Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Šerifo padėjėja Gjuri atsiplėšia nuo kaulo skiautę mėsos. Mėsa pro jos vepšlas įvinguriuoja kaip atgal įtraukiamas šūdas.

— Aš tikiuosi, tu žinai, kas yra melagis? Melagis yra psichopatas. Tas, kuris tarpą tarp juodos ir baltos spalvina pilkai. Mano pareiga tau pranešti, kad pilkų tarpų nebūna. Faktai yra faktai. Kitaip tai — melas. Ar tu čia?

— Taip, ponia.

— Nuoširdžiai viliuosi. Gali paaiškinti, kur buvai ketvirtis po dešimtos antradienio rytą?

— Mokykloje.

— Aš turiu galvoj pamoką.

— Ė... Matematikoje.

Gjuri nuleidžia kaulą, kad įsistebeilytų į mane.

— Kokius svarbius dalykus ką tik baigiau tau dėstyti: apie balta ir juoda?

— Aš nesakiau, kad buvau klasėje.

Nuo įsielektrinimo mano Nike išgelbėja beldimas į duris. Sumedėjęs kuodas kyšteli į kabinetą.

— Vernonas Litlis čia? Mama skambina.

— Gerai, Eilyna, — Gjuri perveria mane žvilgsniu, perspėjančiu neatsipalaiduoti, ir duria kaulu į duris. Seku styraplaukę į priimamąjį.

Būčiau sukruštai dėkingas, jei skambintų ne mano močia. Tarp mūsų šnekant, kai aš gimiau, ji man sakytum įbedė į nugarą peilį, ir dabar bet koks jos sukeltas pisinys tiesiog sukioja jį. Šiuo metu netgi dar stipriau žeidžia, kai nebėra tėčio, kuris pasidalytų skausmu. Pamačius telefoną, mano pečiai susitraukia, lūpa atvėpsta, maždaug: o, ne! „Vernonai, tau viskas gerai?“ — štai ką ji žodis žodin suunkš savo prie kryžiaus kalančiu balseliu. Garantuoju.

— Vernonai, tau viskas okei? — pajuskite, kaip skrodžia ašmenys.

— Viskas puiku, mam, — dabar mano balsas visai prislopsta ir suidiotėja. Pasąmoninis prašymas neišskysti suveikia nelyginant katinėlis karštaklyniui šunėkui.

— Buvai tualete šiandien?

— Velniai rautų, mam!..

— Na, pats supranti, tu turi tą... bėdą.

Tai jau nebe peilio sukiojimas, mamelė jį pakeitė supistą ietimi ar kokiu kotu. Nebūtina jums tai žinoti, bet vaikystėje, taip sakant, buvau nenuspėjamas, bent jau dėl „didžiojo reikalo“. Nekalbant jau apie šlykščias smulkmenas, visą šį reikalą motušė paprasčiausiai prilipdė prie manojo peilio, kad galėtų kartkartėmis jį pasukioti. Sykį net mokytojai apie tai parašė, o ta kalė, turėjusi asmeninę smaigstymo į mane darbotvarkę, pranešė klasei. Galite tuo patikėti? Buvau gatavas vietoj kanopas užverst. Manasis peilis, aplipintas visu tuo mėšlu, šiom dienom pavirto supistu iešmu.

— Na, šį rytą neturėjai laiko, — sako, — tad aš jaudinausi, kad galbūt... supranti...

— Viskas puiku, tikrai, — laikausi mandagiai, kol nesusmeigė viso supisto Ginzu peilių rinkinio. Įkaito padėtis.

— Ką veiki?

— Klausausi šerifo padėjėjos Gjuri.

— Ludel Gjuri? Ką gi, pasakyk, kad aš pažįstu jos seserį Ryną iš „Figūros gelbėtojų“ programos.

— Tai ne Ludel, mam.

— Jeigu tai Baris, tai žinok, Pemė matosi su juo kas antrą penktadienį...

— Tai ne Baris. Jau turiu eiti.

— Ką gi, mašina dar nesutvarkyta, o aš saugau pilnut pilnutėlę orkaitę džiaugsmo pyragėlių Lečiugoms, taigi tave paims Pemė. Ir, Vernonai...

— A?

— Sėdėk mašinoje tiesiai — miestas knibždėte knibžda kamerų.

Pajuntu Velcro lipdukų adatėles ant nugaros. Žinot, televizoriuje pilkų spalvų nesimato. Nesinori čia būti tokią dieną, kai šūdas turi būti juodos ir baltos spalvos. Nesakau, kad aš dėl viso to kaltas, nesupraskit manęs neteisingai. Aš ramut ramutėlis, aišku? Pro mano rūškaną prasišviečia giedra, kylanti iš žinojimo, kad galų gale teisybė visados triumfuoja. Kodėl filmai baigiasi laimingai? Todėl, kad jie imituoja gyvenimą. Jūs tai žinote, aš tai žinau. O mano močia — viršūnė! — stokoja šios suknistos informacijos.

