Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Išmontuodamas kamerą Ledesma stebi, kaip nokautuotoji Veinė šlepsena prie savo automobilio. Kai perkūnijos dundesys pasiveja paskutinį saulės atspindį ant naftos pompos, jis grįžteli į mane ir sulėtintai pamerkia akį. Laikausi, kad nešyptelčiau. Ar nepriraityčiau į kelnes supisto Teksaso dydžio krūvos.

— Tu man skolingas istoriją, — tyliai sužiopčioja Ledesma, besdamas į mane trumpu išpampusiu pirštu. Aš linkteliu ir kartu su Leoną, Džordžą ir Bete nuseku paskui močią į verandą. Suleidusi mus vidun, pati stabteli prie durų patikrinti, ar misis Porter, bevaikė, visų dėmesio pakrašty atsidūrusi misis Porter, tebespokso iš savojo tarpdurio. Spokso, nors ir apsimeta, kad ne. Šiaip ar taip, šunelis Kurtas žiūri. Jam nerūpi apsimetinėti.

Kol durys tarkšteldamos užsiveria, dar spėju išvysti Palmyrą, kuri spartindama žingsnį įsikrypuoja mūsų keliuku. Pranerdama pro Gjuri duria pirštu į dėmę aplink šios ženklelį:

— O-ho, Veine... Mėsos padažas.

Juodų ir baltų spalvų pasaulyje kas tik nori mano kambaryje tampa supistu įkalčiu prieš mane. Garuojančios kojinės ir slaptomis svajomis kirbantys apatiniai. Reikia išvalyti kompiuterio atminties tvarkyklę, taip sakant, neįgaliųjų sekso nuotraukas, kurias išspausdinau Silasui. Matot, jis neturi kompiuterio. Silasas — nesveikas kalės vaikas, nesinori net gilintis, rimtai. Mainais į paveikslėlius jis mums — jaunikliams — parūpina to šlamšto, jei nuraukiate, ką turiu galvoj. Įsikalu sau, kad turiu išvalyti kompiuterį, arba „atlikti virtualiąją higieną“, kaip pasakytų misteris Naklzas. Apmetu akimis likusią kambario dalį. Prie lovos pūpso praeitos savaitės skalbinių krūva, po ja — mamelės moteriškų apatinių katalogas. Turiu grąžinti į jos kambarį.

Ir velnioniškai viltis, kad ji niekada nebandys atsiversti 67 ar 68 puslapio. Patys žinot, kaip būna. Paskui dar yra mano spinta su Nike dėže gilumoje. Dėžėje — dvi žolės suktinės ir dvi LSD dozės. Nesupraskit manęs neteisingai, — saugoju Teilorei Figuerai.

Miglą už lango perskrodžia drumzlinos šviesos. Tas spingsėjimas pritraukia prie lango pasižiūrėti, kaip į Lečiugų verandą atkeliauja šūsnis gėlių ir meškiukų. Dabar primena princesės Debės namus, ar kaip ten tos žuvusios princesės vardas. Viskas tiesiog suversta į krūvą, dar neišpakuota. Iš to suprasi, kad už gėles ir meškiukus sumokėjo patys Lečiugos. Gėlių Maksui daugiau niekas neatsiuntė, štai kas liūdniausia. Ne juokais graudu.

Mąstau savo drebutinėm smegenėlėm apie visus tragedijos ritualus. Pavyzdžiui, Lečiugos turi patys sau atsisiųsdinti pliušinių meškiukų. Žinote, kodėl? Todėl, kad Maksas buvo pašlemėkas. Vien taip pagalvojęs pajuntu prakeiksmo pjūklo dantis ir imu laukti, kada ugningi šunys paleis nasrus į darbą ir atpils mano apgailėtiną sieliūkštę pragare. Bet tuo pačiu metu štai stoviu patvinusiom akim: dėl Makso, dėl visų bendraklasių. Tiesa — rūdijantis daiktas. Atrodo, visi, kurie keikė žuvusiuosius, dabar išsirikiavo eilute, kad pasakytų, kokie nepakartojami angeliukai visi jie buvę. Dar viena pamoka: pasaulis kasdien juokiasi pro savo subinę, o pasirodžius šūdui meluoja susiriesdamas. Primena supistų melų Pritikino dietą. Taigi: į ką panašus toks sukruštai mielas gyvenimas?

Užsismaukiu ant akių marškinėlius ir pabandau viską surikiuoti į vietas. Matydamas, kokie visi susitriedę, turėčiau apsiliuobti, bet pats jaučiuosi kaip sutrėkštas šūdas. Tuomet į galvą šauna toks pamokymas: Likimas atseikėja laiko tik kam nors susiplanuoti ir suvokti, kiek užtruks plano vykdymas, nes iškart po to atsiranda kitų reikalų.

— Vernai? — rėkia iš virtuvės mamelė. — Ver-nonai !

ketvirtas

— Ver-nonai ?

