Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Damos! — išsišiepia Lolis. — Štai kaip jūs pramogaujat, kai aš lyg vergas pūškuoju lauke.

— O, misteris Smedma! — išpučia akis mamelė.

— Eulalijus Ledesma, ponia. Išsilavinę žmonės mane vadina Loliu.

— Ką gi, gal galiu pasiūlyti kokos, misteri Lesma? Dietinės, o gal pusiau dietinės kavos, jei pageidaujat? — mamelė dievina svarbių žmonių vizitus, visokių specialistų ir taip toliau. Blakstienos plakasi it stimpanti musė.

Lolis užkrauna pasturgalį ant suoliuko virtuvėje, įsitaiso patogiai.

— Dėkui, man tik vandens ir... gal kokį vieną pyragėlį. Tiesą sakant, turiu su jumis, damos, pasidalyti intriguojančiu dalykėliu, jei jus tai domina.

— Pažadinkit mane, kai jis pabaigs, — suniurna Pemė iš kambario gilumos.

Lolis išsitraukia buteliukus su myžalus primenančiu skysčiu.

— Sibirietiško ženšenio mišinys, — įspraudžia vieną man į saują ir mirkteli. — Geriau už viagrą.

— Chi chi chi, — prapliumpa mergaitės.

— Vadinas, Loli, — tęsia mamelė, — nakvojate furgone ar?..

— Šiuo metu — taip: moteliai perpildyti iki pat Ostino. Girdėjau, kai kurie kilniaširdžiai miestelėnai priglaudžia atvykėlius, bet pats kol kas tokių neužėjau.

— Ką gi, hmm, — mamelė žvilgteli koridoriaus pusėn. — Aš...

— Dorise, juk neketini leist Vernonui gerti to bizalo, ką?

Štai jums Džordžetės pokalbio nukreipimo taktika, kuri man sukelia dvejopus jausmus. Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad Džordžą sutrukdė mamelei pakviesti Ledesmą apsistoti, bet dabar visų dėmesys nukrypsta į mane.

— O, jis nekenksmingas, — sako Lolis. — Puikiai šalina įtampą.

Džordžetė stebi, kaip gniaužau buteliuką. Jos akys prisimerkia, o tai supistai blogas ženklas.

— Lyg tu būtum baisiai persitempęs, Vernai. Susiradai darbo vasarai?

— Ne-a, — mykiu rydamas ženšenį. Skonis it paplavų.

— Dorise, girdėjai, kad Hariso vaikis įsigijo sunkvežimį? Ir sumokėjo, beje, už tą fordą grynaisiais. Visi bernai, kuriuos pažįstu, įsidarbino vasarai. Kas be ko, visi jie ir šukuosenas pasidarę.

— Ne-a, tai ne fordas, — pareiškia Bredas nuo grindų.

— Bredli, — sako Betė, — aš nenoriu, kad tu sakytum „ne-a“.

— Eik pešti.

— Nekalbėk taip su manim, Bredli Everetai Pričardai!

— Ką, po velniais?! Aš pasakiau „eik pešti“, velniai rautų, tai yra „šūdas!“, — jis nusispjauna, pasirango ant kilimo, paskui pritrepsi prie Betės ir pliaukšteli į pilvą.

— Bredli!

— Eik pešti! Eik pešti! EIK PEŠTI!

Aš neišleidžiu nė garso. Lolis apsižvalgo ir pastebi mano akis, įbestas ilgesingai koridoriaus link.

— Vertinu tavo pagalbą, didysis žmogau, — gurktelėjęs savo ženšenio, sako jis. — Galbūt tavo kambarys bus tinkamesnė aplinka darbui.

Ledesma pasisuka į mamelę:

— Tikiuos, nebus problemų: Vernas sutiko apdoroti man reikalingą informaciją apie šią vietovę...

— Ak, žinoma, Loli, vajetau, — surypuoja mamelė. — Vernai, paskubėk! Girdite, mergaitės? Jis dirba Loliui, jis sudoros Lolio informaciją!

Neriu lauk it žiurkių kirbinė.

— Tai vienintelis darbas, kurį jis gali gauti šitaip atrodydamas, — pareiškia Džordžetė. — Plaukai jo, pasakysiu jums, kaip nusikaltėlio. Ir net tie kedai nė kiek negelbėja, tokie pat kaip ir to psicho meksikėno...

