Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Iš anglų kalbos vertė

Andrius Patiomkinas

Turinys

I veiksmas. Šūdas įmintas

pirmas

antras

trečias

ketvirtas

penktas

šeštas

II veiksmas. Kaip aš praleidau vasaros atostogas

septintas

aštuntas

devintas

dešimtas

vienuoliktas

dvyliktas

tryliktas

III veiksmas. Nepaisant kliūčių

keturioliktas

penkioliktas

šešioliktas

septynioliktas

aštuonioliktas

IV veiksmas. Kaip mano vasaros atostogos praleido mane

devynioliktas

dvidešimtas

dvidešimt pirmas

dvidešimt antras

V veiksmas. Me ves y sufres

dvidešimt trečias

dvidešimt ketvirtas

dvidešimt penktas

dvidešimt šeštas

dvidešimt septintas

I veiksmas Šūdas įmintas

pirmas

Martirijuje karšta kaip pragare, bet laikraščių naujienos prieangyje tvilko šalčiu. Nė nebandykit spėlioti, kas kiaurą antradienio naktį prastypsojo gatvėje. Sufleruoju: papūstanosė misis Lečiuga. Sunku pasakyti, ar tai ji tirtėjo, ar naktiniai drugiai ir verandos šviesa pro gluosnius ribuliavo ant jos odos it laidotuvių šilkas vėjyje. Kad ir kaip ten būtų, aušra išryškino balutę tarp jos kojų. Štai jums įrodymas, kad normalūs laikai tiesiog kaukdami spruko iš miesto. Greičiausiai amžių amžiams. Dievas mato: mokydamasis gyvenimo stengiausi iš paskutiniųjų, netgi įtariau, kad didinga ateitis mūsų laukia. Bet po viso to, kas nutiko, nuojautos jau nebe tokios šviesios. Kitaip tariant: į ką panašus šitoks supistas gyvenimas?

Dabar penktadienis šerifo nuovadoje. Kažkuo primena penktadienį mokykloje. Apie mokyklą, bliamba, nė neužsiminkit.

Sėdžiu ir laukiu tarp saulės žybsnių iš tarpdurių eilės, nuogas, tik su batais ir ketvirtadienio apatiniais. Panašu, kad kol kas mane užspeitė pirmutinį. Nesupraskit manęs neteisingai — aš neprisidariau bėdos. Su antradieniu neturiu nieko bendro. Vis dėlto šiandien nesinori čia būti. Turėtumėt prisiminti Klarensą Tenkažinkokį, tą juoduką, kurį rodė per žinias aną žiemą. Tas psichas, snaudęs šitam pačiam mediniam koridoriuj, tiesiai prieš kameras. Žiniose aiškino, kad štai kaip mažai Klarensui rūpį jo nusikaltimų padariniai. „Padariniais“, spėju, vadino sužalojimus kirviu. Klarensas Tenkažinkoks buvo kaip gyvulys plikutėliai nuskustas ir apvilktas pamišėlių pižama. Stiklaininiai akiniai ir taip toliau; tokie akiniai, kokius nešioja daugiausia dantų smegenų turintys bedančiai. Teisme Klarensui įrengė žvėries narvą. Paskui nuteisė myriop.

Spoksau į savo Nike kedus, ir tiek. Jordan NewJacks, brol. Apspjovęs ir patrynęs, pasigražinčiau juos, bet tai lyg ir beprasmiška, kai tupi nuogas. Šiaip ar taip, mano pirštai lipnūs. Šis rašalas Armagedoną pergyventų, prisiekiu. Tarakonai ir supistas pirštų atspaudų rašalas.

Į tamsųjį koridoriaus galą įslenka milžiniškas šešėlis. Paskui pasirodo jo savininkas — moteriškė. Jai prisiartinus, šviesa iš tarpdurio išplėšia „Bar -B- Chew klėties“ dėžę jos rankose, mano drabužių krepšį ir telefoną, į kurį ji bando kalbėti. Boba lėtapėdė, suprakaitavusi, bruožai susimetę veido centre. Net ir su uniforma pažinsi, kad iš Gjurių giminės. Į koridorių paskui ją išseka dar vienas policininkas, tačiau Gjuri rankos mostu jį pavaro šalin:

— Palik man jį iškvosti, tave pakviesiu rašyt protokolo.

Ji vėl prisikiša telefoną prie žabtų ir atsikrenkščia. Balsas suplonėja iki spiegimo.

— Hmm... Aš nevadinu tavęs avinu, aš aiškinu, kad... statistiškai... Specialiosios paskirties ir taktikos būrys gali sumažinti suvestinės skaičius, — Gjuri taip užspiegia, kad „Klėties“ dėžė plumpteli ant žemės.

— Priešpiečiai, — sukriokia lenkdamasi. — Fui, ne! — tik salotos, prisiekiu Dievu.

