Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Peme, stok! Išleisk mane čia...

— Susiimk, mes jau beveik namie, — įsivažiavusios Pemės lengvai nesustabdysi.

Mano namai — drožto medžio pastatas drožto medžio pastatų gatvėje. Prieš įžiūrėdamas jį pro gluosnius, kaimynystėje išvysi naftos siurblį. Nežinau, kaip jūsų mieste, bet čia savo naftos siurblius mes puošiame. Net rengiami jų konkursai. Mūsiškis aptaisytas kaip vabzdys maldininkas, turi galvutę ir kojytes. Tas milžiniškas vabzdys tik tvin-tvin-tvinkčioja kaimynų dirvoje. Vietinės poniutės jį padabino. Vis dėlto šių metų prizas atiteko siurbliui Godzilai iš Kalaveros gatvės.

Kai Pemė numeta greitį, gatvėje pamatau žurnalistus ir kažkokį tipelį, tysantį šalia furgono Lečiugų gluosnių paūksmėje. Jis praskleidžia šakas, kad pamatytų mus pravažiuojančius. Neklauskite, kurių velnių jis rodo dantis.

— Tas žmogėnas ten pratūnojo visą rytą, — sako Pemė, šnairuodama į gluosnius.

— Jis šiaip priklydėlis ar žurnalistas? — klausiu.

Pemė papurto galvą, stabdydama prie mano namų.

— Žinau, kad ne vietinis, tiek dar suprantu. Be to, jis turi kamerą...

Pyst pyst pyst, kaip visados kala ir kala vabzdys kas ketvirtą mano gyvenimo sekundę. Pirmyn atgal, pirmyn atgal, tarsi katerį švartuoja mašiną Pemė. Pyst pyst, pirmyn atgal, — įstrigau Martirijaus aparate. Kitoje gatvės pusėje misis Lečiugos užuolaidos aklinai užtrauktos. Dvidešimtajame name pro stiklines duris spokso misis Porter su Kurtu — vidutinio dydžio juodos ir baltos spalvos šunėku. Kurtas nusipelno vietelės sumautame Skalijimo šlovės muziejuje, nors nuo antradienio jis neišleido nė garso. Net keista, kokie supratingi tie šunys.

Nespėjus susiorientuoti, mašiną užgriūva šešėlis. Veinės Gjuri.

— Ir ką gi mes čia turime? — klausia ji, darydama mano dureles. Gjuri balsas ataidi iš gerklės gilumos, kaip papūgos. Taip ir knieti dirstelti į jos žiotis dėl bokso pirštinę primenančio liežuvio.

Iš verandos su padėklu savo bekvapių džiaugsmo pyragėlių išneria mamelė. Pabaidytos Stirnos maniera. Taip atrodė, kai paskutinį sykį mačiau tėtį gyvą, kas, kad Pabaidyta Stirna gali daug ką byloti: ne vietoj pakabintą orkaitės pirštinę ar pačią tikriausią pasaulio pabaigą. Tačiau orkaitės pirštinė vietoje — po padėklu. Mamelė nučiuožia laipteliais palei mūsų gluosnį, — tą, po kuriuo stovi jos norų suolelis. Norų suolelis šiose vietose gana naujas reiškinys, nors tas prakeiktas daiktas jau ir svyra prie žemės. Mamelei nė motais, ji metasi prie Pemės automobilio.

— Kaip reikaliukai, vyreli? — apipila mane tuo pretenzingu šūdu, į kurį įniko, kai pirmąsyk jai pateikiau įrodymų turįs pimpalą. Dabar tu, pipeli, laikykis. Aš atsitraukiu, tačiau veltui, nes ji pasigauna mane ir išterlioja seilėmis, lūpdažiu ir dar bybis žino kuo. Placenta galbūt. Visą tą laiką mamelė nutėškusi kažkur jau matytą šypseną, bet kur matytą — taip ir lieka ant liežuvio galo. Sufleruoju: filme apie jaunus sutuoktinius lankančią motiną, iš kurios nagų į pabaigą reikia plėšti žirkles.

— Hėė, — Veinė įsispraudžia tarp mudviejų. — Bijau, kad jūsų vyrelis pabėgo iš apklausos.

— Ką gi, vadink mane Dorise, Veine. Aš pati beveik palaikau šiltus santykius su Ludel, Ryna ir visom kitom.

— Nejaugi? Misis Liti, leiskite paaiškinti, kokia padėtis...

— Hmm, šie pyragėliai tiesiog cypia, kaip nori būti paragauti. Veine?

— Ponia, bijau, kad ne aš kuriu įstatymus.

— Vis tiek eime į vidų, nėra jokio reikalo karščiuotis ir spyriotis, galim viską lengvai sutvarkyti, — siūlo mamelė. Aš sustabarėju. Neturiu jokio noro, kad Gjuri kaišiotų nosį į mano kambarį ar kur kitur. Į supistą spintą ar dar kur nors.

