Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Vernai, valgyk apatines riekes, kol neištižo.

— Tada viršutinės riekės atsidurs apačioje.

— O Dievulėliau! — Pemė pasilenkia indelio su gaiviuoju gėrimu, bet truktelti iš jo tegauna įsukus į Laisvės gatvę. Galėjo šiandien ją ir pražiopsot.

Jūs tik pažvelkit į tą būrį mergaičių, raudančių prie mokyklos.

Galvestonai, o Galvestonai...

Dar vienas prabangus furgonas statomas priekyje: dar daugiau gėlių, dar daugiau mergaičių. Furgonas lėtai laviruoja tarp dėmių ant asfalto. Veikėjai su kamerom atsitraukia, kad padarytų jam vietos.

Dar girdžiu, kaip tavo bangos šniokščia...

Už mergaičių, už gėlių stoviniuoja mamos, o už mamų rymo prižiūrėtojos — vyresniosios skautės zoologijos sode mažyliams.

Akyse nūnai pabūklams drioksint...

Žmoneliai išilgai gatvės spokso priblokšti prie savo stiklinių durų. Vadinamoji mamelės draugė Leoną buvo priblokšta jau praėjusią savaitę, kai Penney’s pristatė jai ne tos spalvos virtuvės užuolaidas. Jai būdinga prašauti pro šalį.

— O Dieve mano, Vemi, o Dievulėliau!.. Kiek tų mažų kryželių!.. — pajuntu Palmyros ranką ant peties ir susizgrimbu, kad imu žiaukčioti.

Jėzaus nuotrauka, kuri kabo ant šerifo durų, daryta nusikaltimo vietoje. Iš kito kampo, nei mačiau jį paskutinį kartą. Nuotraukoje nematyti kitų kūnų aplinkui, iškreiptais, nekaltais veidais. Neprimena mano sielon įsispaudusio vaizdo. Antradienis įsibrovė į mane it sumauta hemoragija.

Trinu pabūklą savo ir svajose regiu Galvestoną...

Jėzus Navaras gimė su šešiais pirštais ant kiekvienos plaštakos, bet tai nebuvo išskirtiniausias jo bruožas. Vis dėlto būtent jie pribaigė Jėzų pačioj pačioj pabaigoj. Antradienį mirti jisai nesiruošė — Jėzų surado mūvintį šilkinėm kelnaitėm. Mergaičių apatiniai šiom dienom yra pagrindinis tyrinėjimų objektas, — suprask kaip nori. Jėzaus seniokas aiškina, kad tai faraonai jam pakišo tas kelnaites. Atseit: „Moteriški apatiniai. Apšalimas!“ Vargu bau, bybiai rautų.

Tos dienos rytas užpildo mano atmintį. „Ei-zū-sai, neužpisk, — stabdyk!“ — prisimenu, kaip jam kriokiu.

Priešinis vėjas galuoja mūsų dviračius pakeliui į mokyklą, sunkus kaip ir šis paskutinis antradienis prieš vasaros atostogas. Fizika, matematika, paskui vėl fizika, kažkokie idiotiški eksperimentai laboratorijoje. Pragaras sukruštoje žemelėj.

Jėzaus plaukų uodegėlė sūkuriuoja saulės spinduliuose, atrodo, lyg būtų susipynęs su medžių vainikais viršum galvos. Jis keičiasi, — tas Jėzuliukas, — gražėja, panašėdamas į indėną. Atliekamų pirštų galiukai jau beveik nunyko. Bet vis tiek jis dar neraliuotas kaip velnias, ir protelis jo neraliuotas. Mūsų skaidri vaikiška logika išgaravo, palikdama pykčio ir netikrumo akmenukus, kurie kaukši vienas į kitą su kiekviena nauja emocijų banga. Mano bičiulį, kuris kažkada geriausiai iš visų parodijuodavo Deividą Letermeną, pasigrobė liaukų virusas. Dviprasmiškų dainų ir kvapų hormonai tikriausiai sujaukė jam smegeninę, hormonai, kurie sušoka krešuliais, jeigu juos suuodžia mamelė. Bet susidaro įspūdis, kad tai ne įprasti hormonai. Jis kažką slepia nuo manęs, nors anksčiau ničnieko neslėpdavo. Jėzus pasidarė keistuolis. Niekas nežino kodėl.

