaliau sugebėjau pajusti tą dešimtmetę mergaitę ir didžiulį jos liūdesį, tuo pat metu visiškai nesusitapatindama su ja — tai geras dalykas.“

Paprasčiausias faktas, kad jos skausmą galima paliesti ir kad jis negali jos sunaikinti, reiškia, kad ne viskas prarasta, beviltiška ar nesugrąžinama. Linksėdama galva paklausiu, ar ji nori tęsti mūsų pokalbį. Ji atsako: „Manau, kad šiam kartui pakaks.“

Paprašau dalyvių paimti savo įrankius, suvalgyti dar kelis kąsnelius ir tuo pat metu stebėti, koks maistas labiau sužadina apetitą, koks jo skonis bei kokius jausmus jis sukelia.

Prabėgus dar keletui minučių, septynerius metus besilankanti stovyklose Nell pakelia ranką: „Aš nebesijaučiu alkana, tačiau staiga supratau, jog bijau atsisakyti maisto.“

„Kodėl?“, — domiuosi.

„Nes... — ji pradeda verkti — ... nes aš suprantu, jog manęs nevaldo nuoskauda... ir jūs ant manęs supyksite, tai sužinojusi.“

„Kodėl manai, kad supykčiau?“, — vėl klausiu.

„Kadangi atskleisčiau jums tikrąją save, ir jums ši asmenybė nepatiktų.“

„Ką tokio aš pamatyčiau?“

„Gyvybingumą. Gausybę energijos. Užsispyrimą. Tvirtybę.“

„Oho“, — nustembu. — Ir kodėl man turėtų nepatikti?“

„Todėl, kad tuomet man jūsų nebereikėtų. Ir tai jus baugintų.“

„Kas, tavo manymu, aš esu? Kažkas iš pažįstamų, kuriuos baugina tavo asmenybės grožis?“

Nell nusijuokia. „Sveika, mama“, — atsako ji.

Sale nusirita skardaus juoko banga.

„Ji visuomet buvo tokia prislėgta, — paaiškina Nell. — Jei būčiau buvusi vien tik savimi, mamai to būtų buvę per daug. Man teko nuslopinti savo didybę — turėjau būti tokia pat palaužta, kaip ir ji, priešingu atveju būtų mane atstūmusi, o su tuo susitaikyti aš negalėjau.“

„Nell, kas vyksta tavo kūne?“, — klausinėju.

„Jaučiu, tarsi manyje trykštų spalvų fontanas, — atsako ši. — Regis, manimi teka ryškūs raudoni, žali, auksiniai, juodi atspalviai, užliedami mano krūtinę, rankas, kojas...“

„Gerai, stabtelkime minutėlę...“

Apžvelgiu patalpą. Norėjusi pasiųsti mane velniop Anna verkia. Camille, nuo pat stovyklos pradžios, regis, nuobodžiavusi, dabar visiškai pasinėrė į aplink vykstančius dalykus. Grupės dėmesį prikaustė Nell mintys apie būtinybę atrodyti palaužtai.

Šias moteris vienija tikėjimas, jog buvimas palaužta ir sužalota garantuos aplinkinių meilę.

Pažvelgiu į Nell ir sakau: „Jei sustoji ir leidi sau pajusti visa, kas tau siūloma, tai niekada nesukelia tokių jausmų, kokių tikiesi. Per tris minutes iš įbaugintos moters pavirtai fontanu...“

Nell prisipažįsta: „Atrodo, tarsi ši tyli, rami erdvė laukė mano sugrįžimo, tarsi ji čia buvo visą mano gyvenimą, tarsi ši erdvė, labiau nei kas kita, atspindi mane.“ Tuomet Nell atsistoja ir apžvelgia salę. Pastumia savo kėdę į šalį ir išpyškina: „Klausykite manęs, merginos! AŠ NESU PALAUŽTA!!!“