Pokalbis nutruksta, kai ji išvysta mane.

Pasitempiu, kad sužinočiau, ar motina atėjo manęs pasiimti. Ne, nepasirodė. Žinojau, kad neateis, štai koks išminčius. Vis tiek iki šiol dar dedu į ją viltis, kas per supistas genijus. Vernonas Genijus Litlis.

Pareigūnė išverčia drabužius man į sterblę.

— Čionai.

Tai tiek tos mamos. Kaip visados mieste kaulys užuojautos. „Vernas tiesiog pribloškė “, — sakys. Vernu ji mane vadina tiktai prie savo kavos draugužių, vaizduodama, kokie mes supistai neperskiriami, kai iš tiesų viskas komiškai sumauta. Jei mano močia būtų gimusi su naudojimosi instrukcija, tai joje galiausiai būtų parašyta išpisti močią lauk, garantuoju. Galų gale visiems aišku, kad dėl antradienio kaltas Jėzus. O mamelė? Vien to, jog padedu tyrimui, užtenka, kad įsivarytų sau neraliuotą Turėto sindromą ar kaip ten tai vadina, kai nevalingai makaluoji rankom.

Pareigūnė įsiveda mane į kabinetą su stalu ir dviem kėdėmis. Langų nėra, tiktai mano bičiulio Jėzaus nuotrauka prilipdyta prie vidinės durų pusės. Man tenka dėmėtoji kėdė. Nerdamas į drabužius bandau įsivaizduoti praėjusį jos savaitgalį: įprasčiausios parūdijusios akimirkos tykšta ant miesto nuo besparnių kondicionierių diskų; vietoj gurkšnio iš purkštuvų spanieliai gauna niuksą į nosį.

— Vernonas Gregoris Litlis? — moteriškė atkiša man skrudintą šonkaulį. Bet siūlo ne iš širdies, ir, nuoširdžiai pasakius, matydamas, kaip Gjuri smakras vibruoja virš kaulo, užsigraužtum paėmęs bent vieną.

Maniškį kaulą ji deda atgal į dėžę, o sau pasiima naują.

— Hmm, pradėkime nuo pradžių. Tavo nuolatinė gyvenamoji vieta — Bjulos gatvės septyniolika?

— Taip, ponia.

— Kas dar tenai gyvena?

— Niekas, tik mano mama.

— Dorisė Eleonora Liti... — mėsos padažas tekšteli ant jos vardinio ženklelio, po kuriuo parašyta: Šerifo pavaduotoja Veinė Gjuri. — Ir tau penkiolika metų? Sunkus amžius.

Juokus ji, po galais, varinėja, ar ką? Moraliai palaikydami New Jacks sušiūruoja vienas į kitą.

— Ponia... Ar tai ilgai užtruks?

Jos akys akimirką išsiplečia. Paskui prisimerkusios pažvairuoja.

— Vernonai, mes kalbame apie bendrininkavimą žmogžudystėje. Užtruks tiek, kiek reikės.

— Taip, bet...

— Tik jau nepasakok, kad nebuvai artimas to meksikėno draugas. Nepasakok, kad nebuvai jo vienintelis draugas, nė neprasižiok.

— Ponia, bet aš noriu pasakyti, kad turėtų būti gausybė liudininkų, kurie matė daugiau nei aš.

— Nejaugi? — ji apžvelgia kabinetą. — Hmm, daugiau aš čia nieko nematau, o tu?

Kaip avinas apsidairau aplinkui. Bybienė. Ji sugauna ir grąžina į vietą mano akis.

— Misteri Litli, jūs suvokiate, kodėl esate čia?

— Žinoma, manau.

— A-ha. Jei nieko prieš, paaiškinsiu, kad mano darbas — atkapstyti tiesą. Kol nepagalvojai, kad tai sunku padaryti, priminsiu tau, kad... stas-tistiškai... šį pasaulį valdo tik dvi pagrindinės jėgos. Gali įvardyti dvi jėgas, kurios grindžia šio pasaulio gyvenimą?

— Ė, turtas ir skurdas?

— Ne turtas ir skurdas.

— Gėris ir blogis?

— Ne. Priežastis ir pasekmei Ir kol nepradėjome, noriu, kad įvardytum dvi klases žmonių, kurie gyvena mūsų žemėje. Ar gali įvardyti dvi įrodytas žmonių kategorijas?

— Priežastiečiai ir pasekmiečiai?

— Ne. Piliečiai ir — melagiai. Ar jūs su manimi, misteri Litli? Ar tu čia?

Ne-a, maždaug. „Ne, aš prie balos su tavo supistom dukrom“, — noriu pasakyti, bet nesakau. Kiek žinau, dukterų ji nė neturi. Dabar ištisą dieną mąstysiu, ką turėčiau atsakyti. Užsikrušimas.