Mačiau pokalbių šou apie paauglius, kuriame pasakojo, jog žmonių vystymąsi sąlygoja vaidmenų modeliai — visai kaip šunų. Aiškus daiktas, kad šou kūrėjai niekada nebuvo sutikę Jėzaus tėtušio. Beje, maniškio taip pat. Mano tėtis buvo geresnis už poną Navarą, bent jau iki pat paskutinės dienos, nors ir siutau, kad neleidžia papyškinti iš savo šautuvo, kaip ponas Navaras leisdavo Jėzui. Dabar aš keikiu tą dieną, kai pamačiau tėčio šautuvą, ir, manau, tokią dieną Jėzus keikia taip pat. Jam reikėjo kitokio vaidmens modelio, tačiau kitokių jis nematė. Mūsų mokytojas ponas Naklzas su Jėzumi užsiiminėdavo visokiausia popamokine veikla, bet aš abejoju, ar pudrinčiaus Naklzo žongliravimas įmantriais žodžiais yra ko nors vertas. Suprantat, tam vyrukui per trisdešimt, o tu žinai, kad jis myža pritūpęs. Leido Naklzas laiką su Jėzumi savo namuose, vėžino jį automobiliu, kalbėjo švelniai ir palenkęs galvą kaip tie rūpestingi žmoneliai iš televizoriaus. Sykį mačiau juos apsikabinusius, — manau, broliškai ar kaip ten. Nesinori net gilintis iš rimto. Esmė ta, kad galų gale Naklzas jį pavedė psichoanalito globai. Jėzui buvo tik blogiau nuo šito.

Praplerpdamas savo senobišku sunkvežimiu, mano draugelį liežuviu peršnioja Lotaras Krepšarūris Larbis. „Slapiaklynis šūdvežys!“ — subliūva jis.

Jėzus tik panarina galvą. Kartais įgeliu jam dėl iš padėvėtų pirktų ir palopytų Jordan New Jacks ir dėl jo, velniai rautų, netradicinio gyvenimo būdo, jeigu šitaip vadinamas tas kitoniškas dūksmas. Jėzaus gyvensena tiko jam kaip niekas kitas, kaip sportinė kojinė tomis dienomis, kai mudu buvome visatos valdovai, kai purvas ant kedų buvo svarbiau nei patys kedai. Su jo tėčio šautuvu siaubėme užmiesčio tyrlaukius, tratinom arbūzus, senas alaus skardines ir kitokias atmatas. Atseit buvome vyrai dar netapę bernais, anomis dienomis, kai nebuvome tuo, kas, bybis žino, esame dabar. Jaučiu, kaip mano lūpas sučiaupia gyvenimo nenuspėjamumas, ir įsižiūriu į šalia pedalus minkantį draugelį. Jėzaus akys apsiblaususios, tokios nuo tada, kai ėmė lankytis pas tą psichoanalitą. Aiškus daiktas, persiėmė kokiu savo filosofiniu galvokrušiu.

— Žmogau, pameni tą Didįjį Mąstytoją, apie kurį pasakojo per pamoką aną savaitę? — klausia jis.

— Tą, kurio vardas skambėjo kaip „Rankinis Pizius“1?

— Aha, tą, kuris sakė, jog nieko nevyksta, kol nesupranti, kad vyksta.

— Aš tai tik atsimenu, kaip klausėm Neiloro, ar yra ką girdėjęs apie Rankinį Pizių, ir jo atsakymą: „Aš tiktai su automatinėm pavarom vairuoju“. Bliamba, mes privarėm į kelnes.

Jėzus pliaukšteli liežuviu.

— Apsišik, Verminai, tu visąlaik galvoji tik apie varymą į kelnes. Kelnės, šūdai, mergiočių kvapai ir daugiau nieko. Žmogau, aš rimtai. Rankinis Pizius uždavė klausimą apie kačiuką. Mįslę. Jeigu dėžėje tupėtų kačiukas ir toje dėžėje dar būtų atkimštas butelis su nuodingom dujom ar dar kuo, ir tas kačiukas bet kurią akimirką gali...

— Kieno tas kačiukas? Galiu kirst, kad jie susinervinę.

— Apsišik, Vermi, aš rimtai! Tai skubiai spręstinas filosofinis klausimas. Kačiukas dėžėje aiškių aiškiausiai tuojau nudvės, o Rankinis Pizius klausia, ar formaliai jį jau galima laikyti mirusiu, kol kas nors mato, kad kačiukas dar gyvas, kol žino, kad kačiukas egzistuoja.

— Ar ne lengviau būtų tą sušiktą katiną tiesiog sutrėkšti koja?

— Aš kalbu ne apie kačiuko galabijimą, šūdagalvi, — šiomis dienomis Jėzų lengva išvest iš kantrybės. Pernelyg rimtai pradėjo mąstyti.

— Tai, pizė, kur čia kampas, Jėzau Kristau?!

Jis suraukia antakius ir atsako lėtai, lyg kastuvu išgremždamas kiekvieną žodį.

— O kampas toks, kad jei nieko nevyksta, kol nepamatai, kad vyksta... tai ar visa jau vyksta, jeigu žinai, kad tikrai įvyks... bet niekam nesakai?..

Kai šie žodžiai pasiekia mano ausis, iš už medžių į akiplotį teškiasi mauzoliejiniai Martirijaus vidurinės kontūrai. Šaltis nubėga nugara.

trečias

Bybėtinai pavėlavom! Užpelenguotas kiškis automatiškai užpelenguoja ir tave patį. Tai gamtos dėsnis, jei kartais nežinojote. Tas pats ir su Veine Gjuri, kurią mano akys užtinka ant keliuko prie namų. Audros debesys susitvenkę virš jos patrulinio automobilio.