— Ko? — rėkiu aš. Mamelė, kad ją galas, neatsiliepia. Tipiška mamų savybė: atlieka tavo balso gaidų patikrinimą, ir tiek. Jei vėliau paklaustum, ką joms atsakei, šūdą jos tau atsimintų. Tiesiog balsas turi skambėti atitinkamai, suprask: pakankamai mėmiškai.

— Verno-nai!

Užveriu savo spintos duris ir trepsiu per prieškambarį į virtuvę, kur abiejose baro pusėse išvystu įprastą scenelę. Virtuvėje — Leoną su orkaitėj besikuičiančia mamele. Svetainėje ant kilimėlio — Bredas Pričardas, įsivaizduojantis, kad niekas nemato, kaip jis pirštu rakinėja savo šikinę. Visi vaidina, kad šito nepastebi. Matote, kas tai per žmonės? Jie nenori suteršti savo gyvenimo fraze: „Bredai, trauk iš savo prakeiktos subinės tą savo supistą pirštą“, todėl vaizduoja, kad nieko nevyksta. Lygiai taip pat jie stengiasi išvengti šio miesteliūkščio gedulo geluonies. Bet, žinote, jiems nesiseka. Jų šonkaulius užslėgęs nepakeliamas sielvartas. Vienintelis viltingas vaizdas — Pemė, išsikėtojusi ant tėčio sofos neapšviestame svetainės kampe. Iš jos rankinės raukšlių išlenda šokoladukas Snickers.

Einu į virtuvės pusę nuo baro, kur Leoną vis dar renkasi kortas savigynai. Iš pradžių ji turi mamelę nusunkti, tad slidinėja liežuviu kaip putojanti jūrų sirena:

— Ak, kokie dailūs! Tai bent, Dorise, o, čia tai bent!..

Kai mamelė pakelta ant šakių, Leoną kerta savuoju koziriu:

— Ei, aš jau sakiau tau, kad turėsiu tarnaitę?

Mamelės lūpos susiraukšlėja.

— O... oho!

Sulaikykite kvapą prieš antrąją naujieną. Džordžą išpučia virš Betės galvos ypač laibą cigaretės dūmelį, kai abi apsimeta žiūrinčios televizorių. Jos vos vos šypso, žinodamos, kiek tų naujienų bus. Mamelė prie savo orkaitės tiesiog nebenustygsta. Bent jau turi kur sukišti savo neraliuotą makaulę, jei daugiau naujienų nebebus paskelbta. Prakaito vabalėlis nuropoja jos nosimi ir kapteli ant rusvo linoleumo — pšš.

— Jooo, pradės darbą, kai parlėksiu iš Havajų.

Namas sudumba iš palengvėjimo.

— Ką gi, vajetau, dar vienos atostogos? — teiraujasi mamelė.

Leoną kresteli plaukus atgal.

— Todas būtų norėjęs, kad šauniai leisčiau laiką. Kol, žinai, esu jauna.

O taip, žinoma, — taip sakant.

— Po paraliais, bet man sunku patikėti šia diena, — prabyla iš svetainės Džordžą. Iki ženklas, kad pagyros baigėsi.

— Aš suprantu, suprantu, — atitaria Betė.

— Atrodo, pasiekus tokią ribą žemiau jau nebegalima, ir še tau — bum!

— Dievaži, aš suprantu.

— Šeši svarai, o mačiau ją vos praeitą savaitę ! Šeši svarai per savaitę! — dūmų trimitu žodžius apraizgo Džordžą. Betė delnu išsklaido jį.

— Čia dėl tos dietos, dėl tų karbamidų, — aiškina Leoną.

Pemė kambario gilumoje neaiškiai kriukteli.

— Aš suprantu, — sako Betė. — Kodėl ji nesilaikė „Figūros gelbėtojų“ programos?

— Brangute, — atsiliepia Džordžą. — Veinei Gjuri didelė laimė, jei jos prakeikti šortai atlaiko užpakalį. Aš nesuprantu, ko ji dar plėšosi.

— Baris jai prigrasė, — aiškina Pemė. — Jai skirtas mėnuo, kad atsikratytų savo lašinių, arba — tiek jį ir bepamatys.

Džordžą užverčia galvą į viršų, kad jos žodžiai nuskrietų iki Pemės.

— Tuomet pamirškite Pritikiną: jai reikia Vilmerio plano.

— Bet, Džordžete, — kišasi iš virtuvės mamelė. — Vilmeris man nepadėjo, bent jau kol kas.

Leoną ir Betė susižvalgo. Džordžą krenkšteli.

— Abejoju, ar tu jį iki galo perkandai, Doirise.

— Na, aš manau, vis dar mėginu, suprantate, jį įkąsti... Šiaip ar taip, ar sakiau jum, kad užsisakiau dvipusį šaldytuvą?