— Bijau, kad Vernonas turės važiuot su manimi, — pareiškia Gjuri. — Paskui reikės pasižvalgyti po jo kambarį.

— Na, Dievulėliau, Veine... Jis nepadarė nieko blogo, jis visada elgiasi kaip lieptas...

— Nejaugi? Kol kas jis dar nieko nepridirbo, tik melavo, o kai pasitikėdama palikau jį vieną, pabėgo. Mes vis dar negalim pasakyti, kur jis buvo tragedijos metu.

— Jo ten net nebuvo!

— Mums jis ne taip pasakojo, sakė, kad buvo matematikoje.

— Tuo metu buvo matematikos pamoka, — pataisau aš. Dievaži, užsirašysiu ant superstų marškinėlių.

— Tada nėra ko jaudintis, — sako Gjuri. — Jeigu neturi ko slėpti.

— Hm, Veine, bet per žinias sakė, kad ši byla kaip dukart du — priežastys visiems žinomos.

Gjuri sumirksi akim.

— Visiems žinomos pasekmės, misis Liti. Priežastis aiškinsimės mes.

— Bet taip sakė per žinias!..

— Per žinias daug ką sako, ponia. Faktas tas, kad mūsų apygardoje išsibaigė lavonmaišiai, ir, pavyzdžiui, aš laikausi nuomonės, kad tas banditas negalėjo šito padaryti vienas, be pagalbos.

Padėjusi pyragėlius į šalį, mamelė nuklupinėja prie savo norų suolelio. Ji kiek svyruoja ant nelygiai į žemę įsirėmusio suoliuko. Tas sukruštas daiktas kas savaitę svyruoja vis kitaip, lyg būtų susietas su mamelės smegeninės kursu ar kuriuo galu.

— Na, aš nesuprantu, kodėl visada man taip turi nutikti? Mes turime liudininkų, Veine, liudininku !

— Pati žinot, ponia, kokie prieinami tie vadinamieji liudininkai, — atsidūsta Gjuri. — Gal jūsų vaikinukas žinojo, o gal ir ne. Faktas tas, kad jis pabėgo nesibaigus apklausai. Žmonės, turintys tvirtą alibi, taip nesielgia.

Štai tiek laiko prireikia Pemei išsikrapštyti iš savo Mercury. Tas sukriokia iš palengvėjimo, kai ji nusiriogliną nuo rėmo. Skruzdės katapultuoja nuo sėdynės.

— Veine, tai aš jį paėmiau. Radau veik nusibaigusį iš bado.

— Siūliau jam valgyti... — sukryžiuoja rankas Gjuri.

— Nesąmonė, Pritikino dietos nė augančio vaikinuko nosiai neužtektų, — Pemė blyksteli išrasojusia akimi į Gjuri. — Kaip sekasi, Veine, su ta... Pritikino dieta?

— O... puikiai. Hėė...

Taigi Gjuri prismeigta it vabalėlis. Susmukėlis su kamera iš po Lečiugų gluosnio sugauna mano žvilgsnį, tada nužvelgia Veinę. Jis vis dar šiepiasi nieko nesakančia dantyta šypsena, kuri — neklauskite kodėl — pakerta man kojas. Gjuri jo nepaiso, tik stebi akies krašteliu. Tas tipas vilki gelsvai rudą kombinezoną ir baltą smokingą, nelyginant Rikardas Moltenbomas ar kaip ten vadinosi tas mamos numylėtinis, laikęs nykštuką „Fantazijų saloje“. Pagaliau tvirtindamas kamerą ant trikojo pingvino žingsniu pereina gatvę. Vadinasi, jis — arba turistas, arba reporteris. Reporterį šiais laikais atpažinsi tik iš vardo: ar pastebėjot, kaip it šūdas suraityti vietinių žumaliūgų vardai? Maždaug: Zirkė Hartin, Aldas Manaldas ar dar koks šūdas.

— Taigi, — nepaisydama Moltenbomo tęsia Gjuri. — Vežam šį berniuką į miestą.

Paknark tu tam berniukui!

— Luktelkit, — stabdo mamelė. — Šį tą turėtumėt žinoti: Vernoną kamuoja tokia kaip ir... liga, — ištaria gergždžiančiu balsu, lyg pranešdama apie vėžį.

— Velniai rautų, mam!

— Vernonai Gregori, pats supranti, tu turi tą bėdą!

Dėjau aš, Jėzau! Prikandu apatinį žandikaulį. Moltenbomas sukrizena šalikelėj.

— Mes pasirūpinsime juo, — užtikrina Gjuri, į klešnę nusišluostydama delną, kūnu stumteli mane į keliuką. Įstatymo apsauga veiksminga, kai šiknaskruosčiai kaip supisti pabūklo sviediniai.

— Bet jis niekuo nenusikalto! Jis klinikinės būklės!

Paknark man su savo būkle, bliamba!