Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Aš nebeištveriu. Metuosi per Gjuri prie lango ir užbaubiu iš visos smarvės šiam neraliuotam pasauly:

— Loli, pavaryk! Papasakok jiems supistą tiesą!

Areštinė šį vakarą be gyvybės. Sudvisusi kaip tarp subinės ir apatinių sėdint susispaudęs oras. Kažkur fone birzgia televizorius. Ištempęs ausis laukiu skubių žinių pranešimų apie mano nekaltumą, bet vietoj jų užliurlina orų pranešimų melodiją. Nekenčiu tos melodijos. Po kurio laiko koridoriuj kažkas užgriaudėja. Žingsniai artėja.

— Rasiu tuos sumuštinius suėstus, tai taip ir žinokis. Tikrai, kurgi ne, dabar jau Daktaro Kovotojo Dietinė Revoliucija, uhu. Visa ta erzelynė dėl to Pritinkinančio, o dabar — tik jau nepasakok! — kažkokia supistą sumuštinių dieta, ane?.. Aišku, kad supistas proteinas, u-hu. Ką?.. Todėl, kad daugiau jokių naujienų, išskyrus tavo supistą klėties dydžio subinę, nėra!..

Diedas stabteli prie mano kameros. Šviesa pro groteles išryškina dantim įrėmintą surūgusį snukį. Baris E. Gjutis — areštinės vadovas, parašyta ženklelyje. Pamatęs, kad nemiegu, prispaudžia telefoną prie kaklo.

— Netampai ten savo meškerės, ne, Litli? Nepešioji dieną naktį savo gaiduko, ha? — riebiai nusižvengia, lyg mis prakeiktoji Visata būtų ką tik nučiulpusi jo draugužį ar kokį galą. Net per didelį atstumą iš jo burnos trenkia it kūju, ant veido paliekančiu svogūnų padažo ir riebalų šliūžę. Kas per šlykštūnas, garbės žodis! Jei tas iki užsikrušimo pribloškęs įvykis visus pavers tokiais išsigimėliais, tuomet verčiau jau dumsiu iš šio miesto kaip šimtas pragaro velnių. Galbūt net iš Teksaso. Kol viskas grįš į įprastas vėžes. Net iki babūnėlės ne taip jau sumautai toli, jei liaudis šiuo metu taip darkos.

Likusią nakties dalį Baris toliau suka ratus, kiurksodamas prieš televizorių. Aš išsitiesiu ant kameros gulto ir pasineriu į svarbius bei bauginančius savo ateities reikalus. Atsimenat „Nepaisant kliūčių“ — seną filmiūkštį su tokiu vaikeliu, kuris turi namelį paplūdimy Meksikoj? Kaip tik ten galėčiau pasprukti. Mamelė mane aplankytų jau po visko. Štai ji — kūkčiojanti iš džiaugsmo pliauškalinė Dorisė Liti, kurią galėtų vaidinti Keitė Beits iš filmo „Mizerė“. Po neįtikėtino apsišvarinimo pasididžiavimo ašaros mano padoriu ir tvarkingu gyvenimu. Pagaunat, kaip čia išeina? Šią akimirką būsimajam laike jaunojo Vernono nekaltumas įrodytas. Šią akimirką jis perka mamai molinį asiliuką ar kokią ten puodynę daržovėms, dėl kurių misis Lečiuga iš proto kraustos. „Norite tokių pat kaip ponios Lečiugos ar liuksusinės partijos?“ — paklaus manęs puodynių pardavėjas. Tai bakstelėjimas Lečiugai į šikną. Įsivaizduojat? Nuspręsta: tai mano naujasis planas. Ir jų patiekalais aš visai patenkintas — buritai, kapucinas ir visa kita. Pinigai ten, sako, beverčiai, — po šimts! — aš tikrai galėčiau tenai prasimušti. Žmonės privalo gyventi tuose paplūdimių namukuose, iš rimtųjų.

Tačiau manyje prabyla pesimistas: „Pupuliuk, pamiršk atostogas, ko tau reik, tai supisto pyragiuko su bombos įdaru“. Neklauskite, kurių galų manasis pesimistas kalba su niujorkietišku akcentu. Aš nekreipiu į jį dėmesio. Svarstymų reikalinga vaikeliui iškilusi problema: pripažinkit, kad niekados neteko matyti vyruko, kuris neštų savo kailį vienas. Teilorė Figuera — ją reikia prigriebti. Šiuo metu Teilorė Hiustone, koledže ar kur ten, — jai mat daugiau metų nei man. Bet tą gerulę būtina nutverti. Pro cypės virbus dvelktelėjusi drėgmė mano mintyse virsta hormonų išlydžiu iš po jos sijonėlio. Aš paimsiu tą merginą su savimi į Meksiką, ne aš būsiu, jei nepaimsiu. Dabar, — kai jau esu suaugęs, kalėjime pasitrynęs ir taip toliau. Mokykloj mudu artimai nebendravom, bet vis tiek kartą su ja beveik suveikėm. Sakau „beveik“, nes, — bybį! — kaip man įprasta, turėjau ją ant lėkštutės, bet paleidau. Tiesiog niekas niekada nemokė, kada gyvenime turi elgtis kaip šiknius. Baigiamosios klasės vakarėlyje, į kurį manęs nekvietė, dalyvavo ir Teilorė: švelniu it kelnaitės veidu, su besisunkiančiom didelėm drėgnom akim.