Kėblinu koridoriumi prie man numatytos dėmėtosios kėdės.

— Misteri Litli, — sako Gjuri. — Aš ketinu pradėti, tai yra — apnuoginti, jaunuoli, keletą faktų. Dėl antradienio šerifo Porkomio nusistatymas tvirtas, turėtum būt dėkingas, kad su manimi tiktai kalbėtis turi.

Gjuri jau siekia savo putės, bet paskutinę akimirką nusistveria pistoleto.

— Ponia, aš buvau už sporto salės, net nemačiau, kaip tai įvyko.

— Sakei, buvai matematikoje.

— Aš sakiau, kad buvo matematikos pamoka.

Ji pašnairuoja į mane.

— Matematikos jus moko už sporto salės?

— Ne.

— Tai kodėl tavęs nebuvo klasėje?

— Vykdžiau misterio Naklzo pavedimą ir šiek tiek... užtrukau.

— Misterio Naklzo?

— Mūsų fizikos mokytojo.

— Jis moko matematikos?

— Ne.

— Hm. Šis reikalas, atrodo, išties pilkos spalvos, misteri Litli. Velnioniškai pilkos.

Jūs nė nenutuokiat, kaip siaubingai norėčiau būti Žanas Klodas Van Damas. Sugrūsti jos supistą pistoletą į šikną ir pabėgti su apatinių modeliu. Bet jūs tik pažvelkite į mane: neklusnių rudų gaurų kupeta ir kupranugario blakstienos. Šaunaus šuniūkščio bruožai, sakytum Dievulis būtų mane kūręs pro sumautą didinamąjį stiklą. Kaipmat suprasit, kad aš iš filmo, kuriame apsivemiu kojas, ir vietoj manęs apklausiama seselė.

— Ponia, aš turiu liudininkų.

— Nejaugi.

— Mane matė misteris Naklzas.

— O kas dar? — baksnoja ji nučiulptu kaulu į dėžę.

— Būrys žmonių.

— Nejaugi? O kur tie žmonės dabar?

Bandau sugaudyti, kurgi tie žmonės. Bet atsiminimai mano smegeninės neužplūsta, jie pasirodo akyje ašaros pavidalu, kuri it šlapia kulka šauna nuo mano blakstienos. Aš sustabarėju.

— Būtent, — pareiškia Gjuri. — Nelabai jie bendruomeniški, ką? Taigi, Vernonai, leisk tau užduoti du paprastus klausimus. Pirmas: ar turi reikalų su narkotikais?

— Ė... Ne.

Ji nuseka siena mano akių lėliukes, tada parveja jas prie savųjų.

— Antras: ar turi nuosavą šaunamąjį ginklą?

— Ne.

Jos lūpos susičiaupia. Nenuleisdama nuo manęs akių, iš dėklo prie diržo išsitraukia telefoną, pirštas pakimba virš telefono mygtuko. Paskui smenga į jį. Melodija iš „Neįmanomos misijos“ sučirpia koridoriuje.

— Šerife, — sako ji, — gal užsuktumėt į kvotos kambarį.

Taip nebūtų nutikę, jei savo dėžėje Gjuri dar būtų turėjusi mėsos. Nusivylimas pasibaigusia užkanda paskatino ją vaikytis kitokių ištaigų, — štai ko ką tik išmokau. Dabar jos supistu mėsgaliu aš tapau.

Po akimirkos durys atsilapoja. Į kabinetą įsispraudžia bizono odos gabalas, kuriuo apkniedyta šerifo Porkomio esybė.

— Šitas berniūkštis? — klausia. Ne, čia lėlytė Parton, krušliau.

— Sukalbamas, Veine, ką?

— Nepasakyčiau, sere.

— Palik jį man valandėlei, — šerifas uždaro duris sau už nugaros.

Gjuri nukrausto nuo stalo savo riebalinius buferius ir nusisuka į kampą, šitaip atseit pranykdama. Šerifas kvėpteli į veidą ėduonies bacilų.

— Žmonės suirzę, sūnau. Suirzę žmonės greiti teisti.

— Aš net nebuvau tenai, sere. Turiu liudininkų.

Šerifas kilsteli antakį Gjuri kampo pusėn.

— Šniukštinėjame, šerife, — blyksteli ta viena akim.

Išsitraukęs iš „Bar -B- Chew klėties“ dėžės nučiulptą kaulą, Porkomis nužirglioja prie durų nuotraukos ir apveda juo Jėzaus veidą, kraujo sroveles, užgesusias akis. Tada šnairom akim priremia mane.

— Jis su tavim kalbėjosi, ne?

— Apie tai nieko, sere.

— Vis tiek judu artimai bendravot, pripažink.

— Aš nežinojau, kad Jėzus ruošiasi ką nors žudyti.