Dėjau ant jos. Spiriu į skalbinių krūvą ir užtrenkiu savo kambario duris. Matydamas, kaip visi elgiasi, aš kuo rimčiausiai svarstau, ar man tik nereikėtų evakuotis pro vonios duris ir šauti į autobusą iki babūnėlės, niekam nieko nesakius. Vėliau užmegzti ryšį telefonu ar kaip. Juk visas pasaulis žino, kad tos supistos tragedijos kaltininkas — Jėzus. Bet kadangi jis jau aname pasauly ir jo nebegalima nudėti, jiems būtina surasti atpirkimo ožį. Štai prašau, kokie tie žmonės. Dėl manęs — tai aš mielu noru išdėstyčiau praėjusio antradienio įvykių seką. Bet, matot, aš atsidūriau keblioj padėty. Aš turiu paisyti šeimos garbės. Ir savo mamelę apginti, jeigu jau tapau Šeimos Galva ir taip toliau. Šiaip ar taip, bet kuris dūręs į mane pirštu vien dėl to, kad buvau to vaikinuko draugelis, neilgai trukus skaudžiai gailėsis. Liesis supistos atgailos ašaros, kai tiesa pagaliau paržygiuos su dūdom. O ji visados paržygiuoja, patys suprantat. Pažiūrėkit bet kurį supistą filmiūkštį.

Per savo kambario duris tebegirdžiu juos kaip visąlaik kalbančius prastų aktorių balsais.

— Tai iššūkio metas kiekvienam iš mūsų, — pareiškia Lolis.

— Aš suprantu, suprantu.

— Veinė taip uoliai griebėsi bylos, — pritaria Leoną. — Negi ji nejaučia mūsų širdgėlos?

Džordžą garsiai kosteli.

— Tai mano vyrelis uoliai griebėsi Veinės: davė jai mėnesį, kad jos išspręstų bylų vidurkis parodytų gyvybės ženklus, antraip ji — istorija.

— Nori pasakyti, trenks ją lauk iš policijos? — klausia mamelė. — Išdirbusią tiek laiko?

— Blogiau. Greičiausiai padarys ją Eilynos padėjėja.

— O Dieve mano! — nustėrsta Leoną. — Bet juk Eilyna tik... kažkokia priimamojo sekretorė. Darbas ne ką geresnis už Bario!

— Prastesnis, — niauriai sukrizena Pemė.

Tylos pauzė. Tai reiškia, kad visi atsidūsta. Po kurio laiko mamelė varo toliau:

— Ką gi, tikrai Veinei tai ypatingas mėnuo. Ir aš negalėčiau pasakyti, kad jis puikiai klojasi, — sprendžiant iš to, kaip ji prilipo prie Vernono ir taip toliau.

— Ha, galbūt šunys šį tą nušvies, — sako Lolis.

— Šunys?

— Šunys uostytojai, iš Smito apygardos.

— Hmm, bet ką gi šunys bepadarys dabar? — apstulbsta mamelė.

— Galiu jus vadinti Dorise? — klausia Lolis. Jo balsas prislopsta. — Suprantat, Dorise, žmonės klausia, kaip sveiko proto žmogus galėjo suorganizuoti tokią beprotybę. Juos ima dominti, ar čia tik nebus įvelti kvaišalai. Jei gandai, kad esama ryšio su narkotikais, teisingi, tiems specialiems šunims viską išnarplioti bus taip pat lengva kaip pakelti koją.

— Na ir gerai, — pasišiaušia mamelė. — Taip ir norisi tuojau pat išsikviesti tuos šunis čionai ir padėti tašką šitam absurdiškam reikalui su Vernonu.

Ištraukiu narkotikus iš kedų dėžės spintoje ir įsimetu į kišenę. Suktinės nuo delno atsiskiria padrėkusios. Lauke suloja Kurtas.

penktas

Atvirai sakant, gandų, kad misteris Doičmanas būtų rimtai bybinėjęsis su mokinukėmis, girdėti neteko. Veikiausiai Doičmanas tik grabinėjo jas ir kitaip šūdeliavo, na, patys suprantat. Nesupraskite neteisingai — vis tiek šlykštus reikalas. Doičmanas yra buvęs mokyklos galva ar kuo ten, doros ir padorumo įsikūnijimas anais laikais, kai už panašius dalykėlius dar jodavo lauk. Gal dar tais laikais, kai nebuvo pokalbių šou ir tave pasmerkdavo gyvu žodžiu. Savo plaukelius Doičmanas, ko gero, kirpdavosi prašmatnioje Gjurių gatvės vyrų ir moterų kirpykloje su kavos aparatu ir kitokiais dalykėliais. Bet daugiau nebesikerpa. Dabar jis tykina įkloniu skerdyklos pašonėje į mėsos kombinato kirpyklą. Joo joo, — šeštadieniais mėsos kombinatas atidaro savo nuosavą kirpyklą. Šįryt joje viso labo tik karšena Doičmanas ir aš. Ir mano mamelė.

— Neklausykite Vernono, bendrojoje kirpykloje šiaip jau per daug nuskuta.

Mamelės skarelė ir juodi akiniai paverčia ją nematoma, matyt. Krūpsinti neregimoji. Jei apie mane, tai man užmovė raudoniausius marškinėlius, kokius tik esate matę, lyg neraliuotam šešiamečiui ar kokiam galui. Aš nenorėjau jų vilktis. Mano apsirengimą mamelė reguliuoja kitus drabužius skalbykloje laikydama drėgnus.