Išėjusi iš vakarėlio, ji klestelėjo ant užpakalinės biuiko sėdynės bažnyčiai priklausančiam automobilių aptvare, kuriame kaip tyčia stypsojau aš su savo dviračiu. Teilorė buvo prisipumpavusi. Ji pašaukė mane. Balsas saldus kaip ką tik prakąstas pyragas. Ant žemės šalia ratų iš jos apdarų išslydo tas šlamštas. Pakėliau. Teilorė paprašė pasaugoti, jei kartais nualptų ar ką. Jūs žinote, kad aš iš tikrųjų saugojau. O brol, Teilorė vis dėlto buvo stenėtinai užsilenkusi. Mykdama mano vardą, ji ėmė raivytis ant užpakalinės sėdynės. Nė neklauskit, kas mūsų mokykloje vairuoja tą supistą biuiką, bet Teilorė jo galui pridėjo šiek tiek vertės. Aš padėjau jai kiek prasisegti šortus — „kad ji galėtų kvėptelėti“ — tai Teilorės, ne mano žodžiai; aš nė nežinojau, kad ana vieta galima kvėpuoti. Rudi Wella Balsam plaukai lyžčiojo jos liemenį iki pat pilkos medvilnės ruoželiu nužymėto užpakaliuko — įskilusio dangaus išrasojusioj kasdienybėj. Teilorė buvo apkvaitusi, bet dar nuovoki.

Nagi, spėkite, ką padarė jūsų neraliuotasis herojus — gal pataikysit. Vernonas Sėklidė Litlis nuėjo į vakarėlį ir pasirūpinti Teilore nusiuntė jos geriausią draugę. Nė piršto neprikišau prie jos kelnaičių, bet buvau pernelyg arti, kad nepasigaučiau ligos „čiulpk-ir-uostyk-savo-odą“, kuri galuoja mane šiokią dieną: prakeiktos kaprono ir šlaunų tarpertmių, tepamo sūrio ir išskyrų vizijos, aitrus medvilnės ir abrikosinės bandelės žvilgėjimas. Bet ne, bybiai rautų — aš įsmukau vidun. Negana to, įvariau lyg koks televizinis daktarėlis, supistai rimtu veidu. Teilorė buvo mano rankose ir tai mane žudo. Bandžiau ją vėl susirasti, bet, kietakaktiškai pražiopsojus šimtaprocentinę progą, Likimas kaip visados paleidžia išjungimo programą. Dėl milijardo priežasčių galiu jos nebesurasti ir taip toliau, ir taip giliau iki užsiknisimo. Tai tiek tos Teilorės Figueros.

Šį vakarą vis dėlto mano delnas yra jos burna. Sulig kiekvienu savo draugužio brūkštelėjimu aš vis labiau artėju prie Teilorės medvilnėlės, rausiu po ja ventiliacines angas, kad išlaisvinta vaisinė gaiva mane pribaigtų. Meksikietiška vaisinė gaiva, brol, jei būtų mano valia. Kai nugrimztu į savo svajas, koridorium it užkratas atvingiuoja slopūs TV naujienų šaukiniai. Netrukus belaisvis džiaugsmingai purkšteli.

šeštas

— Tu pagraibei krepšas? Palikai pirštu atspaudai?

Šito manęs teiraujasi misteris Abdinis. Likusios pavardės dalies nė neklauskit.

— Pirštų atspaudus? Ė, aš manau, — šiandien aš ganėtinai susikaustęs, net ir nebendravęs su tokiais žmonėmis kaip šis.

Abdinis drūtas kaip priekalas, o jo plaukai prilipę prie viršugalvio greičiausiai dėl jo kalbėjimo tempo. Tai mano advokatas. Teismas paskyrė. Sekmadieniais, spėju, šiame krašte daugiau niekas nedirba. Žinau, jog nebeleidžiama kalbėti apie tai, kad kitos tautos yra kitokios ir taip toliau, bet — tarp mūsų šnekant — aiškus daiktas, jog Abdinis — šimtmečius kerojančios suktybės ir gražbylystės vaisius. Rikošetas Abdinis: bing ping — cakt! Apsitaisęs baltai lyg Kubos ambasadorius ar koks galas. Žiuri mane nuteistų vien dėl supistų Abdinio batų, bet ne jo batai mano didžiausia bėda. Iš visų mano supistų bėdų ji pati mažiausia, ir žinote kodėl? Todėl, kad jei žiuri sukombinuosi iš išpampusių baltųjų, — iš tų, kurie organizuoja kepinių muges ir panašiai, — ir pristatysi jiems kažkokį pliauškalą iš Dievas žino kur, tai jie nė vieno jo žodžio nesidės į kišenę. Prisiekusieji supranta, kas jis per paukštis, bet ką nors daryti jiems oficialiai užginta, mat šiomis dienomis visi turi dėtis vieningi. Taigi prisiekusieji nedės Abdinio žodžių į kišenę, ir tiek. Tai mano atradimas.