Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Kaip tik tuo metu Likimas meta savo kortą — gatvėje sušnypščia Leonos Dant Eldorado. Įsčiamobilis iš pragaro, užgrūstas dar dviem vadinamosiom mamos draugėm — Džordžete ir Bete. Tos draugės visada užsuka. Iki antradienio šiai šutvei vadovavo misis Lečiuga. Kol kas ji negaluoja iki atskiro pranešimo.

Leoną Dant pasirodo tik tada, kai gali pasigirti bent dviem dalykais — šitaip sužinai savo statusą gyvenime. Kad užsuktų pas Lečiugas, jai reikia bent penkių naujienų, taigi mes priklausom pradinukų lygai. Embrionų lygai, sakyčiau. Nors jos šlaunys ir subinė kaip karvės, o papų — minimum, Leoną — beveik graži blondinė plonu liežuviu, kurį, kaip žinoma, nusvidino trindama į paskutinio vyro piniginę. Velionio vyro, ne pirmojo, kuris pabėgo. Apie pabėgusįjį ji niekados nepasakoja.

Džordžetė Porkomi šutvėje vyriausia. Perdžiūvęs grifas lakuotais tabako dūmų spalvos plaukais. Vadiname ją tiesiog Džordžą. Kaip tik šiuo metu ištekėjo už šerifo, nors ir neverta juos vaizduotis ką nors darančius. Ir dar: visai kaip per televizorių rodomi laukiniai raganosiai, Džordžą gyvena su paukštuku ant sprando. Tos paukštės vardas — Betė Pričard, dar viena atseit mamos draugužė.

Nupezusiu veidu ji slankioja iš paskos, vis kartodama: „Aš suprantu, suprantu “. Jos dešimtmetis sūnelis vardu Bredas. Tas mažasis šūdausis sulaužė mano Playstation, bet niekada to nepripažins. Bredui, užsipisk, nieko nepaaiškinsi: jam pripaišytas sutrikimas, kuris prilygsta nemokamam Baltam bilietui. O man, girdi, tik klinikinė būklė.

Taigi Likimas meta kortą ten, kur stodami už policijos mašinos sužėri Eldorado diskai. Rikardas Moltenbomas, tas reporteris, toreadoriškai mostelėjęs, žengteli į celiulitiškai išgraužtą dirvą, kurią mes vadiname vejele. Kadras turi byloti, kad mamelės pasaulėlis sustyguotas iš cukraus vatos nervų. Dabar žiūrėkit, bliamba, kaip jie tirpsta.

— Labas, Veine! — šūkteli Leoną. Ji žengia pirmoji, mat yra jauniausia, tai yra per keturiasdešimt.

— Ką — Veinė?! — rikteli Džordžetė Porkorni. — Nukamavai mano vyrelį nuovadoj?

Mamelė naudojasi šansu.

— Veinei tai eilinis patikrinimas, ir tiek. Mergaitės, eime — turiu sodos vandens.

— Vėl problemos, Dorise? — smalsauja Leoną.

— Vajetau, pyragėliai rasoja! — atsako mamelė. Patikėkit, tie pyragėliai neturi tiek gyvybės, kad rasotų.

Ruošdamasi kalbai Veinė Gjuri krenkšteli, bet kaip tik tuo metu su krokodiliška šypsena ir vaizdo kamera prie jos žengteli Moltenbomas:

— Keletą žodžių į kamerą, kapitone?

Aplink juos išsirikiuoja žiūrovai: Pemė, Džordžetė, Leoną ir Betė. Džordžetė išsitraukia cigaretę. Patogiai įsitaiso. Nupiepusi Betės fizionomija pavirsta rūsčia mina, ji žengteli atgal.

— Juk nerūkysi prieš kamerą, Džordžą?!

— Ša! Prieš kamerą ne aš, o ji. Neužknisk, Bete, — šnypšteli Džordžetė.

Šerifo padėjėja Gjuri suspaudžia lūpas. Giliai įkvepia ir pašnairuoja į reporterį.

— Pirmiausia, sere, aš — šerifo padėjėja. O antra, naujausių žinių turėtumėt kreiptis į informacijos skyrių.

— Iš tikrųjų tai aš atlieku žurnalistinį tyrimą, — paaiškina Moltenbomas.

Gjuri nužvelgia jį nuo galvos iki kojų.

— Nejaugi? Jūs iš?..

— CNN, ponia. Eulalijus Ledesma, jūsų paslaugoms, — auksas jo burnoje atmuša saulės spindulius. — Pasaulis laukia.

Gjuri sukrizena ir papurto galvą.

— Pasaulis toli nuo Martirijaus, misteri Ledesma.

— Šiandien pasaulis — Martirijus, ponia.

Gjuri akys smenga į Pemę. Šios burna atvėpsta it kūdikio iš greitojo maisto reklamos. „TV!“ raidžių kontūrai įsiplieskia.

— Baris tavimi be galo didžiuosis, — suvapa ji.

— Bet aš juk negaliu pasirodyti tiesiog šitaip, kaip manot? — permeta akimis save šerifo padėjėja Gjuri.

— Tu švarut švarutėlė, Veine. Susiimk! — sučepsi Pemė.

— Nejaugi? Mm. Ir būtent ką turėčiau pasakyti?

— Atsipalaiduokit, — sako Ledesma. — Aš jums padėsiu.

Nespėjus Gjuri užprotestuoti, jis pastato ant žemės trikojį, nutaiko kamerą į Veinę ir atsistoja priešais. Ledesmos balsas tiesiog pražysta:

— Dar kartą apsisiautėme gedulo skraiste... Skraiste, kuri dėl šalutinio besikeičiančio pasaulio poveikio pribloškiančiai apdriskusi. Šiandien dorieji Martirijaus miesto gyventojai iš centrinio Teksaso kartu su manimi klausia: kaip išgydysime Ameriką?

— Hėė, — prasižioja Gjuri, lyg žinotų sušiktą atsakymą. Ne, Veine, ne -a — jis dar nebaigė.

— Stovime priešakinėse eilėse su žmonėmis, kurių vaidmuo po tragedijos keičiasi — su profesionaliais mūsų įstatymų sergėtojais. Šerifo padėjėja Veine Gjuri, ar tokiomis akimirkomis kaip dabar pakinta jūsų ir bendruomenės santykiai?

— Hm, tai pirmas kartas, — atsako ta. Suprask: nusišneki, bliamba.

— Bet ar neišaugo skaičius skambinančiųjų, kurie norėtų pareikšti tiek moralinę, tiek pilietinę paramą, patarti.

— Stas-tistiškai, sere, mieste tarėjų daugiau nei įstatymo sergėtojų. Tarėjai nepriverčia laikytis įstatymų, tad mes su jais nesitariame.

— Bendruomenė priima iššūkį ir... bando susiimti?

— Suimti nusikaltėlį padės žmonės iš Liulingo, o šunys, savaime suprantama, čia iš Smito apygardos. Komitetas iš Hiustono net atsiuntė namų gamybos čiulpinukų.

— Akivaizdu, kad atimu iš jūsų brangų laiką, kurį skiriate išsigelbėjusiems, — Ledesma mostu pakviečia mane.

— Išsigelbėjusieji, sere, išsigelbėjo, — sumikčioja Gjuri. — Mano darbas — surasti priežastį. Šis miestas nenurims tol, kol nenustatysime negerovės priežasties. Ir nepašalinsime jos.

— Bet viskas paprasta kaip dukart du, tiesa?

— Sere, įvykių be gilesnės priežasties nebūna.

— Sakote, bendruomenė turi patyrinėti save iš vidaus, galbūt drąsiai pripažinti karčią tiesą dėl savo vaidmens tragedijoje?

— Aš sakau, kad turime surasti žmogų, kuris sukėlė tragediją.

Ledesmos akyse įsibrėžia žiburiukai. Jis suima mane už peties ir įstumia į kadrą.

— Ar ją sukėlė šis jaunuolis?

It sraigė nuo acto atšoka Gjuri žandikaulis.

— Hėėė... Aš taip nesakiau.

— Tuomet kodėl Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai turėtų būti skiriami tam, kad sulaikytumėt šį vaikinuką jau pačią pirmą dieną, traumavusią galbūt jį visam gyvenimui?

Gatve link mūsų pajuda daugiau žurnalistų. Gjuri veidą išmuša prakaitas.

— Šiam kartui tiek, misteri Lesama.

— Šerifo padėjėja, tai visuomenės interesas. Pats Dievas bejėgis išjungti kamerą.

— Bijau, kad ne aš leidžiu įstatymus, ir tiek.

— Tas vaikas pažeidė įstatymą?

— Na, aš nežinau.

— Sulaikysit jį dėl viso pikto?

— Hė.

Suraukti šerifo žmonos antakiai jau bemaž siekia papus. Kurie gerokai nukarę. Ledesma tai įvertina, be atvangos makaluodamas burnoje liežuvį. Gjuri pabando sprukti, tačiau jis sukteli kamerą tarsi pabūklą.

— Gal pasakytumėt pavardę šerifo, kuris jums davė tokius nurodymus?

Iš Džordžetės Porkomi šnekų nepagalvotum, kad ji dėl savo šerifo dėtų į kelnes. Bet šįkart ji prideda. Džordžos telefonas šauna lauk iš rankinės su popierinių nosinaičių lietum.

— Bertramai? Veinę filmuoja!

Po akimirkos Gjuri kišenėje subirbia telefonas.

— Šerife? Ne, sere, prisiekiu Dievu. Banderos gatvė? Maždaug du kvartalai nuo čia. Su šunimis? Taip, sere, tuojau pat.